Semas pirštais barbeno į kardo rankeną ir spoksojo į dangų.
— Labai keista, — sumurmėjo jis,— juk ir Grafystėje, ir Dykojoje Šalyje mėnulis tas pats, o čia... Ar prisimenate, misteri Frodai, tą mėnulį, kurį matėme pirmą naktį po Morajos — jam tik savaitės trūko iki pilnaties, bet dabar aš matau delčią. Tai ką, ar laikas stovėjo vietoje, ar mes pas elfus visą mėnesį viešėjome?
— Gal taip, o gal ir kitaip, — atsiliepė Frodas. — Lorienas nepavaldus laiko tėkmei, bet kitose vietose, deja, jo nesustabdysi. Gal į realų laiką mus grąžino Sidabrinukė, įtekėjusi į Anduiną. Beje, o Karas Galadone aš nė vieną naktį nemačiau mėnulio: vien žvaigždes.
— Ne, elfai negali nepaklusti laikui, bet gali jį sulėtinti ar pagreitinti, — įsikišo Legolasas. — Praslenkantys mėnesiai elfams tėra raibuliai metų vandenyne. Bet viskas, kas po saule, turės kada nors baigtis.
— Matyt, Loriene laikas slenka vėžlio žingsniu, todėl jo ir nepastebime, — tarė Frodas. — Elfų Žiedo Saugotojos Galadrielės galia yra didžiulė.
— Už Lorieno ribų tu neturi teisės prasitarti apie Elfų Žiedą, kalbėdamas net su draugais, — staiga nutildė hobitą Aragornas. — O tau, Semai, pasakysiu štai ką: tu apsirikai skaičiuodamas, ir tos kelios, kaip mums atrodo, dienos, praleistos Loriene, virto dviem mėnesiais, ir žiema jau beveik baigiasi. Brėkšta naujas vilties pavasaris...
Tyliai slinko naktinės valandos. Kažkur tolumoje šniokštė slenksčiai. Migla lyg balta paklodė uždengė Anduiną. Neregė tamsa buvo drėgna ir šilta. Ant medžių lapų kabojo mažulyčiai lietaus lašeliai.
Išaušusi diena neišsklaidė miglos, ir pro rūką net kito kranto nebuvo matyti.
— Niekados nemėgau rūko, — pareiškė Semas, — tačiau dabar jis mūsų sąjungininkas, padedantis pasislėpti nuo tų prakeiktų orkų akių.
— Galbūt, — suabejojo Aragornas, — bet rūkas kliudys matyti paupio taką, kuriuo teks apeiti Sam Gebirą.
— Kam mums Sam Gebiras ir plaukiojimas šitais riešuto kevalais? — paprieštaravo Boromiras. — Reikia sukti į pietvakarius, paskui perkirsti Entvašą, ir tada būsime saugūs Gondoro žemėje.
— Tai kelias į Minas Tiritą, — pasakė Aragornas, — o mes dar nenusprendėme, kur pasuksime. Be to, Entvašo slėnis yra tokia vieta, kur vienas klaidingas žingsnis pražudys visą Būrį. Reikia plaukti Upe tol, kol bus įmanoma, tada nors nebijosime pasiklysti.
— Rūkas išsisklaidys, ir orkai mus išmuš kaip muses, — karštai įtikinėjo Boromiras. — O jeigu praėję pro Argonato Vartus ir pasiektume Uolėtąją salą, ką darysime tada? Šoksime nuo krioklių?
— Ne! — nenusileido Aragornas, — paprasčiausiai pernešime laivus pro Raurosą senoviniu sausumos keliu, kurį tu, Boromirai, užmiršai ar bent apsimeti užmiršęs. Toje vietoje mes ir nuspręsime, kur pasukti toliau.
Boromiras dar ilgai ginčijosi, bet paaiškėjus, jog Frodas palaiko Aragorną, gondorietis pasidavė.
— Minas Tirito vyrai nepalieka draugų nelaimėje, ir aš padėsiu jums pasiekti Uolėtąją salą, — sumurmėjo jis, — bet jau po to niekas nesukliudys man grįžti namo vienam ar keliese.
Įsidienojus rūkas iš tiesų truputį išsisklaidė. Buvo nuspręsta, jog Aragornas su Legolasu išžvalgys krantą, o kiti saugos laivus. Aragornas tikėjosi surasti kokį nors taką, kuriuo būtų galima pernešti valtis ir daiktus už slenksčių.
— Gal elfų valtys ir neskęsta, — pasakė jis, — bet tai nereiškia, jog mes perplauksim Sam Gebirą gyvi. Kiek man žinoma, gero kelio čia tikrai nebus, nes Gondoras net savo klestėjimo metais nepasiekė Anduino krantų prie Emyn Mulo, bet šiokį tokį taką tikiuosi surasti, nes vandens kelias Anduinu buvo plačiai naudojamas iki čia atsirandant orkams.
— O nuo to laiko, kai atsirado orkai, niekas nebandė iš šiaurės plaukti Anduinu, — įspėjo Boromiras. — Jau dabar kelias pavojingas, o toliau pavojai grės kiekvieną mylią.
— Pavojai gresia bet kokiame pietų kelyje, — ramiai atsakė Aragornas. — Laukite mūsų iki vakaro. Jeigu negrįšime, tada išsirinkite naują vadą ir keliaukite toliau.
Sunkia širdimi Frodas žiūrėjo, kaip Aragornas su Legolasu įkopė į statų krantą ir dingo ūkuose, bet hobito baimė pasirodė nepagrįsta: žvalgai sugrįžo nepraėjus net keturioms valandoms.
