— Dabar, pamatęs Palaimintąjį Kraštą, — liūdnai pasakė Legolasui nykštukas, — aš jau nieko nepavadinsiu puikiu... gal tik jos atsisveikinimo dovaną.
Jis palietė kišenėje gulinčią plokščią dėžute, kurioje spindėjo auksiniai Galadrielės plaukai.
— Pasakyk man, Legolasai, kodėl gi aš ėjau į Būrį? Ne veltui Elrondas mane įspėjo dėl nepažįstamų pavojų keliuose. Šaltis, baimė ir tamsa manęs neišgąsdino, bet jeigu būčiau žinojęs, ką man teks iškentėti, paliekant Lorieną, tai nuo pat Rivendeilo būčiau grįžęs namo! Baisesnio išmėginimo už šiandieninį atsisveikinimą nė pats Juodasis Lordas nesugalvotų. Vargšas aš, Gimlis, Gloino sūnus!
— Visiems mums sunku, — tarė jam Legolasas, — visiems, kas gyvena šitais sujauktais laikais. Bet tu negali vadintis vargšu ir nelaimingu: tu nepraradai savęs paties — o juk kaip tik tai yra skaudžiausia netektis. Tu nepalikai savo bendražygių, ir tyras Lorieno atvaizdas visada išliks tavo atmintyje.
— Dėkui tau už gerus žodžius, — atsiliepė. Gimlis, — bet atmintis nepatenkina širdies troškimų. Ji yra tik veidrodis, nors ir tyras kaip Keled Zaramas. Bet taip mano nykštukas, o elfui viskas gali atrodyti kitaip... Nors kalbos nenumarins širdgėlos... kaip, beje, ir ledinė maudynė! Pasižiūrėk į valtį! Ji tuoj apvirs su visu mūsų kroviniu.
Gimlis ėmėsi irklo ir išlyginęs valtį nuplaukė paskui Aragorną.
Galingi Anduino vandenys nešė Saugotojus į pietus. Iš abiejų pusių krantus gožė pliki medžiai, užstodami nuo keliautojų paupio žemes. Vėjelis nurimo, ir Anduiną apgaubė sunki tyla. Migla apsikaišiusi saulė palengva leidosi, greitai atėjo prieblanda, o po to tamsi, bežadė naktis. Ilgas valandas plaukė valtys, slėpdamosi po vakarinio kranto miško šešėliais. Didžiuliai medžiai kreivomis, susikibusiomis šakomis panėšėjo į šmėklas, pro miglą nuleidusias kojas į vandenį. Nepaisydamas drėgmės ir šalčio, Frodas nulenkė galvą ant krūtinės, užmerkė akis ir užmigo neramiu miegu.
IX. Didžioji upė
Semo pabudintas Frodas atsisėdo ir pamatė esąs šiltai apklotas po pilkažieviais medžiais, kažkur vakariniame Didžiosios Upės krante. Aušo, ir pro trumpas šakas jau skverbėsi pilkšva šviesa. Netoliese Gimlis triūsė prie laužo.
Papusryčiavę Saugotojai išsyk leidosi į kelią, bet irtis ir skubėti į nežinomus pavojus niekas nenorėjo, todėl valtis ramiai nešė tėkmė. Nors iki Uolėtosios salos dar reikėjo plaukti keletą dienų, Aragornas per daug neskubino jų, bet vis dėlto liepė plaukti nuo ryto iki vakaro, bijodamas, jog viešnagės Loriene metu Juodasis Lordas nesėdėjo sudėjęs rankų.
Tačiau nei tą, nei kitą dieną nieko ypatingo neatsitiko ir tik trečią dieną vietovaizdis šiek tiek pasikeitė. Rytiniame krašte medžiai praretėjo ir pasimatė pilki tušti tyrlaukiai, netgi be akmenų ar sulūžusių medžių. Tai buvo Rudosios Žemės, plytinčios tarp pietinės Gūdžiosios Girios ir Emyn Mulo kalvų. Kas taip nuniokojo kraštą — karas, maras ar pikta Priešo ranka, Aragornas nežinojo. Vakaruose taip pat rudavo lygumos, bet ten nors retkarčiais pasirodydavo vienas kitas medelis ar apaugusi žole kalva.
Šituo išmirusiu kraštu galėjai plaukti mylių mylias, nesutikdamas jokios gyvybės, bet keliautojams retkarčiais pasitaikydavo praskrendantys paukščiai, o kartą jie netgi išvydo į dangų kylantį gulbių pulką.
— Gulbės! — šūktelėjo Semas. — Didelės, juodos gulbės!
— Taip, — pridūrė Aragornas, — ir mums tai nieko gero neatneš.
— Kokios liūdnos žemės, — tarė Frodas. — Aš visada įsivaizdavau, jog pietuose yra šilta ir smagu netgi žiemą.
— Bet juk mes dar nesame pietuose, — paprieštaravo Aragornas, — šilta yra ten, kur Anduinas įteka į Belfalaso įlanką, o juk nuo čia iki pietinės Grafystės turbūt nėra net dviejų šimtų mylių. Anksčiau rytinis Rohanas buvo tankiai gyvenamas ir derlingas kraštas, bet nuo tada, kai čia įsitvirtino orkai, žemės tapo tokios, kokias tu matai.
