Bet niekur pasaulyje nebuvo taikos. Ūkanotuosiuose Kalnuose kaip skruzdėlės knibždėjo orkai, po Gūdžiosios Girios šakomis mirtinai kovojo žmonės, elfai ir žvėrys, beorningų žemė degė, juodas debesis kybojo virš Morajos, o Lorieno sienos buvo aptrauktos rūko.
Rohano žemę mindė raiteliai, o iš Izengardo lėkė vilkai. Iš Harado uostų į Jūrą buvo leidžiami karo laivai. Isterlingai ir haradrimai plūdo į vakarus: kardininkai, ietininkai, lankininkai, raiteliai ir tušti vežimai grobiui. Visa Juodojo Valdovo armija judėjo. Bet Frodas pasisuko pietuosna, ir viltis atgimė širdyje: jis išvydo Minas Tiritą, baltakmenę tvirtovę, apsijuosusią septyniomis sienomis. Tačiau Frodo akys nenoromis pasisuko į kitą pusę, į Mordorą, kur Gorgoroto slėnyje nenuilstamai rūko Lemties Kalnas ir stovėjo dar viena tvirtovė — juoda kaip varno sparnas ir niūri kaip pats Mordoras — Barad Duras, Tamsos Bastionas, Saurono Tvirtovė. Visos Frodo viltys sudužo ir dingo. Ir staiga jis pajuto Akį. Akis iš Juodosios Tvirtovės, Tamsos Bastiono. Akis lėtai slankiojo po Viduržemį, ieškodama to, kuris išdrįso užsimauti Žiedą. Jau jos žvilgsnis slystelėjo Amon Lašu, palietė Tol Brandirą...
Frodas nušoko ant žemės, susirietė į kamuoliuką ir užsidengė Lorieno apsiaustu, lyg tikėdamasis, kad Akis jo nepastebės.
Hobitas vėliau negalėjo prisiminti, ką jis šnibždėjo: Neatiduosiu, nepasiduosiu ar atiduosiu, pasiduosiu. Tik vėliau kažkoks kitas balsas galvoje aiškino: Nusimauk Jį! Nusimauk jį, kvaily! Numauk Žiedą! Mažyčiame Saugotojuje kovojo dvi jėgos. Sekundę jos išsilygino, ir Frodas prarado sąmonę, o kai ją atgavo, pajuto, jog nei Akies, nei Balso daugiau nėra, ir jis vėl laisvas. Frodas atsiklaupė ant vieno kelio ir greitai nusimovė Žiedą. Hobitui pasirodė, jog tą akimirką pro saulę šmėkštelėjo kažkoks tamsus šešėlis ir dingo. Medžiuose vėl sučiulbo paukščiai.
Frodas atsistojo. Nuovargis kaustė visą kūną, bet hobitas buvo jau apsisprendęs. Jis garsiai ėmė kalbėtis pats su savimi:
— Reikia daryti, kas man liepta: sunaikinti Žiedą, nes aš jau matau Žiedo pragarišką veiklą mūsų Būryje. Teks eiti vienam, nes tie, kuriais dar pasitikiu, yra per daug man brangūs: senis Semas, Meris ir Pipinas. O Platžengys — jo širdis ilgisi Minas Tirito ir jis yra ten reikalingas, jei Boromirą jau pavergė Žiedas. Teks eiti vienam. Vienam ir tuoj pat.
Jis greitai nusileido taku žemyn iki pievutės, kur dar neseniai buvo Boromiras. Frodas stabtelėjo ir įsiklausė. Apačioje sklido riksmai ir šauksmai.
"Jie manęs ieško,— pagalvojo Frodas, — įdomu, kiek praėjo laiko. Ko gero, jau kelios valandos."
Hobitas neryžtingai susvyravo ir sumurmėjo:
— Ką daryti? Aš privalau eiti dabar arba tokios galimybės gali nebepasitaikyti. Kaip blogai, jog palieku juos nieko nepaaiškinęs, bet Aragornas supras. Ir Semas supras.
Frodas lėtai išsitraukė Žiedą ir vėl užsimovė. Išnykęs jis tyliai kaip dvelksmas nusileido pakalnėn.
Frodui nuėjus, visi kiti Saugotojai kurį laiką vaikštinėjo kas sau, bet vėliau susėdo ratu ir ėmė kalbėtis. Stengdamiesi nuvyti nerimą, jie prisiminė visus pavojus, tykojusius kelyje, ir visus nuotykius. Aragornas papasakojo apie senovės Gondoro šlove, kurios likučiai dabar buvo matyti šitoje keistoje Emyn Mulo kalvų šalyje: akmeniniai karaliai bei Heno ir Laso sostai. Tačiau nenoromis žmonių, nykštuko, elfo ir hobitų mintys nuklysdavo prie Frodo. Ką jis pasirinks ir kodėl jis delsia?
— Kai mus susekė Golumas, kelionė į Mordorą yra daugiau negu beviltiška, bet už Minas Tirito sienų mūsų paslaptis taip pat išsilaikys neilgai. Mes galime ten pasilikti, bet Lordas Denetoras ir jo vyrai neatlaikys Priešo, kai šis ateis atsiimti Žiedo. Ką gi pasirinks Frodas? O, kad čia būtų Gendalfas...