— Viskas gerai, — pasakė Aragornas, nusileidęs pas draugus. — Takas yra, o slenksčiai baigiasi maždaug už mylios. Toliau srovė rimsta ir šiek tiek sulėtėja. Sunkiausia bus ištempti ir iškelti valtis į krantą, matote, koks jis status ir akmenuotas.
— Bus nelengva, net jei visi būtume žmonės, — sumurmėjo Boromiras.
— Taip, bet turėtume pajėgti, — tarė Aragornas.
— Žinoma, pajėgsim, — patvirtino Gimlis.
Šis darbas iš tikro buvo be galo sunkus. Iš pradžių vargais negalais ant kranto buvo užnešti ir sudėti maišai, vėliau ištemptos ir valtys. Pastarosios pasirodė daug lengvesnės, negu tikėjosi keliautojai, ir vieną valtį taku galėjo nešti net Meris su Pipinu. Žinoma, be Boromiro pagalbos vargiai būtų pavykę valtis užnešti iki tako. Didžiuliai pilki kalkakmeniai, plyšiai žemėje, dygiakrūmių brūzgynai ir maži upeliukai, deja, netalkino keliautojams. Šiaip ne taip viskas buvo paruošta ir sukrauta viršuje.
Takelio dešinėje stūksojo akmenuotos kalvų viršūnės, apraizgytos rūko siūlais, o kairėje jau nebematomas staugė Sam Gebiras. Du kartus teko grįžti keliautojams, kol visa manta atsirado pietuose, už Sam Gebiro.
Takas leidosi prie ramios įlankos ir čia baigėsi, nes toliau stūksojo nepraeinama akmeninė siena. Saugotojai susėdo ant kranto, klausydamiesi tolimo slenksčių ūžesio. Jau po truputį artėjo prieblanda. Jie buvo pavargę ir mieguisti, o širdyse vargiai ar bent vienas būtų radęs bent kruopelytę džiaugsmo.
— Ką gi, štai mes čia esame, čia ir praleisime naktį, — tarė Boromiras. — Net jeigu tu, Aragornai, ryžtumeisi mus tamsoje vesti pro Argonato Vartus, nieko iš to neišeitų — visi mes esame per daug išvargę, išskyrus, aišku, ištvermingąjį nykštuką.
Gimlis neatsakė, jis jau snaudė sėdėdamas.
— Pailsėkime, kiek tik galime, — pasakė Aragornas, — o keliaukime rytoj. Jeigu oras nepasikeis, turėsime neblogą galimybę nepastebėti prasmukti pro bet kokias akis rytiniame krante. Budėdami keisimės kas trys valandos.
Tą naktį, be trumpo, šalto lietaus, plūstelėjusio prieš pat aušrą, neįvyko nieko ypatingo. Kai tik prašvito, Būrys išplaukė. Jie kiek galėdami laikėsi arčiau vakarinio kranto, neramiai žvilgčiodami į niūrias kalvas kitame krante. Apie vidurdienį dangų užtraukė aklina debesų siena, ir ėmė pilti lietus. Keliautojai skubiai užklojo kailinius užtiesalus ant valčių, kad neprilytų, ir beveik nieko nematydami pro pilkas užuolaidas palengva stūmėsi pirmyn.
Visa laimė, jog lietus greitai liovėsi. Palengva dangus pašviesėjo, ir debesys nuplaukė šiaurėn. Lietus nuplovė rūką ir ūkanas, tad keliautojai galėjo apsidairyti. Prieš juos driekėsi siauras tarpeklis su aukštais uolėtais krantais ir keletu vienišų medžių. Tarpekliui siaurėjant, sustiprėjo srovė. Nei virš savęs, blyškiai mėlyname danguje, nei aplink, kur stūksojo Emyn Mulo kalvos, Saugotojai nematė jokios dangiškos būtybės ir visu greičiu lėkė pasitikti savo likimo.
Pasilenkęs į priekį Frodas tolumoje pamatė besiartinančias dvi didžiules kaip akmeninės kolonos ar akmeniniai bokštai uolas. Aukštos ir pasibaisėtinai didingos, stovėjo jos iš abiejų upės krantų, palikdamos tik siaurutį vandens tarpeklį, į kurį ir nešė valtis srovė.
— Štai Argonatas, Karalių Kolonos! — sušuko Aragornas, — plaukite vienas po kito ir stenkitės laikytis srovės vidurio!
Kuo labiau Frodas artėjo prie kolonų, tuo labiau jos augo, ir hobitas staiga pastebėjo, jog jos iš tikrųjų turi savo formą: senovės meno ir jėgos nepajėgė išdildyti nei saulė, nei lietus. Ant plačių pjedestalų, nugrimzdusių į vandenis, stovėjo du galingi akmeniniai karaliai. Nors akmuo kai kuriose vietose jau buvo suskeldėjęs, jie tebestovėjo savo vietose, išdidžiai žvelgdami į šiaurę. Abu kairieji delnai buvo pridėti prie kaktų, abi dešiniosios rankos gniaužė kirvius ir abi kaktas vainikavo karūnos. Milžinai, kaip seniai išnykusios karalystės simboliai, kiekvienam narsuoliui galėjo įvaryti pagarbią baimę, jau nekalbant apie hobitus. Frodas drebėdamas užsimerkė, nedrįsdamas net žvilgtelėti į artėjančias statulas. Net Boromiras nulenkė galvą, srovei blaškant valtis lyg rudenio lapus po Numenoro Sargybinių šešėliu. Keliautojai jau plaukė pro juodą Vartų bedugnę.