— Ačiū, Boromirai, — atsakė Frodas, — bet aš abejoju, ar kieno nors patarimas man galėtų padėti. Aš jau jaučiu, ką turėsiu daryti, bet bijau to, Boromirai, bijau.
Boromiras stabtelėjo, paskui priėjo ir atsisėdo šalia hobito. Medžių šakose suinkštė vėjas, ir Frodas nejučia sudrebėjo.
— Ar tu tikras, jog kankiniesi ne veltui? — paklausė Boromiras. — Gal vis dėlto išklausyk mano patarimo.
— Aš manau, jog jau žinau, ką tu man pasiūlysi, Boromirai. Tai bus protinga, bet širdis mane įspėja.
— Įspėja? Įspėja dėl ko?
— Dėl delsimo, dėl lengvesnio kelio, dėl, tu man atleisk, pasitikėjimo žmonių jėga, — tarė Frodas.
— Bet ta jėga ilgai gynė jūsų mažą šalį, nors jūs to net nežinojote.
— Aš neabejoju karių drąsa, tačiau laikai keičiasi. Minas Tirito sienos stiprios, bet jeigu jos neišlaikys — kas tada?
— Tada mes narsiai žūsime mūšyje. Be to, yra vilties, jog Minas Tiritas atsilaikys.
— Jokios vilties nėra, kol egzistuoja Žiedas, — nukirto Frodas.
— Ak, Žiedas! — užsidegusiomis akimis šūktelėjo Boromiras. — Žiedas? Argi likimas nelėmė, kad Žiedas atsirastų kaip tik tą valandą, kai mums taip sunku. Pasitarime pas Elrondą aš jį mačiau tik akimirką. Gal galėčiau dar kartą žvilgtelėti?
Frodas pakėlė akis ir pastebėjo keistą kibirkštėle Boromiro akyse, nors gondoriečio veidas vis dar tebebuvo draugiškas.
— Jo geriau netraukti į orą, — nenoriai atsakė Frodas.
— Daryk, kaip išmanai. Tačiau galgi kalbėti apie jį galima? Visi jūs dabar kalbat apie neribotą Žiedo galią Priešo rankose, kaip jį galima panaudoti piktam. Jūs sakote, kad laikai keičiasi, ir jeigu Žiedas išliks, tai Minas Tiritą, o paskui ir visą Viduržemį apgaubs Tamsa. Savaime aišku, taip bus, jeigu Žiedas pateks Priešui, aš nesiginčiju. O jeigu jis liks pas mus?
— Argi tu nebuvai Pasitarime? Mes negalime naudoti Žiedo gėriui, jis gali tarnauti tik blogiui, — priminė Frodas.
Boromiras atsistojo ir nekantriai pradėjo vaikščioti aplinkui.
— Tai jie taip sako, — riktelėjo jis, — Gendalfas, Elrondas ir visi tie elfai ir burtininkai. Gal jie ir teisūs, spręsdami pagal save, gal jie ir taptų blogio tarnais, jeigu Žiedas patektų pas juos, bet Minas Tirito vyrai niekada neišsigimtų. Mums nereikia burtininkų galios, mums reikia galios tik apginti pačius save. Ir štai sunkiausią valandą atsiranda Visagalis Žiedas, ir būtų beprotybė jo nepanaudoti prieš Mordorą. Ko gi tikras karys nepadarys dėl pergalės? Ko nepadarys Aragornas? O jei jis atsisakytų, tai aš? Žiedas duotų man galią, su kuria aš sutriuškinčiau Mordoro kariauną kaip pulką avių.
Boromiras įsikarščiavo ir kalbėjo vis garsiau. Gondorietis taip įsijautęs kalbėjo apie būsimas sąjungas, kovas ir šlovingas pergales, jog visai pamiršo Frodą. Mordoras jau gulėjo po jo kojomis, o Boromiras tapo galingu ir išmintingu karaliumi.
Staiga jis sustojo ir ėmė mosikuoti rankomis:
— Ir jie nori prarasti Žiedą! Būtent prarasti, o ne sunaikinti, nes jeigu mažytis miškavaikis aklai lįs į Mordorą, tai Priešui reikės tik ištiesti ranką ir pasiimti Žiedą! Kaip kvaila!
Boromiras iš viršaus dirstelėjo į paniurusį hobitą.
— Tikiuosi, jog ir tu pats šitai supranti, — kalbėjo žmogus, — tu sakei, jog bijai, bet juk kalbėjai ne iš baimės, o prabilus sveikam protui, ar ne?
— Ne, aš tiesiog bijau, — paprastai atsakė Frodas, — bet ačiū tau už tiesų pasisakymą. Jis iš tikrųjų padėjo man apsispręsti.
— Tai Žiedas keliaus į Minas Tiritą? — šūktelėjo Boromiras.
— Tu manęs nesupratai, — papurtė galvą Frodas.
— Na, nors trumpam, — tebeprašė gondorietis. — Mano miestas yra daug arčiau negu Mordoras nuo čia. Be to, mes ilgai keliavome beveik atskirti nuo pasaulio, todėl Minas Tirite tu sužinotum paskutines naujienas, apie Priešo veiksmus. Eime, Frodai!
