Į nenusakomą aukštį virš Saugotojų galvų iškilo uolos, uždengdamos pilką dangų. Juodi vandenys šniokštė, ir galingas aidas ritosi aplinkui. Frodas išgirdo, kaip prie jo kojų susigūžęs Semas tyliai dūsauja ir dejuoja.
— Kokia baisi vieta! Kokia baisi vieta! Kad tik išlikčiau gyvas, tada jau niekada nekelsiu kojos į jokią balą, nekalbant apie upę!
— Nebijokite! — staiga pasigirdo balsas už jų, ir Frodas atsisukęs pamatė Platžengį. Nebe tą Platžengį Pėdsekį, bet Aragorną, Aratorno sūnų, liepsningomis akimis išdidžiai stovintį valties paskuigalyje. Frodas pamatė tikrąjį karalių, po ilgos tremties grįžtantį į savo žemę.
— Nebijokite! — pakartojo Aragornas, — ilgai aš troškau pamatyti Izildurą ir Anarioną, savo protėvius. Aš, Elesaras, Elfų Berilas, Aratorno sūnus iš Izilduro sūnaus, Elendilo sūnėno Valandilo giminės, grįžtu, ir jums nėra ko baimintis!
Paskui šviesa jo akyse užgeso, ir Aragornas tyliai pasakė sau:
— O, kad Gendalfas būtų čia! Tada aš ramia širdimi galėčiau eiti į savąjį Minas Anorą, kuris kaip magnetas mane traukia, tačiau kaip daryti man dabar?
Būrys ilgai plaukė tamsia bedugne, lydimas vėjo kaukimo tarp sienų. Iš pradžių Frodas matė vien akliną juodumą, bet vėliau priekyje spingtelėjo šviesa, kuri greitai didėjo bei ryškėjo, ir staiga valtys vėl išniro į dienos šviesą.
Danguje blausiai švietė saulė. Anduinas nepaprastai išplatėjo, virsdamas pailgu ežeru Nen Hitoeliu, iš visų pusių apsuptu stačių, pilkų kalvų, kurios šaltai ir nuogai blizgėjo. Ežero pabaigoje iš vandens kilo trys viršūnės, sudarydamos upės rankų apgobtą salą. Iš kažkur toli vėjas nešė stūgsmą, panašų į griaustinio riaumojimą.
— Štai Tol Brandiras, — pasakė Aragornas, rodydamas į aukščiausią viršūnę, — kairėje nuo jo stūkso Amon Lasąs, Regėjimo Kalva, o dešinėje — Amon Henas, Klausos Kalva. Didžiųjų Karalių dienomis Kalvų viršūnėse buvo įrengti sargybos postai, bet nuo to laiko, sakoma, joks žvėris ar žmogus nėra įkėlęs kojos į Tol Brandirą, už kurio amžinai šėlsta Raurosas.
Lėtai nešami srovės, Saugotojai pailsėjo, užkando ir ėmėsi irklų. Vakarines kalvas apgaubė šešėliai, ir prie besileidžiančio kruvinai raudono Saulės rutulio sužibo pirmoji vakarinė žvaigždė. Priešaky dunksojo trys viršūnės ir staugė Raurosas. Kai keliautojai pateko kalvų šešėlin, jau buvo visai sutemę.
Baigėsi dešimtoji kelionės diena, ir Dykoji Šalis liko už nugarų. Būrys negalėjo ilgai rinktis, kur keliauti — į rytus ar į vakarus. Priešakyje laukė paskutinis Užduoties etapas.
X. Išsiskirstymas
Aragornas aplenkė Tol Brandirą iš dešinės pusės, kur saloje žinojo esant nedidelę pievele, besidriekiančią nuo kranto iki Amon Heno papėdės. Per žole čiurleno nedidelis šaltinėlis.
— Čia mes praleisime naktį, — tarė Aragornas. — Part Galeno pieva visada buvo puiki vieta, ir reikia tikėtis, jog blogis jos dar nepasiekė.
Jie užsitempė valtis ant žalių krantų ir šalia įkūrė stovyklą. Nepaisant to, jog budintys sargybiniai nieko negirdėjo ir nematė, Aragornas jautė kažkokį keistą, nepaaiškinamą nerimą ir vis vartėsi nuo šono ant šono, negalėdamas užmigti. Pagaliau jis atsistojo ir priėjo prie Frodo, tuo metu ėjusio sargybą.
— Kodėl nemiegi? — nustebo Frodas.
— Nežinau, — atsakė Aragornas, — jaučiu besiartinančią kažkokią nelaimę. Gal žvilgtelkim į tavo kardą?
— Kodėl? Ar netoliese yra priešų?
— Tegu į tai atsako Gylys.
Frodas išsitraukė iš makštų Gylį. Ašmenų krašteliai blyškiai švytėjo.
— Orkai! — pasakė hobitas. — Nearti, bet ir netoli.
