1) per keturis dešimtadienius išstudijuoti gamybiniustechninius standartinių atmosferogeninių agregatų duomenis;
2) praėjus nurodytam laikui, anksti rytą — kad nepajustų mokyklos budėtojas — palikti mokyklą ir nusigauti iki Anjudino raketų stoties, o ten, pasinaudojus sąmyšiu, neišvengiamai kylančiu leidžiantis raketoms, įlįsti į kurio nors apie Žemę skraidančio laivo krovinių triumą ir ištūnoti iki finišo;
3) ten viskas paaiškės.
Planas buvo sutiktas šūksniais „valio!“ ir patvirtintas trim balsais, vienam balsui susilaikius. Susilaikė kilnusis Atas Sidorovas. Žvelgdamas į tolimą horizontą, jis nepaprastai paniekinamai atsiliepė apie „biauriuosius agregatus“ bei „kvailas užmačias“ ir pasakė, kad nuo griežtos plano kritikos jį sulaikanti tik draugystė ir savitarpio pagalba. Tačiau jis nemanąs prieštarauti ir netgi sutinkąs apgalvoti kai kuriuos išvykimo aspektus. Tik tokio jo el gesio nieku būdu nesą galima laikyti atsisakymu nuo D-principo dėl kažkokių nešvankių distiliatorių. Kapitonas patylėjo ir įsakė imtis darbo. Įgula sukruto.
…Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje vyko geografijos pamoka. Mokomojo stereovizoriaus ekrane tviskėjo žaibais liepsnojantis debesis viršum Parikutino, šmėsčiojo švilpiantys lapiliai ir iš kraterio kyšojo raudonas lavos liežuvis, panašus į strėlės antgalį. Buvo kalbama apie vulkanologijos mokslą, apskritai apie vulkanus ir apie nepažabotus vulkanus. Tarp nežinia kada sustingusios magmos pilkų sąvartų baltavo dailūs Cipo-Cipo vulkanologijos stoties kupolai.
Prie stereovizoriaus sėdėjo Saška Linas ir, nenuleisdamas akių nuo ekrano, nervingai kramtė čia dešinės, čia kairės rankos pirštų nagus. Jis pavėlavo. Rytą ir pusę dienos jis praleido sporto aikštelėje, tikrindamas vakar moktojo pateiktą prielaidą, kad maksimalaus šuolio aukščio ir maksimalaus šuolio ilgio santykis prilygstąs maždaug vieno ir keturių santykiui. Linas tol šokinėjo į tolį ir į aukštį, kol jam aptemo akys. Tuomet jis privertė šokinėti keletą mažylių ir visai nuvarė juos nuo kojų, bet surinkti duomenys rodė, kad mokytojo prielaida — artima tiesai. Dabar Linas turėjo pasivyti ir žiūrėjo pamokas, kurias įgula buvo išmokusi rytą.
Genka Kapitonas, palinkęs prie savo stalo ties priekine permatoma kambario siena, atidžiai kopijavo vidutinio galingumo dvifazio deguonies įrenginio brėžinį. Liberis Polis gulėjo savo lovoje (kas daryti dieną, nebuvo rekomenduota), dėdamasis, kad skaito storą knygą pilkais viršeliais — „Atmosferogeninių agregatų eksploatavimo įvadą“. Šturmanas Atas Sidorovas stovėjo prie savo stalo ir galvojo. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jis kartu dygėdamasis stebėjo instinktyvius į geografiją įsitraukusio Lino judesius.
Už permatomos sienos švelnios saulės spinduliuose geltonavo smėlis ir ošė išlakios pušys. Ežere stūksojo šuolių bokštas su ilgu lanksčiu tramplinu.
Dėstytojo balsas ėmė pasakoti, kaip buvo užgesintas Strombolip vulkanas, ir Saška Linas visai užsimiršo. Dabar jis kramtė išsyk abiejų rankų nagus. Kilniojo Ato nervai neištvėrė.
— Linai, — prabilo jis, — liaukis graužęs.
Linas neatsigręždamas apmaudžiai patraukė pečiais.
— Jis alkanas! — atkutęs pasakė Polis.
Jis atsisėdo lovoje, ketindamas leistis į šnekas, bet Kapitonas lėtai pakreipė plačiakaktę galvą ir įdėmiai pažvelgė i ji — Nieko, nieko… — surizgo Polis. — Aš juk skaitau. „DA-11 našumas — šešiolika kubinių metrų ozonizuoto deguonies per valandą. Stra-ti-fi-kacijos metodas įgalina…
— Skaityk sau! — patarė Atas.
— Jau kam kam, bet tau jis netrukdo, — rūsčiai įsiterpė Kapitonas.
— Tavo manymu, netrukdo, o mano manymu, trukdo, — atšovė Atas Sidorovas.
Jų nuomonės susikirto. Polis patenkintas stebėjo incidentą. „Įvadas“ jam buvo įgrisęs iki gyvo kaulo.
