Jis turėjo draugą, vardu Dygolas, kilusį iš tos pačios šeimos, aštriaakį, tačiau ne tokį greitą ir stiprų. Kartą jie valtele nuplaukė iki pat Džiugesio Pievų, kur žydėjo nendrių ir irisų kilimai. Smygolas iššoko iš valties ir nuėjo tyrinėti Upės krantų, o Dygolas pasiliko valtelėje, nusprendęs pažvejoti. Staiga iškilo didelė žuvis ir kol Dygolas susigaudę, kas ir kaip, jis atsidūrė vandenyje. Pamatęs dugne kažką blizgantį, Dygolas išmetė meškere, giliai įkvėpė ir nėrė.
Iškilęs iš vandens su dumbliais plaukuose ir su purvu rankoje, Dygolas atsikvėpė ir nuplaukė prie kranto. Ir štai! Kai jis nuplovė purvą — rankoje gulėjo nuostabus auksinis Žiedas. Jis taip spindėjo saulėje, jog vien pažvelgus į jį, darėsi linksma. Smygolas stebėjo draugą iš už medžio ir kol Dygolas rijo akimis žiedą, Smygolas tyliai prisėlino iš užpakalio.
— Duok jį man, mielasis Dygolai, — paprašė Smygolas per draugo petį.
— Kodėl gi? — nusistebėjo Dygolas.
— Todėl, jog šiandien mano gimtadienis, mielasai, ir aš labai jo norėčiau, — paaiškino Smygolas.
— Nė nemanau, — atrėžė Dygolas, — tu jau gavai iš manęs dovaną, kuria gali džiaugtis. O šitą aš radau ir jis priklauso man!
— Tu taip manai, mielasis? — suinkštė Smygolas, įsikibo Dygolui į kaklą ir jį pasmaugė — juk auksas taip maloniai spindėjo. Po to Smygolas užsimovė Žiedą ant piršto.
Niekas nesužinojo, kas atsitiko Dygolui, nes jis buvo nužudytas toli nuo namų, o kūnas gudriai užkastas. Smygolas grįžo namo ir suprato, jog niekas jo nemato, kol Žiedas yra ant piršto. Jam tas labai patiko, ir Smygolas niekam nieko neprasitarė. Tačiau Smygolas Žiedą naudojo blogiems tikslams. Jis pradėjo šniukštinėti ir atskleidinėti svetimas paslaptis. Žodžiu, Žiedas jam suteikė jėgą. Todėl visai nenuostabu, jog Smygolas tapo visų nemėgstamu ir visi jo vengė (kai būdavo matomas). Visi jį spardė, o jis kandžiojosi. Smygolas priprato vagiliauti ir vaikščiojo niurnėdamas po nosimi: golum, golum, golum. Todėl jį praminė Golumu, visiems jis buvo šlykštus, o senelė išvijo Golumą-Smygolą iš savo olos ir net iš visos giminės. Taip Golumas vienišas vaikščiojo, šniurkštė, niurnėjo ir pats sau skundėsi žiauriu pasauliu. Verkdamas ir grieždamas dantimis jis keliavo palei Upę, kol priėjo upelį, trykštantį iš kalnų, ir patraukė tuo keliu. Golumas nematomais pirštais gaudydavo žuvį ir iš karto žalią surydavo. Vieną dieną buvo labai karšta, jis pasilenkė prie upelio ir pajuto deginimą pakaušyje, o akinanti šviesa, atsispindinti vandenyje, silpino drėgnas akis. Golumas tuo nusistebėjo, kadangi buvo visai pamiršęs saulę, o prisiminęs iškėlė kumštį ir juo pagrasino karštam dangaus šviesuliui. Tačiau kai Golumas nuleido akis, jis pastebėjo toli stūksančias Ūkanotųjų Kalnų viršūnes, iš kurių tekėjo upelis. Ir staiga Golumui šovė mintis: "Po tais kalnais turėtų būti šalta ir tamsu. Saulė ten manęs nepastebės. Kalnai taip pat leidžia šaknis ir jų paslaptys bus mano paslaptys".
Naktį jis nuėjo prie kalnų ir rado mažą urvą, iš kurio tekėjo upelis. Golumas kaip vikšras įšliaužė į kalnų širdį ir ilgam dingo nuo žemės paviršiaus. Žiedas kartu su juo pasitraukė į akmeninę gelmę, ir netgi Sauronas, išaugus jo jėgai, nieko apie tai nežinojo.
— Golumas! — suriko Frodas, — Golumas? Tas pats padaras, kurį susitiko Bilbas? Kaip bjauru!
— Tai ne bjauru, o liūdna, — nesutiko burtininkas, — ir taip gali atsitikti net kai kuriems mano pažįstamiems hobitams.
— Aš niekada nepatikėsiu, kad Golumas gali būti hobitų giminė! — užsidegęs aiškino Frodas. — Tai šlykšti neteisybė!
— Ir vis dėlto tai gryna tiesa, — atkirto Gendalfas, — šiaip ar taip, apie hobitų kilmę aš žinau geriau, negu patys hobitai. Net iš Bilbo pasakojimo matoma giminystė. Apie daug ką jie su Golumu vienodai galvojo ir daug ką vienodai suvokė. Jie suprato vienas kitą daug geriau, negu hobitas supranta, pavyzdžiui, nykštuką ar orką, ar net elfą. Jei prisimeni, jų mįslės buvo beveik vienodos.
