Polis plaukė atgal. Jis, springdamas ir spiaudydamasis, išlipo į krantą ir išsyk prabilo:
— Stai, Valteri! Eik ir apsirenk, gorila. Aš prasčiau už tave plaukiu, prasčiau nardau, bet dabar nenorėčiau būti tavo vietoj!
Valteris į jį nežiūrėjo. Jis tylėdamas užsitraukė ant veido kaukę ir įbrido į šiltą, garuojantį vandenį. Priešais buvo krantas, apaugęs baisiomis dilgėlėmis.
— Įsidėmėk! — šūktelėjo Polis įkandin. — Būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti! Užpuldinėti, Valteri! Nieko nėra blogiau!.. Dilgėlės sustiprina atmintį…
— Taip, — pridūrė Atas, — seniau jomis perdavo kailį. Apsirenk, Liberi Poli, peršalsi…
Buvo girdėti, kaip kitame krante, inkšdamas iš skausmo, kuičiasi brūzgyne Valteris.
Kai bičiuliai grįžo į 18-jį, buvo jau vėlyvas vakaras. Mat, pamokę Valterį, jie dar panoro pailsėti, išsiblaškyti ir, Linui pasiūlius, žaidė Pandorą. Ir Pandorą bičiuliai sužaidė kaip dera. Atas, Linas ir Kapitonas buvo medžiotojai, Polis — milžiniškas vėžiavoris, o parkas — neįžengiamos, pelkėtos ir klaikios Pandoros džiunglės. Kaip tik patekėjęs Mėnulis atstojo EH 9 — vieną iš Pandoros saulių. Buvo tol žaidžiama, kol milžiniškas vėžiavoris, puolęs iš medžio medžiotoją Liną, kiaurai persiplėšė ultrastipraus tetrakanetileno kelnes. Tuomet teko eiti namo. Budėtojo trukdyti nebuvo noro, ir Kapitonas buvo besiūląs lįsti pro šiukšlių vamzdį — puiki idėja, lyg žaibas tvykstelėjusi niūriose jo mintyse, — bet paskui buvo nuspręsta pasinaudoti trivialiu dirbtuvės langu.
Į 18-jį jie įsiveržė labai triukšmingai, svarstydami akinančias perspektyvas, kurias atvėrė šiukšlių vamzdžio idėja, ir išvydo mokytoją, sėdintį su knyga rankose prie Ato stalo.
— O aš susiplėšiau kelnes, — suglumęs tarė Polis. Pasakyti „labas vakaras“ jis, žinoma, pamiršo.
— Nejaugi? — nusistebėjo mokytojas. — Tetrakanetilenines?
— Aha, — tučtuojau pasikėlė į puikybę Polis.
Liną apėmė apmaudus pavydas.
— Berniukai, — tarė mokytojas. — O aš juk nežinau, kaip jas reikia taisyti!
Nusiraminusi įgula ėmė šūkauti. Jie visi žinojo — kaip. Jie visi troško parodyti, papasakoti ir sutaisyti.
— Taisykit, — sutiko mokytojas. — Tik šturmanas Sidorovas netaisys kelnių, jis imsis permatomumo sistemos. Nepalankus jam likimas.
— Pamanykite! — tarė Atas, kuriam tai buvo ne naujiena.
Visi įniko į darbą. Kapitonas taip pat dirbo. Jam kažkodėl pasidarė linksma. „Rytoj nepabėgsim, — galvojo jis. — Kol susiruošim… Pabėgimo idėja jam jau nebebuvo tokia patraukli, bet juk negali niekais nueiti žinios, sukauptos per keturis dešimtadienius.
— …Yra nuostabių ir svarbių problemų, — pasakojo mokytojas, vikriai manipuliuodamas aukšto dažnumo užipova, — yra kaip pasaulis didelių problemų. Bet yra ir nedidelių, bet nepaprastai įdomių problemų. Šiomis dienomis perskaičiau seną seną knygą, labai įdomią. Be kita ko, ten pasakyta, kad ligi šiol neišspręsta klaidžiojančių ugnelių — žaltvykslių — problema. Žinote — pelkėse? Žinoma, kad tai kažkokios chemiliuminescencinės medžiagos, bet kokios? Gal fosforo sulfidas? Aš susijungiau su Informariumu, ir ką gi? Si mįslė ligi šiol neįminta!
— Kodėl?
— Mat, šią žaltvykslę labai sunku pagauti. Panašiai kaip Tiesa, ji blykčioja tolumoje ir nesileidžia pagaunama. Žaltvykslėms medžioti Lepelje mėgino sudaryti kibersistemą, bet jam nepavyko…
Mokytojui Teninui nepakenčiamai skaudėjo galva. Jam buvo negera. Per pastarąsias keturias valandas jis perskaitė ir įsisąmonino keturias knygas apie atmosferų regeneraciją, o „Veneros“ projektą išmoko atmintinai. Tam tikslui reikėjo griebtis hipnospinduliuotuvo, o po hipnospinduliuotuvo būtinai reikia gulti ir gerai išsimiegoti. Tačiau gerai išsimiegoti neteks. Gal ir nereikėjo taip perkrauti smegenų, bet mokytojas nenorėjo rizikuoti. Apie Venerą ir apie projektą jis turėjo žinoti dešimt kartų daugiau, negu visas ketvertas, nes kitaij nebūtų verta nė prasidėti.
