Tad visus, neskaičiusius "Hobito", arba skaičiusius, bet pamiršusius, kviečiame trumpai susipažinti su svarbiausiais "Hobito" įvykiais, kad geriau galėtumėte suprasti, kas dėsis šioje knygoje.
O viskas prasidėjo šiltą 1341 metų (pagal Grafystės metų skaičiavimą) balandį, kai nežymus namisėda hobitas Bilbas Beginsas netikėtai pačiam sau iškeliavo su trylika nykštukų ir burtininku Gendalfu į didele kelione prie Vienišojo Kalno, kad padėtų ištremtam nykštukų karaliui Torinui Oukenšildui nugalėti drakoną Smogą ir atsiimti drakono užgrobtus nykštukų karalystės lobius. Kelyje jų tykojo begalės pavojų: troliai, goblinai (arba orkai), milžiniški vorai ir kitokios pabaisos, tačiau pasitelkę magiją, gudrumą ir šveitrius kardus keliautojai vis dėlto pasiekė Vienišąjį Kalną. Drakonu Smogu pavyko atsikratyti ir prie Kalno įvyko Penkių Armijų Mūšis, kuriame jungtinė elfų, žmonių ir nykštukų kariuomenė sutriuškino goblinus ir žuvo Torinas Oukenšildas. Tačiau Didžiojoje Istorijos Knygoje šie įvykiai būtų paminėti tik viena-dviem eilutėmis, jei ne keistas atsitikimas kelyje.
...Ūkanotuosiuose Kalnuose nykštukus ir hobitą Bilbą paėmė į nelaisvą goblinai. Gendalfui užmušus Didįjį Gobliną draugams pavyko pabėgti, bet Bilbas atsiliko nuo nykštukų ir klaidžiodamas goblinų tuneliais atsidūrė prie nedidelio požeminio ežeriuko, kur gyveno keistas padaras — Golumas. Jis norėjo iš karto pulti ir suėsti hobitą, bet susilaikė, Bilbo rankoje pamatęs žibantį elfų durklą. Stengdamasis laimėti laiko Golumas pasiūlė spėti mįsles. Jei Bilbas laimėtų, tai Golumas parodytų jam išėjimą, jei pralaimėtų — tektų Golumui pietums. Jie užminė vienas kitam daug mįslių, kol pagaliau nieko nebesugalvodamas Bilbas įkišo ranką į kišenę ir apčiuopęs viename tunelyje rastą metalinį žiedelį, paprasčiausiai paklausė: "Kas mano kišenėje?" Golumas spėjo iš trijų kartų ir neatspėjo. Bilbas pareikalavo parodyti išėjimą, tačiau juodoje Golumo širdyje gimė išdavystė — jis paliko hobitą ir nuplaukė į savo salelę, kur saugojo didžiausią lobį: stebuklingą žiedą, kurį užsidėjęs virsdavai nematomu. Deja, žiedo ten nebuvo ir per vėlai supratęs paskutinės mįslės atsakymą, Golumas puolė prie hobito, trokšdamas tik vieno: pavyti, užmušti ir atsiimti "savo mieląjį". Bilbas vos suspėjo pastebėti pavoju ir nulėkė atgal. Bėgant žiedas netyčia užsmuko jam ant piršto, hobitas tapo nematomas ir Golumas prašniokštė pro šalį, šitaip atvedės Bilbą prie išganingojo išėjimo. Tačiau Golumas nemanė pasiduoti, jis atsisėdo tunelyje, pasiruošęs viskam, kad tik sugautu vagį. Bilbas, sukaupęs visą drąsą, įsibėgėjo, peršoko per Golumą ir nuskuodė koridoriumi, lydimas beviltiškų riksmų: "Vagis!! Beginsas vagis! Mes jo nekenčiame!!"
Apie tolesnius Bilbo nuotykius pasakoti beveik nėra ko. Padedamas žiedo jis paspruko nuo Golumo ir dar ne sykį gelbėjo draugus iš sunkių situacijų. Apie žiedą žinojo tik Gendalfas, o grįžęs namo Bilbas apie jį prasitarė tik savo sūnėnui Frodui, tad daugiau niekas visoje Grafystėje apie žiedą net neįsivaizdavo. Taip bent manė pats Bilbas.