— Kaip nori, — tarė Kapitonas. — Tik aš nemanau už jus visus vienas dirbti. O tu, Atai, nieko nedarai. Ir apskritai iš tavęs naudos kaip iš ožio.
Šturmanas paniekinamai nusišypsojo, bet į šnekas nesileido. Tuo tarpu užgeso ekranas, ir Linas atsigręžė, sugirgždindamas kėdę.
— Vyručiai! — tarė jis. — Alio, vyručiai! Važiuojam tenai.
— Važiuojam! — sušuko Polis ir pašoko.
— Kur tenai? — rūsčiai paklausė Kapitonas.
— Į Parikutiną! Į Mon-Pelę! Į…
— Gana! — suriko Kapitonas. — Visi jūs tikri išdavikai! Man su jumis pakyrėjo terliotis! Aš einu vienas, o jūs kraustykitės kur išmanot. Aišku?
— Fu, Kapitonas! — iškilniai tarė Atas.
— Tu pats fu, supratai? Tvirtinom planą, šaukėm „valio, valio“, o dabar kas kur? O man su jumis iš viso pakyrėjo terliotis. Geriau susitarsiu su Nataša arba su tuo vėpla Valteriu, aišku? O jūs visi nešdinkitės po velnių. Spiaunu aš į jus, ir tiek!.. j
Kapitonas nusisuko ir ėmė įnirtingai kopijuoti brėžinį. Stojo slogi tyla. Polis patyliukais atsigulė ir ėmė stropiai studijuoti „Įvadą“. Atas prikando lūpą, o sunkiasvoris Linas atsistojo ir, susikišęs rankas į kišenes, ėmė vaikščioti po kambarį.
— Genka, — tarė jis neryžtingai. — Kapitone, tu… be reikalo. Kam tu šitaip?
— Nešdinkitės į tą savo Mon-Pelę, — sumurmėjo Kapitonas. — Į savo Parikutiną. Apsieisim…
— Kapitone… Kaip čia dabar?… Valteriui negalima pasakoti, Genka!
— Netgi labai galima… Ir papasakosiu. Nors jis vėpla, bet ne išdavikas…
Neištraukdamas rankų iš kišenių, Linas ėmė bėgioti po kambarį.
— Kam tu taip, Kapitone? Stai Polis jau kala!
— „Polis, Polis“! Pagyrūnas tas tavo Polis. O į Atą iš viso spiaunu. Pamanykit, „Galaktiono“ šturmanas atsirado! Plepys.
Linas kreipėsi į Atą.
— Tu, Atai, tikrai nei šiaip, nei taip… Zinai, negerai… Visi mes stengiamės…
Atas apžiūrinėjo miškingą horizontą.
— Ko čia visi kudakuojate? — mandagiai paklausė jis. — Jei pasakiau — einu, vadinas, einu. Rodos, aš dar niekad ir niekam nemelavau. Ir dar nieko neišdaviau.
— Tu liaukis, — rūsčiai tarė Linas. — Kapitonas sako teisybę. Tu dykinėji, ir tai, žinai, kiaulystė…
Atas nusigręžė ir susiraukė.
— Nagi, darbštuoli, — tarė jis. — O gal galima pasakyti, kodėl „Stumbras“ azoto pertekliaus sąlygomis prasčiau dirba, negu DA-7?
— A? — sutrikęs tarė Linas ir pažvelgė į Kapitoną.
Kapitonas kilstelėjo galvą.
— O kokie yra „Airono-Trečiojo“ eksploatavimo devyni punktai? — klausinėjo Atas. — O kas pirmas išrado oksitaną? Nežinai, darbštuoli! Ir kuriais metais? Taip pat nežinai?
Tai buvo Atas — didis žmogus, nors ir turintis gausybę ydų. Kambaryje stojo pagarbi tyla, tik Polis Gnedychas įnirtingai vartė „Įvado“ puslapius.
— Maža kas ką pirmas išrado, — netvirtai burbtelėjo Linas ir bejėgiškai įsistebeilijo į Kapitoną.
Kapitonas atsistojo. Jis priėjo prie Ato ir bakstelėjo jam kumščiu į pilvą.
— Šaunuolis, Atai, — pasakė jis. — Aš, kvailys, maniau, kad tu dykinėji.
— „Dykinėji“! — tarė Atas ir kumštelėjo Kapitonui į šoną. Šitaip jis priėmė atsiprašymą.
— Pirmyn, vyručiai! — sušuko Kapitonas. — Laikytis kurso į Atą! Paleisti fiderius, astronautai! Bijokitės legeninių pagreičių. Saugokite reflektorių. Dulkes neša į kairę. Pirmyn!
— Pirmyn, vyručiai! — suriko „Galaktiono“ įgula.
Kapitpnas pasisuko į Liną.
— Bortinžinieriau Linai, — tarė jis, — kokių yra klausimų iš geografijos?