— Bet Gendalfo nėra ir teks pasikliauti savo protu, — pertarė Aragorną Legolasas.— Pasikvieskime Frodą ir balsuokime, kur eisime. Aš būčiau linkęs keliauti į Minas Tiritą.
— Ir aš, — pasakė Gimlis. — Nusigauti prie Lemties Kalno mes neturime jokio šanso, bet jeigu Frodas ten pasuks, aš jo jau nepaliksiu.
— Savaime aišku, — pritarė nykštukui Legolasas, — tai būtų išdavystė.
Aragornas palingavo galvą:
— Išdavystė būtu, jeigu mes visi jį paliktume, — tarė jis, — bet kelionės į Mordorą metu visas mūsų Būrys būtų tuoj pat susektas ir sunaikintas. Frodui bendrakeleiviais aš siūlyčiau Semą, save, na ir Gimlį. Boromiras bet kuriuo atveju grįš į savo miestą, kartu su Meriadoku, Peregrinu ir Legolasu, jeigu elfas nenorės grįžti namo.
— Niekur mes neisim! — suriko Meris, — mes Frodo nepaliksim! Pipinas ir aš dar Grafystėje nusprendėm, jog Frodą net į Mordorą lydėsim, o dabar jį be mūsų tu nori paleisti tiesiai Priešui į dantis. Kodėl mes negalime jo sulaikyti?
— Mes turime jį sulaikyti, — šūktelėjo Pipinas. — Ir dėl to jis kremtasi. Juk jis žino, jog niekas nenori eiti į rytus, todėl svyruoja. Galėtų, žinoma, ir pats suprasti, kad mes vis tiek paskui jį eisim, kad ir ką pasirinktų šitas Žiedo Nešėjas.
— Prašom atleisti, — įsikišo Semas, — bet jūs visiškai nesuprantate mano šeimininko. Jis jau seniai nusprendė, kur eis. Kam gi jam, sakykit, Minas Tiritas? Tu jau atleisk, Boromirai, bet... — Semas pasisuko į tą vietą, kur sėdėjo gondorietis, bet jo nepamatęs šūktelėjo iš nuostabos: — Kurgi jis dabar dingo? Apskritai Boromiras paskutiniu metu elgiasi truputį keistai, bet tai ne mano reikalas. O misteris Frodas yra nusprendęs eiti į Mordorą. Nuspręsti tai nusprendė, bet bijojo apie šitą šalį net pagalvoti. Jis, žinoma, daug ko pamatė ir išmoko nuo to laiko, kai paliko Begendą, kitaip šeimininkas jau seniai būtų išmetęs tą prakeiktą Žiedą į Upę ir pabėgęs kiek kojos neša. Be to, kas iš mūsų nebijo? Šeimininkas puikiai žino, jog mes jo vieno nepaliksim. Tai ir yra jam didžiausia kliūtis, todėl, kad jis jau nusprendė eiti vienas. Štai tuoj jis grįš, ir paminėsit mano žodį — pasakys tą patį, ką aš sakau.
— Semas, ko gero, sako tiesą, — susimąstė Aragornas. — Ką mes tada darysim?
— Neleiskim jo! Jokiu būdu neleiskim! — įsikarščiavęs sušuko Pipinas.
— Kaip? — paklausė Aragornas. — Frodas yra pagrindinis Saugotojas ir Žiedo Nešėjas, čia veikia per daug stiprios jėgos, todėl niekas neturi teisės jam įsakinėti. Be to, ir nepajėgtume.
— Bent jau greičiau Frodas grįžtų ir viską pasakytų, nes nuo to laukimo galima išprotėti, — nusiskundė Pipinas. — Turbūt jau valanda praėjo?
— Seniai praėjo, — patvirtino Aragornas, — laikas būtų jam ir grįžti.
Tuo metu iš už medžių pasirodė sutrikęs ir paniuręs Boromiras. Jis pažvelgė į Saugotojus lyg juos skaičiuodamas ir nuleidęs akis atsisėdo.
— Kur tu buvai, Boromirai? — tuoj pat paklausė Aragornas. — Ar matei Frodą?
Gondorietis akimirką susvyravo ir lėtai atsakė:
— Taip ir ne. Radau jį prie kalvos ir kalbėjausi. Bandžiau įtikinti jį eiti į Minas Tiritą ir... pasikarščiavau. Jis supyko... ir... išnyko, matyt, užsimovė Žiedą. Aš maniau, kad Frodas jau bus grįžęs.
— Tai viskas, ką gali pasakyti? — griežtai pasiteiravo Aragornas, žiūrėdamas į Boromirą.
— Dabar viskas.
Semas pašoko ant kojų.
— Kaipgi taip! — išgąstingai sukliko jis. — Juk Frodui negalima mūvėti Žiedo. Nuo jo nežinia kokios nelaimės gali atsitikti!
— Jis turbūt Žiedą greitai nusimovė, — tarė Meris, — kaip Bilbas darydavo, kai atsikratydavo neprašytais svečiais.
— Bet Frodo jau visą amžinybę nėra, — riktelėjo Pipinas. — Kur jis?
— Prieš kiek laiko tu matei Frodą, Boromirai? — paklausė Aragornas.
— Gal prieš pusvalandį... o gal prieš valandą... Jis dingo... aš ilgai ieškojau. Nežinau! Nežinau! — Boromiras susiėmė už galvos ir nutilo.