— Vargšas Slavinas, — prabilo Mandelis. — Tikriausiai nerimauja.
— Aš taip pat nerimauju, — burbtelėjo Novagas.
— Bet juk mudu gydytoiai, — tarė Mandelis.
— Ir kas iš to? Jūs chirurgas, aš terapeutas. Esu tik vieną kartą gyvenime priiminėjęs ligonius, o tai buvo prieš dešimt metų geriausioje Archangelsko poliklinikoje, ir man už pečių stovėjo profesorius…
— Nieko, — nuramino Mandelis. — Aš priiminėjau kelis kartus. Tik nereikia jaudintis. Viskas bus gerai.
Mandeliui po kojomis pasipynė dygliuotas gumbas. Mandelis vikriai jį paspyrė. Gumbas nuskriejo nuožulnų ilgą lanką ir nuriedėjo, šokčiodamas ir laužydamas dyglius.
— Smiigis, ir kamuolys lėtai rieda vartų link, — pajuokavo Mandelis. — Man neramu dėl ko kita: kaip vystysis vaikas sunuižėjusio svorio sąlygomis?
— Dėl to esu visai ramus, — piktai atkirto Novagas. — Jau kalbėjau su Ivanenka. Galėsim įrengti centrifugą.
Mandelis pagalvojo.
— Gera idėja, — pritarė jis.
Kai jie lenkė paskutinį druskožemio lopą, kažkas skardžiai sušvilpė, dešimt žingsnių nuo Novago aukštai į padangę pakilo gumbas, nuskriejo per gydytojus ir nukrito į druskožemio centrą.
— Ak, — sušuko Novagas.
Mandelis nusijuokė.
— Kas per biaurybė! — proverksmiais tarė Novagas. — Kas kartą, kai einu per druskožemį, kuris nors biaurybė…
Jis pribėgo prie artimiausio gumbo ir nevikriai jį paspyrė. Gumbas dygliais prikibo prie jo kailinių skverno.
— Biaurybė! — burbtelėjo Novagas, atplėšdamas gumbą pradžioje nuo kailinių, o paskui ir nuo pirštinių.
Gumbas šleptelėjo ant smėlio. Ir kas jam darbo. Jis taip ir gulės — nė nekrustelėdamas, siurbdamas ir kaupdamas savyje praretintą Marso orą, o paskui staiga jį išleirs — kurtinamai sušvilps ir lyg raketa nulėks dešimt — penkiolika metrų.
Mandelis iimai sustojo, pažvelgė į saulę ir dirstelėjo į laikrodį.
— Devyniolika trisdešimt penkios, — sumurmėjo jis. — Saulė nusileis po pusvalandžio.
— Ką jūs pasakėt, Lazari Grigorjevičiau? — paklausė Novagas.
Jis taip pat sustojo ir atsigręžė į Mandelį.
— Ožiuko mekenimas privilioja tigrą, — tarė Mandelis. — Prieš saulės laidą garsiai nekalbėkit.
Novagas apsidairė. Saulė buvo jau visai žemai. Už nugarų lygumoje druskožemio lopai išblėso. Kopos patamsėjo. Rytų padangė pasidarė tokia juoda, kaip kiniškas tušas.
— Taip, — pasakė Novagas apsidairydamas, — garsiai kalbėti neverta. Sako, ji turi labai gerą klausą.
Mandelis sumirksėjo apšarmojusiomis blakstienomis, pasilenkė ir išsitraukė iš dėklo šiltą pistoletą. Spragtelėjo spyną ir užsikišo ginklą už dešiniojo bato aulo. Novagas taip pat išsiėmė pistoletą ir įgrūdo jį už kairiojo aulo.
— Jūs šaudote kaire? — paklausė Mandelis.
— Taip, — atsakė Novagas.
— Tai gerai, — pagyrė Mandelis.
— Taip, sako.
Jie pažvelgė į kits kitą, bet tarp kaukės ir kailinio kapišono apsiuvo nebebuvo galima nieko įžiūrėti.
— Eiva, — tarė Mandelis.
— Eiva, Lazari Grigorjevičiau. Tik dabar eisiva žąsele.
— Gerai, — linksmai sutiko Mandelis. — Tik aš — priekyje.