Semas neramiai apsižvalgė. Anksčiau bent medžiai buvo šiokia tokia priedanga, o dabar bet koks pasitaikęs orkas gali pašauti.
Kitą dieną šitas jausmas apniko ir visą Būrį, tad jie paėmė irklus, ir valtys pradėjo skrieti greičiau.
Anduinas staiga pasuko į pietus, ir krantų beveik nebeliko. Vakaruose nuo pat upės tesėsi lygumos, apaugusios žolės kuokštais, o Rudosiose Žemėse aukštumas pakeitė žemumos. Papūtė šaltas vėjas, ir Frodas drebėdamas susigūžė, prisimindamas saulę ir šilumą Loriene. Saugotojai beveik nesikalbėjo vienas su kitu — kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse.
Legolasas mintimis vis grįždavo į miško laukyme namuose ir puotas po žvaigždėtu dangumi. Gimlis mąstė, kur rasti permatomą kaip rasos lašelis deimantą, kad būtų galima jį įdėti į dėžutę, kurioje laikė Galadrielės dovaną. Meris su Pipinu, sėdėdami vidurinėje valtyje, stengėsi suprasti, kokie rūpesčiai graužia jų bendrakeleivį, — Boromiras burbėjo kažką sau po nosim, kramtė nagus,-neramiai sukiojosi, o kartais, paėmęs irklą, priplaukdavo prie pat Aragorno valties ir labai keistai žiūrėdavo į Frodą. Semas, pripratęs prie valčių, jau nebelaikė jų itin pavojingomis kaip iš pradžių, bet nusprendė, kad jos labai nepatogios. Jis sėdėjo susitraukęs ir liūdnas bei kankinosi iš neturėjimo ką veikti, nes Aragornas nepatikėdavo Semui irklo net tada, kai reikėdavo skubėti.
Ketvirtosios dienos pavakare Semas atsibudo ir, ilgėdamasis tvirtos žemės po kojomis, per nuleistas Frodo ir Aragorno galvas pažvelgė į krantą. Staiga kažkas kitas patraukė hobito dėmesį, tarsi rąstas, jau senokai plaukiantis paskui valtis. Tada jis pakėlė galvą ir pasitrynė akis, bet nieko nebepamatė.
Tą naktį jie nakvojo nedidelėje salelėje, prie pat vakarinio kranto. Semas atsigulė, įsisupo į antklodes ir pasakė Frodui:
— Šiandien, maždaug prieš dvi valandas, man pasivaideno kažkas įdomaus. Ir dabar galvoju — o gal nepasivaideno?
— Na ir kas gi tai buvo? — paklausė Frodas, žinodamas, jog Semas nenusiramins, kol nepapasakos.
— Tai buvo rąstas, misteri Frodai, — paslaptingai pasakė Semas, — bet rąstas su akimis!
— Rąstų upėje pilna, — saldžiai nusižiovavęs atsakė Frodas, — o akys tai tau tikrai pasivaideno.
— Abejoju, ar pasivaideno. Jūs paklausykit, kaip buvo: nuobodžiauju aš sėdėdamas, na ir pamatau rąstą netoli Gimlio valties. Rąstas kaip rąstas — nieko ypatingo, bet žiūriu, kad jis palengva mus netgi vejasi. Tada ir akis pamačiau, o paskui žiūriu: rąstas juk gyvas. Jis turėjo dvi letenas, kaip gulbės, tik didesnes ir jomis yrėsi. Kas čia, galvoju, sapnas? Atsisėdau, pasitryniau akis, bet rąstas pamatė, jog aš sujudėjau, ir apmirė — nei letenų, nei akių. Kol tryniausi akis, jis pradingo. Kaip jūs manote, kas tai buvo — sapnas?
— Jeigu tai būtų pirmas kartas, tai pasakyčiau, jog sapnas, — rimtai atsakė Frodas, — bet šitas akis aš mačiau ir Morajoje, ir Dimrilo slėnyje. Padaras su tokiomis akimis kabarojosi pas mus į medį Lotloriene, ir jį pamatė Haldiras. O prisimeni, ką pranešė sutiktas elfų būrys?
— Aišku, prisimenu, ir jūsų dėdės Bilbo pasakojimus prisimenu, todėl, man regis, galiu pasakyti to padaro vardą. Golumas tas šlykštus padaras, ar ne?
— Taip. Jis pabėgo iš Gūdžiosios Girios ir susekė mus Morajoje. Aš tikėjausi, jog mūsų viešnagė Loriene suklaidins jį, bet, matyt, šitas niekšiškas padaras slapstėsi Sidabrinukės miškuose ir nepaleido mūsų iš akių.
— Dabar, — tarė Semas, — teks būti budresniems, nes vieną naktį galima pajusti šlykščius pirštus prie savo kaklų. Bet šiandien nesakysiu Platžengiui ir kitiems, aš pats pabudėsiu, o nusnūsiu rytoj, juk vis tiek drybsau valty kaip koks krovinys.
— Bet krovinys su akimis. Gerai, budėk, tik prižadėk, kad vidurnaktį pažadinsi mane, žinoma, jei iki tol nieko neatsitiks.