Boromiras draugiškai padėjo ranką hobitui ant peties, bet Frodas pajuto, kaip įsitempusi dreba žmogaus ranka. Frodas atsistojo ir žengė atgal, su nerimu stebėdamas gondorietį, beveik dvigubai už jį didesnį ir daug kartų stipresnį.
— Kodėl tu toks nedraugiškas? — pastebėjęs Frodo judesį, paklausė Boromiras. — Juk aš nesu nei plėšikas, nei vagis. Taip, man reikia tavo Žiedo, bet aš nesirengiu jo atimti jėga. Tik paskolink man jį, ir po pergalės aš grąžinsiu tau Žiedą, garbės žodis, grąžinsiu.
— Ne! Ne! — suriko Frodas. — Pasitarimas patikėjo šitą nešulį tik man!
— Priešas mus nugalės tik per jūsų aklumą, — nebesivaidydamas sušuko Boromiras. — Kvailys! Užsispyręs kvailys! Jeigu kas nors iš mirtingųjų ir gali turėti Žiedą, tai tik Numenoro vyrai, o ne vos įžiūrimi miškavaikiai. Žiedas pateko tau tik per nelemtą atsitiktinumą, todėl turi atitekti man! Atiduok jį!
Frodas neatsakė, bet pasitraukė toliau, norėdamas, kad juos skirtų bent tas plokščias akmuo.
— Kodėl gi tau juo neatsikratyti? — truputį aprimęs paklausė Boromiras, — kodėl neatsikratyti baimės ir abejonių? Atiduok jį man ir paskui galėsi pasakyti, jog aš atėmiau Žiedą jėga! O aš iš tikrųjų esu stiprus, miškavaiki! — riktelėjo jis ir staiga per akmenį šoko ant Frodo. Gražų ir patrauklų žmogaus veidą dabar iškreipė godulys, ir akyse degė šėtoniška ugnis.
Frodas šastelėjo į šoną ir drebėdamas suprato, jog išsigelbėti gali tik vienu būdu: užsimaudamas Žiedą. Hobitas skubiai išsitraukė grandinėlę ir, Boromirui vėl puolant, užsimovė Žiedą ant piršto. Žmogus stabtelėjo nustebęs, paskui kaip pamišęs ėmė blaškytis po pievelę tarp uolų ir medžių.
— Niekingas apgavike! — rėkė jis. — O, kad aš dabar tave pagaučiau! Aš tave permatau kiaurai, prakeiktas neūžauga! Tu atiduosi Žiedą Sauronui ir mus visus parduosi! Ilgai laukei tokios progos, ar ne?! Tegu būna prakeikti visi miškavaikiai ir šitas jų išpera, tegu jie kankinasi amžinoje tamsoje!
Gondorietis užkliuvo už akmens ir susmuko ant žemės, nebegalėdamas atsistoti, lyg jį būtų prislėgęs nuosavas prakeikimas. Staiga Boromiras pradėjo bejėgiškai šnirpšti ir atsistojęs persibraukė ranka per akis, tartum kažką nuvydamas.
— Ką aš pasakiau? — stvėrėsi jis už galvos. — Ką aš padariau? Frodai! Frodai! Grįžk ir atleisk, jei gali. Aš buvau išprotėjęs, bet dabar viskas praėjo! Grįžk!
Niekas neatsakė, Frodas jo ir negirdėjo. Tuo metu jis klupinėdamas jau bėgo į kalvos viršūnę, o jo ausyse vis dar skambėjo Boromiro riksmai ir akyse stovėjo aistros iškreiptas veidas su degančiomis akimis.
Greitai hobitas pasiekė Amon Heno viršūnę ir sustojo, gaudydamas kvapą. Lyg pro miglą jam pasirodė apvali, plati aikštelė, iš visu pusių apsupta apgriuvusios dantytos sienos. O jos viduryje ant keturių kolonų stovėjo aukštas sėstas, į kurį nuo žemės vedė laiptai su galybe mažų pakopų. Frodas užbėgo aukštyn, atsisėdo krėslan, jausdamasis kaip vaikas, atsidūręs akmeninių karalių soste, ir apsidairė.
Iš pradžių visas pasaulis skendėjo migloje ir šešėliuose, nes hobitas mūvėjo Žiedą. Paskui migla ėmė sklaidytis, ir Frodas pamatė begarsius vaizdus iš viso pasaulio, lyg pasaulis būtų susitraukęs iki kalvos papėdės. Frodas nesuprato, kodėl taip yra, bet jis sėdėjo ant magiško Regėjimo Sosto, Numenoro Žmonių stebėjimo punkto. Rytuose driekėsi bekraštės žemės, bevardės lygumos ir neištirti miškai. Šiaurėje, kaip kaspinas, vingiavo Didžioji Upė ir lyg aštrus dantis stūksojo Ūkanotieji Kalnai. Vakaruose Frodas matė plačias Rohano ganyklas ir Orthanką, Izengardo tvirtovę, panašią į juodą spyglį. Pietuose Anduinas krito nuo Rauroso, o toliau baltavo begalės žuvėdrų, sklandančių virš mėlynai žalios Jūros.