Ir jie patraukė tolyn: priekyje Mandelis, kairėje rankoje nešinas lagaminėliu, o už penkių žingsnių — Novagas. „Kaip greitai temsta, — pagalvojo Novagas. — Liko dvidešimt penki kilometrai. O gal ir šiek tiek mažiau. Dvidešimt penki kilometrai dykumoje ir visiškoje tamsoje. Ir kiekvieną sekundę ji gali mus užpulti. Pavyzdžiui, iš už tos kopos. Arba iš už anos, kur toliau. — Novagas susigūžė. — Važiuoti reikėjo iš ryto. Bet kas galėjo žinoti, kad trasoje yra kiaurymė? Stulbinanti nesėkmė. Ir vis dėlto važiuoti reikėjo iš ryto. Netgi vakar, su visureigiu, kuris į plantacijas gabeno vystyklus ir aparatūrą. Beje, Mandelis vakar operavo. Temsta ir temsta. Markas tikriausiai neberanda vietos. Vis bėga į bokštą žiūrėti, ar atvažiuoja ilgai laukti gydytojai. O ilgai lauktieji gydytojai pėdina naktį pėsčiom per dykumą. Irina jį ramina, bet, žinoma, laip pat jaudinasi. Tai pirmas jų vaikas, ir pirmas vaikas Marse, pirmas marsietis… Ji labai sveika ir susitvardanti moteris. Puiki moteris! Bet, jais dėtas, nuo vaiko susilaikyčiau. Nieko, viskas bus gerai. Kad tik nepavėluotume…“
Novagas visą laiką žiūrėjo dešinę, į pilkėjančias kopų keteras. Mandelis taip pat žiūrėjo į dešinę. Todėl juodu ne išsyk pastebėjo Pėdsekius. Pėdsekių buvo taip pat du, ir juodu pasirodė iš kairės.
— O-o, draugai! — sušuko tas, kuris buvo aukščiau. Kitas, kresnas, beveik keturkampis, užsimetė karabiną ant peties ir pamosavo ranka.
— Šit kaip, — tarė atsitokėjęs Novagas. — O juk čia Opanasenka ir kanadietis Morganas. O-o, draugai! — džiaugsmingai atsiliepė jis.
— Koks susirikimas! — pasakė prieidamas ilgšis Hemfris Morganas. — Labas vakaras, daktare, — tarė jis, spausdamas Mandeliui ranką. — Labas vakaras, daktare, — pakartojo jis, spausdamas ranką Novagui.
— Sveiki, draugai, — sububeno Opanasenka. — Koks vėjas jus čia atnešė?
Novagui dar nespėjus atsakyti, netikėtai įsiterpė Morganas:
— Ačiū, viskįis užgijo, — ir vėl ištiesė Mandeliui ilgą ranką.
— Kas? — paklausė suglumęs Mandelis. — Beje, džiaugiuosi.
— O, ne, jis dar stovykloje, — pasakė Morganas. — Bet jis taipogi beveik sveikas.
— Ką jūs čia taip keistai aiškinate, Hemfri? — paklausė sutrikęs Mandelis.
Opanasenka sučiupo Morganą už kapišono, prisitraukė prie savęs ir riktelėjo jam tiesiai į ausį:
— Viskas ne taip, Hemfri! Tu pralaimėjai lažybas!
Paskui jis atsigręžė į gydytojus ir paaiškino, kad priešu valandą kanadietis atsitiktinai sugadino ausinėse klausomąsias membranas ir dabar nieko negirdi, nors tvirtina, kad Marso atmosferoje gali puikiausiai išsiversti be akustinės „teknik“.
— Jis sako, kad ir taip žino, kas ką jam gali pasakyti. Mes lažinomės, ir jis pralošė. Dabar jis penkis kartus valys mano karabiną.
Morganas nusijuokė ir pasakė, kad Bazėje esanti Galia čia niekuo nedėta. Opanasenka beviltiškai numojo ranka ir paklausė:
— Jūs, žinoma, į plantacijas, į biostotį?
— Taip, — atsakė Novagas. — Pas Slavinus.
— Teisingai, — tarė Opanasenka. — Jie jūsų labai laukia. O kodėl pėsčiom?
— O, koks apmaudas! — pasiguodė Morganas. — Visai nieko negirdžiu.
Opanasenka vėl jį prisitraukė ir riktelėjo:
— Palauk, Hemfri! Paskui papasakosiu!
— Gud, — tarė Morganas, Jis pasitraukė šalin ir apsidairęs nusiėmė nuo peties karabiną. Pėdsekiai turėjo sunkius dvivamzdžius pusautomačius su magazinu dvidešimt penkioms sprogstamosioms kulkoms.
— Mes paskandinom kraulerį, — pasakė Novagas.
— Kur? — greitai paklausė Opanasenka. — Kiaurymė?
— Kiaurymė. Trasoje, maždaug keturiasdešimtame kilometre.
— Kiaurymė! — džiaugsmingai sušuko Opanasenka. — Girdi, Hemfri? Dar viena kiaurymė!
Hemfris Morganas buvo į juos atgręžęs nugarą ir lingavo galvą, apžiūrinėdamas temstančias kopas.
— Gerai, — tarė Opanasenka. — Sitai vėliau. Tai jūs paskandinot kraulerį ir ryžotės eiti pėsčiom? O ginklų turit?