— Taip, — sutiko Frodas, — bet ne tik hobitai turi panašias mįsles. Be to, hobitai nesukčiauja, o Golumas visą laiką sukčiavo. Juk jis norėjo atsikratyti vargšo Bilbo durklu ir jį, bejėgį, suryti. Neblogą žaidimą sugalvojo: jei laimės — bus ką suėsti, pralaimės — nieko baisaus.
— Deja, taip ir buvo, — tarė Gendalfas, — tačiau dar buvo ir kažkas kita, ko tu kol kas dar nesupratai. Golumas pasirodė esąs stipresnis, negu manė Išminčiai — juk vis dėlto hobitu giminės palikuonis. Žiedo suėstoje jo sieloje dar liko kampelis, kur prasiskverbdavo praeities šviesa. Aš manau, jam buvo malonu vėl išgirsti mielą balselį, primenantį vėją, medžius, saulę ir žolę, ir visa kita, seniai pamiršta.
— Tačiau galų gale visa siela buvo suėsta, — atsiduso Gendalfas. — Taigi vilties labai mažai, bet yra — net Golumui, nors jis turėjo Žiedą labai ilgai nuo neatmenamų laikų, tačiau mūvėjo jį itin retai: akloje tamsoje tai buvo nereikalinga. Todėl ir neištirpo! Golumas yra liesas ir ištvermingas, tačiau jo siela sunaikinta Žiedo, ir netekties kančia yra nepakeliama.
Visos "kalnų paslaptys" pavirto į amžinai nesibaigiančią naktį: nebuvo prasmės atradinėti, nebuvo prasmės gyventi, tik maitintis žalia žuvimi ir prisiminti senas skriaudas. Golumas tapo visiškai niekam tikęs. Jis nekentė tamsos, o šviesos nekentė dar labiau: jis nekentė visko, o labiausiai — Žiedo!
— Kaip tai? — nustebo Frodas, — juk Žiedas buvo jo mielas ir vienintelis saugomas daiktas. Tačiau jei Golumas nekentė Žiedo, tai kodėl jis neišmetė jo arba, palikes Žiedą, nepasitraukė iš kalnų?
— Galėtum pradėti suprasti, Frodai, — paaiškino Gendalfas, — Golumas ir nekentė, ir mylėjo Žiedą, kaip nekentė ir mylėjo save patį. Jis negalėjo jo išmesti ar palikti, nes neturėjo tiek valios. Visagalis Žiedas pats sau šeimininkas, Frodai. Jis gali išdavikiškai nuslysti nuo piršto, bet jo savininkas niekada jo neatsisakys. Nebent juokaudamas duos kam nors palaikyti, ir tai tik pačioje pradžioje, kol Žiedas dar neįsitvirtino jo sieloje. Kiek žinau, vienintelis Bilbas ryžosi atiduoti jį kam nors kitam — ir, nors su mano pagalba, atidavė. Tačiau net Bilbas niekada nebūtų atsisakęs Žiedo ar palikęs jį likimo valiai. Todėl ne Golumas, Frodai, o pats Žiedas sprendė savo likimą. Ir Žiedas paliko jį!
— Vadinasi, nusprendė susitikti Bilbą? — šyptelėjo Frodas. — Ar ne geriau būtų pasirinkęs kokį orką?
— Čia visai nejuokinga! — subarė Gendalfas. — Tai buvo keisčiausias įvykis visoje Žiedo istorijoje; sutapus laikui ir vietai Bilbas, nieko nematydamas, sugriebė Žiedą ir pasiliko sau. Tačiau tai ne atsitiktinumas. Žiedas norėjo grįžti pas savo šeimininką: jis nuslydo nuo Izilduro piršto ir išdavė jį. Žiedą surado vargšas Dygolas, ir tai jį pražudė. Po to buvo kita auka — Golumas. Žiedas suėdė jį. Na, ir kas? Golumas buvo mažas, pasigailėtinas padaras ir visą laiką gyveno savo ežere. Todėl, kai Žiedų Valdovas atsigavo ir iš Gūdžiosios Girios mintimis pradėjo ieškoti Žiedo, tas paliko Golumą! Tačiau Žiedą surado labiausiai nepageidaujamas padaras: Bilbas iš Grafystės. Ir, man atrodo, tai įvyko prieš Saurono, Žiedų Valdovo, valią. Likimas lėmė, jog Bilbas rastų Žiedą, ir likimas lėmė, jog jis atitektų tau. Čia matau vilties spindulėlį.
— O aš nematau, — prisipažino Frodas, — nors nesu tikras, kad supratau tave. Tačiau kaip tu sužinojai visa tai apie Žiedą ir Golumą? Ar tu tikrai žinojai, ar tik spėliojai?
Gendalfas pažvelgė į Frodą, ir jo akys blykstelėjo.
— Daug žinojau ir daug sužinojau, — atsakė jis, — tačiau neketinu duoti smulkios ataskaitos apie savo tyrinėjimus. Elendilo ir Izilduro istorija žinoma visiems Išminčiams, o ugninės raidės ant tavo Žiedo rodo, jog jis iš tikrųjų yra Vienas Žiedas, Visagalis Žiedas.