Frodas pabudo iš gilaus miego, purtomas Semo.
— Atleiskit, pone, — sušnibždėjo Semas, — bet darau taip, kaip liepėte. Kol aš budėjau, nieko neatsitiko, tik užpakalyje girdėjosi lyg kažkoks pliuškenimas, lyg uostinėjimas, bet upėje naktį pilna tokių garsų.
Jis atsigulė, Frodas su antklodėmis atsisėdo ir pradėjo dairytis, kovodamas su snauduliu. Lėtai slinko valandos, ir Frodas jau ketino prigulti, bet pasigirdo pliuškėjimas, ir vos matoma juoda figūra iššoko iš vandens. Nepažįstamasis prigludo prie artimiausios valties, ir dvi baltos akys pradėjo dairytis aplinkui. Frodą nuo įsibrovėlio skyrė gal tik keletas jardų, tad hobitas girdėjo tylų, šnypščiantį kvėpavimą. Frodas nebeišlaikė, išsitraukė Gylį ir pašoko. Akys tuoj pat užgeso, ir juoda figūra pūkštelėjo upėn. Šalia jau stovėjo Aragornas.
— Kas atsitiko, Frodai?
— Golumas.
— Tai tu žinai apie tą prielipą? — nustebo žmogus. — Jis seka paskui mus nuo Morajos, o dabar plaukdamas apsimeta rąstu. Aš keletą kartų bandžiau jį sugauti, bet šitas niekšas gudrus, be to, slidus kaip ungurys. Vadinasi, reikės bandyti nuo Golumo atsiplėšti, nes laisvėje jis pavojingas: ir pats iš pasalų gali užmušti, ir priešus atsivesti.
Tą naktį Golumas nepasirodė, ir kitomis dienomis nė vienas Saugotojų sargybinis jo nepastebėjo. Visi nusprendė, jog jis atsiliko, bet Aragornas tik lingavo galvą ir ragino greičiau irkluoti. Dabar keliautojai plaukė dažniausiai naktį ir iki aštuntos paros — be jokių atsitikimų.
Dangus buvo vis toks pat rūškanas, apsiniaukęs, bet paskutinį vakarą šiek tiek pragiedrėjo, ir Saugotojai pamatė plonytį mėnulio pjautuvą.
Pakrantės vėl pasikeitė: lygumos išnyko, vietoj jų atsirado akmenuotos kalvos, apaugusios raizgiais erškėčiais, gervuogių ir gudobelių krūmais. Už jų tolumoje stūksojo aukšti gūbriai, kai kur karūnuoti vienišais kėniais. Saugotojų būrys priartėjo prie Emyn Mulo kalvų, pietinio Dykosios Šalies krašto.
Aplink uolas ir gūbrius skraidė daugybė mažų ir didesnių paukščių. Aragornas susimąstęs stebėjo sparnuočius ir svarstė, ar galėjo Golumas per juos perduoti žinią apie Žiedo Būrį Priešo parankiniams. Staiga pėdsekys pašoko ir įsistebeilijo į dangų. Jis pamatė didžiulį paukštį, skrendantį į pietryčius.
— Pažiūrėk, Legolasai, — šūktelėjo Aragornas elfui, rodydamas į dangų. — Ar tai kartais ne erelis?
— Erelis, — patvirtino Legolasas, — medžiojantis erelis. Įdomu, ką tai reiškia? Juk ereliai suka lizdus aukštai kalnuose, o Emyn Mulo kalnais anaiptol nepavadinsi.
— Neplauksime, kol visiškai nesutems, — pareiškė Aragornas.
Atslinko tyli ir bevėjė aštuntoji naktis. Blankų mėnulį jau stelbė vakaruose sušvitusios žvaigždės, nors pietuose debesys dar švytėjo, atspindėdami nusileidusią saule.
— Pirmyn, — tarė Aragornas, — šiandien paskutinė naktinė kelionė, nes upės vagos aš nebepažįstu, o priešakyje mūsų laukia Sam Gebiro slenksčiai, kurių naktį jokiu būdu neperplauksi. Tiesa, iki jų dar toli, bet reikia būti atsargiems, kad neužšoktume ant kokio nors povandeninio akmens.
Vandens stebėtoju buvo paskirtas Semas, kuris, įsitaisęs valties priešakyje, stebeilijusi į tamsą. Maždaug apie vidurnaktį, kai keliautojai, patys to nejausdami, irklavo vis lėčiau, nes srovė stiprėjo, Semas išgąstingai suriko: už poros jardų nuo vakarinio kranto iki Upės vidurio driekėsi sekluma, o srovė staiga suko kairėn ir nunešė Būrio valtis prie rytinio kranto. Putotas vanduo šniokštė ir gurgėjo. Ten, kur perpus susiaurėjusi srovė veržėsi pro seklumą, sukosi keletas ūžiančių verpetų.
— Atgal! — sušuko Boromiras, — jeigu čia prasideda Sam Gebiro slenksčiai, tai mus visus paskandins kaip aklus kačiukus.
