Mandelis patapšnojo sau per koją.
— O kaipgi, — atsakė jis.
— Taip, taip, — nutęsė Opanasenka. — Teks jus palydėti. Hemfri! Velnias, negirdi…
— Palaukit, — pasakė Mandelis. — O kam to reikia?
— Ji kažkur čia, — atsakė Opanasenka. — Mes aptikom pėdsakus.
Mandelis ir Novagas susižvalgė.
— Jus, suprantama, geriau žinot, Fiodorai Aleksandrovičiau, — noryžlingai tarė Novagas, — bet aš maniau… Pagaliau mes ginkluoti.
— Bepročiai, — tvirtai nukirto jį Opanasenka. — Toje jūsų Bazėje visi, atleiskite, kažkokie keistuoliai. Perspėjam, aiškinam — ir štai, prašom. Naktį. Dykumoje. Su pistoletu. Bene jums maža Chlebnikovo?
Mandelis truktelėjo pečiais.
— Mano manymu, šiuo atveju… — prabilo jis, bet Morganas jį nutraukė: „Tyliau!“, ir Opanasenka akimirksniu čiupo nuo peties karabiną ir atsistojo šalia kanadiečio.
Novagas tyliai atsikrenkštė ir išsitraukė iš aulo pistoletą.
Saulė jau beveik pasislėpusi — viršum juodų dantytų kopų siluetų švietė siauras gelsvai žalias ruoželis. Visa padangė pajuodusi, žvaigždžių labai mažai. Ant karabinų vamzdžių blizgėjo žvaigždžių atspindžiai, ir buvo matyti, kaip vamzdžiai lėtai sukiojasi į dešinę ir į kairę.
Paskui Hemfris pasakė: „Klaida. Prašom atleisti“; ir visi tuojau sujudo. Opanasenka riktelėjo Morganui į ausį:
— Hemfri, juodu eina į biostotį, pas Iriną! Reikia palydėti!
— Gud. Einu, — atsakė Morganas.
— Mudu einam drauge! — šūktelėjo Opanasenka.
— Gud. Einamdrauge.
Gydytojai vis dar tebelaikė rankose pistoletus. Morganas atsigręžė į juos, pasižiūrėjo ir sušuko:
— O, šitų nereikia! Situos paslėpkit.
— Taip, malonėkite, — pasakė Opanasenka. — Nesugalvokit šaudyti. Ir užsidėkit akinius.
Pėdsekiai jau buvo su infraraudonais akiniais. Mandelis droviai įsikišo pistoletą į gilią kailinių kišenę ir permetė lagaminėlį į dešinę ranką. Novagas kiek padelsė ir vėl įsikišo pistoletą už kairiojo bato aulo.
— Einam, — tarė Opanasenka. — Vesim jus ne trasa, o tiesiai, per kasyklas. Bus arčiau.
Dabar priešais Mandelį dešinėje ėjo Opanasenka, laikydamas po pažastimi karabiną. Paskui Novagą iš dešinės žingsniavo Morganas. Karabinas su ilgu diržu kabojo jam ant kaklo. Opanasenka ėjo labai greitai, staigiai sukdamas į vakarus.
Pro infraraudonus akinius kopos atrodė juodai baltos, o padangė — pilka ir tuščia, panaši į paveikslą, pieštą švininiu pieštuku. Dykuma greitai vėso, ir paveikslas darėsi vis mažiau kontrastiškas, tarytum gaubėsi rūku.
— O kodėl jus taip nudžiugino mūsų kiaurymė, Fiodorai? — paklausė Mandelis. — Vanduo?
— Kaipgi, — atsakė Opanasenka neatsigręždamas. — Pirma, vanduo, o antra, — vienoje kiaurymėje radom nugludintų plokščių.
— Ak, taip, — tarė Mandelis. — Žinoma.
— Mūsų kiaurymėje jūs rasite visą kraulerį, — niūriai burbtelėjo Novagas.
Opanasenka staiga pasuko į šalį, aplenkdamas lygią smėlio aikštelę. Aikštelės pakrašty stirksojo kartis su nukarusia vėliavėle.
— Kiaurymė, — paaiškino iš paskos einąs Morganas. — Labai pavojinga.
Klampusis smėlis buvo tikras prakeikimas. Prieš mėnesį suorganizuotas specialus savanorių žvalgų būrys turėjo rasti ir paženklinti Bazės apylinkėje visas klampias vietas.
— Bet juk Chasegava, rodos, įrodė, — tarė Mandelis, — kad šių plokščių pavidalą galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis.
— Taip, — pritarė Opanasenka. — Tas ir yra.
— O jūs pastaruoju metu ką nors ar radote? — paklausė Novagas.
— Ne. Rytuose rasta naftos, rasta labai įdomių suakmenėjimų. O mūsų linijoje — nieko.
Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Paskui Mandelis reikšmingai tarė:
— Tur būt, čia nėra nieko keista. Žemėje archeologai randa kultūros liekanų, kurios turi daugiausia tūkstantį metų. O čia — dešimtys milijonų. Priešingai, būtų keista…
— Kad mes nelabai ir skundžiamės, — įsiterpė Opanasenka. — Išsyk aptikom tokį riebų kąsnį — du dirbtinius pa lydovu.s. Mums nereikėjo nė kasinėti. Ir, bo lo, pricliirė jis patylėjęs, — ieškoti ne mažiau įdomu, negu rasli.
— Juo labiau, — tarė Mandelis, — kad jiisų išžvalgytas plotas toks mažas…
Jis suklupo ir vos nepargriuvo. Morganas pusbalsiu prabilo:
— Piotrai Aleksejevičiau, Lazari Grigorjevičiau, aš įtariu, kad jūs visą laiką šnekučiuojate. Dabar negalima. Fiodoras man pritars.
— Ilemfris sako tiesą, — susizgribo Opanasenka. — Geriau patylėkim.
Jie perėjo kopų virtine ir nusileido į slėnį, kur žvaigždžių šviesoje vos žvilgėjo druskožemio lopai.
„Vėl, — pamanė Novagas. — Vėl tie kaktusai.“ Jis dar niekad nebuvo matęs kaktusų nak4į. Kaktusai skleidė lygią ryškią infrašviesą. Visas slėnis mirgėjo šviesiomis dėmėmis. „Labai gražu, — pagalvojo Novagas. — Gal naktį jie nesproginėja. Tai būtų maloni staigmena. Ir šiaip jau nervai įtempti: Opanasenka sakė, kad ji kažkur čia. Ji kažkur čia..Novagas mėgino įsivaizduoti, kaip juodu dabar jaustųsi, jei dešinėje nebūtų šių palydovų, šių ramių žmonių, laikančių rankose sunkias ir galingas šaudykles. Pavėluota baimė nuėjo pagaugais per nugarą, tarytum speigas būtų įsismelkęs po drabužiais ir palietęs pliką kūną. Su pistoletais naktį kopose… Įdomu, ar Mandelis moka šaudyti? Žinoma, moka, juk jis kelerius metus dirbo arktinėse stotyse. Bet vis viena… „Nesusiprato Bazėje pasiimti šautuvo, kvailys! — pagalvojo Novagas. — Gerai dabar atrodytume be Pėdsekių… Teisybė, apie šautuvą nebuvo kada pagalvoti. Ir dabar reikia galvoti apie ką kita — kas bus, kai nusikasim iki biostoties. Sitai svarbiau. Sitai dabar visų svarbiausia — svarbiau už visa kita.“ „…Ji visuomet puola iš dešinės pusės, — galvojo Mandelis. — Visi sako, kad ji puola tik iš dešinės pusės. Nesuprantama. Ir nesuprantama, kodėl ji iš viso puola. Tarytum pastarąjį milijoną metų ji nieko daugiau neveikė, tik iš dešinės užpuldinėjo žmones, per neatsargumą išėjusius iš Bazės. Suprantama, kodėl išėjusius. Galima įsivaizduoti, kodėl naktį. Bet kodėl žmo nes ir kodėl iš dešinės pusės? Nejaugi Marse yra vietinių dvikojų, kurie lengvai pažeidžiami iš dešinės arba sunkiai pažeidžiami iš kairės? Tad kurgi jie? Penkerius metus kolonizuodami Marsą, nesutikom didesnių gyvūnų už mimikrodoną. Beje, ji pasirodė tik prieš du mėnesius. Per du mėnesius — septjni užpuolimai. Ir niekas jos kaip reikiant nėra matęs, nes ji puola tik naktį. Įdomu, kas ji tokia. Chlebnikovui buvo sudraskytas dešinysis plautis, teko jam įstatyti dirbtinį plautį ir du šonkaulius. Sprendžiant iš žaizdos, ji turi labai sudėtingą nasrų aparatą. Mažių mažiausiai aštuoni žandikauliai su aštriomis it skustuvas plokštelėmis. Chlebnikovas prisimena tik ilgą žvilgantį kūną su lygiu kailiu. Ji šoko ant jo iš už kopos maždaug per trisdešimt žingsnių… — Mandelis greitai apsidairė. — Stai jeigu dabar eitume dviese… — pagalvojo jis. — Įdomu, ar Novagas moka šaudyti? Tur būt, moka, juk jis ilgai su geologais dirbo taigoje. Gerai jis sugalvojo — centrifuga. Septynių — aštuonių valandų normalaus svorio per parą berniukui visiškai užtektų. Nors kodėl berniukui? O jei gimtų mergaitė? Dar geriau, mergaitės lengviau ištveria nukrypimus nuo normos…
Slėnis su druskožemio lopais jau praeitas. Dešinėje pėdsekiai išvydo ilgas siauras tranšėjas, piramidiškas smėlio krūvas. Vienoje tranšėjoje, nusvarinęs kaušą, stovėjo vienišas ekskavatorius.