— To aš ir bijau, — atsiliepė Aragornas. — Be to, gal Gylys rodo kokius nors Mordoro šnipus, kurių aplinkui Amon Lasą pilna, nes niekada nesu girdėjęs, jog orkai drįstų prisiartinti prie Amon Heno. Žinoma, viskas keičiasi, ir Minas Tiritas jau nebėra pajėgus apsaugoti Anduino krantų. Rytoj reiks iškeliauti kaip įmanoma anksčiau.
Rytinė aušra buvo panaši į tolimą gaisrą: visur beveik prie pat žemės draikėsi tamsūs debesų kuokštai, panašūs į nuodėgulius. Saulė kildama vos ne vos pro juos smelkėsi, nudažydama Tol Brandiro viršūnę auksine spalva. Frodas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į stačius šlaitus, kur buvo vien medžiai ir pilkos neprieinamos uolos. Aplink viršūne suko paukštukai, bet jokio kito gyvo padaro nebuvo matyti.
Pavalgius Aragornas sušaukė Būrį ir vieną vietą:
— Pagaliau atėjo diena, — prakalbo žmogus, — kai mums teks apsispręsti. Kas atsitiks mūsų Būriui, kuris ilgai keliavo santarvėje? Kur mes pasuksime? Į vakarus, į Gondoro karus, su Boromiru, ar į rytus, į Baimės ir Šešėlio šalį? Reikia spręsti skubiai. Orkai jau yra ne tik rytiniame, bet gal ir vakariniame krante.
Niekas neišdrįso sujudėti ar kitaip nutraukti užsitęsusią tylą.
— Ką gi, Frodai, — pagaliau vėl pasakė Aragornas, — deja, spręsti teks tau. Tu esi Pagrindinis Saugotojas ir turi pasirinkti tolesnį kelią. Aš ne Gendalfas ir negaliu tau patarti, nors ir bandžiau pavaduoti burtininką. Nežinau, ką jis darytų, bet ko gero, irgi paliktų paskutinį žodį tau. Matyt, toks jau tavo likimas, Frodai!
Frodas patylėjo ir lėtai pasakė:
— Aš suprantu, jog reikia skubėti, tik negaliu taip iš karto nuspręsti. Duokite man valandą pabūti vienam, ir aš pasakysiu savo nuomonę.
Aragornas švelniai pasižiūrėjo į hobitą.
— Gerai, Frodai, Drogo sūnau, — tarė jis, — mes paliksime tave ramybėje, ir po valandos tu praneši savo sprendimą. Tik nenuklysk per daug toli.
Frodas dar truputį pasėdėjo nuleidęs galvą, ir Semas atidžiai jį stebėdamas sumurmėjo:
— Ir taip viskas aišku, bet tu, Semai Gemdži, geriau patylėk.
Frodas atsistojo ir išėjo iš bičiulių rato. Semas pastebėjo, jog visi stengėsi nežiūrėti, tik Boromiras atidžiai stebėjo hobitą, kol šis dingo už Amon Heno medžių.
Be tikslo klajodamas po giraitę, Frodas susivokė, jog kojos jį atnešė prie kalvos papėdės, prie senovinio kelio liekanų. Akmeniniai laiptai, kylantys į kalvą, dabar daugelyje vietų buvo sudaužyti ir suskaldyti medžių šaknų. Frodas nesirinkdamas kelio galiuką palypėjo, kol rado saulės nušviestą pievelę, kurios viduryje stovėjo platus, plokščias akmuo. Frodas stabtelėjo ir pasižiūrėjo žemyn į upę. Virš vandens vis dar sukosi būriai paukščių. Hobitas įsiklausė ir nustebo, jog jau priprato prie monotoniško Rauroso dundesio, todėl jo beveik negirdėjo.
Frodas atsisėdo ant akmens, pasidėjo smakrą ant sulenktų kelių ir nematančiomis akimis įsistebeilijo į rytų puse. Jo atmintyje pralėkė viskas, kas atsitiko Bilbui palikus Grafystę. Hobitas stengėsi suprasti, ką tokiu atveju patartų Gendalfas, bet laikas bėgo, o išganingojo sprendimo nebuvo.
Staiga Frodas pakirdo iš savo minčių, nes pajuto, jog kažkas stovi jam už nugaros. Jis pašokės atsisuko, ir lyg akmuo nusirito nuo krūtinės: ten stovėjo Boromiras.
— Aš pradėjau dėl tavęs nuogąstauti, Frodai, — pasakė jis eidamas arčiau. — Jeigu Aragornas neklysta ir orkai netoliese, tai niekas iš mūsų, ypač tu, neturėtų vaikščioti vienas. Leisk man pasėdėti kartu, jei jau radau tave. Kai kalba visas Būrys, kiekvienas žodis sukelia prieštaravimu; audrą, o mes dviese galbūt galėtume rasti kokį nors protingą sprendimą.