— Atgal! Atgal! — riktelėjo Aragornas, iš visų jėgų užsiguldamas ant irklų ir bandydamas apsukti valtį. — Aš apsirikau, Anduinas teka greičiau, nei maniau, ir Sam Gebiras jau čia pat.
Šiaip taip Saugotojai suvaldė valtis ir pradėjo stumtis prieš srove, kuri nešė juos prie vos matomo rytinio kranto.
— Irkluokite! Irkluokite! — ragino Boromiras, — kitaip mus užneš ant seklumos ir sudaužys.
Frodas pajuto, kaip plokščią dugną jau gremžia seklumos akmenys. Staiga upės šniokštimą nustelbė lankų skambėjimas, ir aplink keliautojus sušvilpė strėlės. Viena cvaktelėjo Frodui į tarpupetį ir atšoko nuo šarvų, kita peršovė Aragorno gobtuvą, o trečia įsmigo į Merio irklo mente. Semui pasirodė, jog rytiniame krante prieš pat savo nosį mato šaulius, užsislėpusius už akmenų.
— Yrči! — riktelėjo elfiškai Legolasas.
— Orkai! — pakartojo Gimlis.
— Golumo darbas, tebūnie jis prakeiktas, — sušnibždėjo Semas Frodui.
Keleiviai su dviguba jėga kibo į irklus, kas sekundę laukdami skausmingo juodaplunksnės strėlės įgėlimo, tačiau strėlės arba švilpė virš galvų, arba čeksėjo į vandenį. Žinoma, buvo tamsu, bet Mordoro lankininkus labiau klaidino stebuklingi Lorieno apsiaustai ir pilka laivelių spalva, neišsiskirianti iš aplinkos.
Valtys lėtai slinko pirmyn, kol pagaliau srovė ėmė silpti, ir rytinis krantas dingo naktyje. Saugotojai išplaukė į vidurį ir, lenkdamiesi kyšančių akmenų, pasuko į vakarinį krantą.
Legolasas padėjo irklą, išsitraukė Lorieno lanką, įsidėjo strėlę ir iššoko į krantą, stebėdamas kitą upės pusę. Ten buvo girdėti veriantys riksmai, bet nieko nesimatė. Frodas ir apačios žiūrėjo į elfą, ieškantį taikinio. Virš Legolaso galvos žibėjo žvaigždės, bet iš pietų šliaužė tamsūs debesys, ir žvaigždės viena po kitos geso.
Staiga Būrį apėmė nepaaiškinama baimė.
— O Elbereth Gilthoniel! — pakėlęs galvą, sušnibždėjo Legolasas.
Lenkdamas debesis, prie keliautojų sparčiai artėjo šešėlis, didžiulis kaip senovės pasakų drakonas. Kitoje upės pusėje orkai pradėjo džiaugsmingai rėkauti. Siaubas sugniaužė Frodui širdį, ir jis prisiminė... prisiminė tą siaubą ir seną žaizdą petyje. Hobitas susigūžė lyg bandydamas pasislėpti.
Ir staiga skambiai uždainavo Legolaso lankas. Frodas pakėlė akis ir pamatė, jog strėlė pataikė į šešėlį, jau buvusį beveik virš jų. Pasigirdo baisus klyksmas, ir šešėlis dingo rytinio kranto tamsoje. Nusivylę orkai pradėjo triukšmauti ir svaidytis prakeiksmais, bet netrukus viskas nurimo.
Pailsėję Saugotojai ėmėsi irklu ir neskubėdami nuplaukė pasroviui. Netrukus jie užtiko nedidelę nuošalią įlankėlę, apaugusią medžiais, kur ir nusprendė sulaukti ryto: toliau keliauti naktį tapo beprasmiška. Keliautojai nesiryžo lipti į krantą ir susikurti laužą, bet susispaudę gulėjo valtyse.
— Tegu būna pagarbintas Galadrielės lankas ir taikli Gūdžiosios Girios elfo akis,— pasakė Gimlis, kramsnodamas lembasą. — Tai buvo puikus šūvis, mano drauge!
— Kas galėtų man pasakyti, į ką gi aš pataikiau? — vis dar tebedrebėdamas pasiteiravo Legolasas.
— Aš negalėčiau, bet manęs visai nedžiugino būsimasis susitikimas, — prisipažino Gimlis. — Vieną akimirką aš prisiminiau Morają ir... — Gimlis atsargiai apsidairė — ... ir Balrogą.
— Ne, tai ne Balrogas, — staiga paprieštaravo Frodas, — aš pajutau tą ledinį šaltį, ir man pasirodė, jog tai... Jis nutilo.
— Kas tai? — nekantriai paklausė Boromiras, pasilenkdamas iš savo valties.
— Nesvarbu, vis tiek tik pasirodė, — išsisuko Frodas. — Kad ir kas tai buvo, Legolaso šūvis smarkiai nuliūdino mūsų geruosius draugus orkus.
— Ir supykino, — pridėjo Aragornas. — Mes nežinome, nei kur jie yra, nei kiek jų yra, nei ką jie žada daryti, todėl šią naktį teks apsieiti be miego. Dabar mus dengia tamsa, o ką atskleis diena, neaišku, bet geriau laikykite ginklus prie savęs.