Jis laukė akimirkos, kada bus galima pereiti prie svarbiausio dalyko, ir pasakojo apie žaltvykslių medžiojimą. Jis matė, kaip plačiai atsiveria berniukų akys, kaip jose kyla ir siaučia didelės fantazijos liepsna, ir jam, kaip visada, buvo nuostabiai gera ir linksma tai matyti, nors galva plyšte plyšo…
…O berniukai, apsiavę pasigėrėjimo vertais pelkių batais, jau brenda per žliugsintį liūną. Naktis, tamsu, migla, paslaptingi brūzgynai, iš pelkės kyla biaurių garų kamuoliai, labai pavojinga, baisoka, bet reikia nebijoti. Priekyje šmėkščioja melsvos žaltvykslės, kurių mįslę žūt būt reikia — dabar tai visai aišku — įminti, ir ant kiekvieno medžiotojo krūtinės kabo miniatiūrinis pultas, valdantis pati kimus vikrius kiberius, repečkojančius per liūną. O šiuos kiberius reikia būtinai ir skubiai sugalvoti, nes greitai bus nusausintos paskutinės pelkės, ir tada liksi nieko nepešęs…
Kai kelnės ir permatomumo sistema buvo sutaisytos, nei kelnės, nei permatomumo sistema nieko nebedomino. Polis sugalvojo poemą „Žaltvykslės“ — ir, maudamasis kelnes, murmėjo jau susiklosčiusias pirmąsias jos eilutes: „Žiūrėk — tamsa, tik žaltvykslių šviesa.“ Kapitonas ir Atas tylomis projektavo pelkių kiberį, galintį greitai judėti klampioje vietovėje ir reaguojantį į chemiliuminescenciją… Linas sėdėjo išsižiojęs ir galvojo: „Kur buvo mano akys? Po velnių!“ Jis tvirtai nusprendė likusią gyvenimo dalį praleisti pelkėse.
Mokytojas pagalvojo: „Laikas. Tik nereikia versti juos meluoti ir apsimetinėti. Pirmyn, Teninai!“ Ir jis pradėjo:
— Beje, Kapitone Komovai, ką reiškia ši biauri schema? — Jis bakstelėjo pirštu į deguonies agregato schemą. — Tu mane nuvylei, berniuk. Sugalvojai gerai, o suprojektavai visai nevykusiai!..
Kapitonas nuraudo ir stojo į mūšį…
Vidurnaktį mokytojas Teninas išėjo į parką ir sustojo prie savo pterokaro. Priešais jį stūksojo didžiulis plokščias mokyklos blokas. Visi pirmojo aukšto langai buvo tamsūs, o viršuje vienur kitur dar švietė žiburiai. Švietė ir 20-jame, kur dabar ketvertas garsiųjų pašaipuolių tikriausiai kalbėjosi su savo mokytoju Sergejum Tokmakovu, anksčiau buvusiu gydytoju. Švietė ir 107-jame — ten šmėkščiojo šešėliai, ir buvo aišku, kad kažkas kažką vanoja pagalve per galvą ir yra pasiryžęs tol vanoti, kol negirdimas ir nematomas infraspindulių srautas privers užmigti pačius neramiuosius. O šitai atsitiks po dviejų minučių. Švietė pačių vyriausiųjų kambariuose — ten buvo sprendžiamos problemos, kur kas svarbesnės, negu žaltvykslėsarba tetrakanetileninių kelnių lopymas. Švietė ir 18-j ame…
Mokytojas įlipo į pterokaro kabiną ir ėmė žiūrėti į pažįstamą langą. Galva plyšte plyšo. Norėjosi gulti, užsimerkti ir užsidėti ant kaktos kokį šaltą ir sunkų daiktą. „Mano berniukai, — pagalvojo jis, — nejaugi aš jūsų nesustabdžiau? Ak, kaip šitai sunku, kaip sunku, ir ne visuomet esi tikras, ar iš tiesų tavo teisybė, bet galų gale visuomet pasirodo, kad neklydai. Kaip visa tai puiku ir džiugu, ir be šito negalima gyventi..
Šviesa 18-jame užgeso. Vadinasi, galima eiti miegoti. Miego norisi, bet gaila. „Aš tikriausiai ne viską jiems pasakiau, ką galėjau ir turėjau pasakyti… Ne, viską. Kad greičiau išauštų rytas! Kaip man be jų nuobodu ir ilgu! Biaurūs berniūkščiai!“ Mokytojas Teninas nusišypsojo ir įjungė motorą. Kad greičiau išauštų rytas…
18-jame kambaryje, didv3Tiškai nepasiduodamas miegui. Kapitonas sakė kalbą. Įgula tylėjo.
— Kokia gėda! Visiems papeikimas! Biaurūs veltėdžiai! Gėdinga tinginių ir nemokšų gauja! Ką jūs veikėte keturiasdešimt dienų? O tu, Linai? Gėda! Nė vieno protingo atsakymo…