Ištikimą kardą Gylį Bilbas pakabino virš židinio, neįkainojamus šarvus iš nykštukų lobio atidavė į muziejų, bet senasis apsiaustas su gobtuvu gulėjo skrynioje, o žiedas ant grandinėlės visada kabojo ant hobito kaklo.
Bilbas grįžo namo 1342 metų birželio 22 dieną, būdamas penkiasdešimt dvejų metų, ir nuo to laiko Grafystėje neatsitiko nieko ypatingo, kol misteris Beginsas nepradėjo ruoštis savo 111-ajam jubiliejui, įvyksiančiam 1401 metais. Štai nuo čia ir prasideda mūsų istorija.
Pirmoji knyga
I. Ilgai laukta puota
Kai Bilbas Beginsas iš Begendo pranešė, jog netrukus savo šimtas vienuoliktojo gimtadienio proga nori suruošti nepaprastai puikią puotą, visas Hobitonas tik apie tai ir tekalbėjo.
Bilbas buvo labai turtingas ir labai keistas hobitas, ir jau šešiasdešimt metų (nuo savo garsiojo išnykimo bei netikėto grįžimo) garsėjo kaip visos Grafystės stebuklas. Turtai, kuriuos Bilbas parsigabeno iš savo kelionių, jau buvo tapę vietine legenda, ir visi hobitai, nepaisydami senolių pasakojimų, šventai tikėjo, jog Begendo kalva pilna tunelių, prikimštų brangenybių. Na, o jei ir visa tai dar nepakankamai apibūdintų jo šlovę, tai reikia prisiminti stebuklingai nesibaigiančią jo jaunyste. Laikas slinko, tačiau jo tėkmė nedarė beveik jokio poveikio misteriui Beginsui. Sulaukęs devyniasdešimties Bilbas atrodė kaip penkiasdešimtmetis, o kai suėjo šimtas, kaimynai pradėjo vadinti Bilbą "gerai išsilaikiusiu", nors žodis "nepasikeitęs" būtų buvęs kur kas tikslesnis. Daugelis lingavo galvas ir galvojo, jog šito jau per daug: ir senatvė nesirodo, ir turtams galo nematyti.
— Ne į gera visa tai, — kalbėjo jie, — tokie stebuklai greitai baigiasi, dievaži!
Bet nelaimės vis nesirodė, o ir Bilbas nešykštėjo kitiems pinigų, todėl daugelis hobitų buvo linkę atleisti už jo keistenybes ir sėkmę. Bilbas lankydavosi pas savo giminaičius (žinoma, tik ne pas Sakvilius-Beginsus), ir turėjo daug atsidavusių gerbėjų iš neturtingų bei nežymių šeimų. Bet tikrieji draugai atsirado tik paaugus jo jauniesiems giminaičiams. Mylimiausias iš jų buvo jaunasis Frodas Beginsas. Kai Bilbui sukako devyniasdešimt devyneri, jis įsūnijo Frodą kaip įpėdinį ir pasikvietė gyventi į Begendą, tuo visiškai sugriaudamas Sakvilių-Beginsų viltis. Taip jau atsitiko, kad Bilbas ir Frodas gimė tą pačią, rugsėjo 22-ąją dieną.
— Frodai, mano berniuk, — kartą pasiūlė Bilbas, — jeigu tu gyventum pas mane, tai galėtume šauniai švęsti savo gimtadienius.
Reikia pasakyti, jog Frodas tuo laiku buvo "pusvyrinio" amžiaus (taip hobitai vadina laikotarpį nuo dvidešimties iki trisdešimt trejų metų).
Nuo tada praėjo dvylika metų, ir visą tą laiką Bilbas su Frodu drauge švęsdavo linksmus gimtadienius Begende. Tačiau dabar, tryliktą kartą, visi suprato, jog šį rudenį planuojama kažkas ypatinga, kadangi Bilbas artėjo prie šimto vienuolikos, savotiškai apvalaus ir labai garbingo amžiaus hobitui (Senasis Tukas sulaukė tik šimto trisdešimties), o Frodui turėjo sukakti trisdešimt treji — brandos pradžia.
Visi Hobitono ir Krantinės liežuvautojai turėjo darbo, ir gandas apie būsimą įvykį apskriejo visą Grafyste. Bilbo Beginso istorija ir jo charakteris vėl tapo pagrindiniu pokalbiu objektu, ir senesni hobitai staiga pastebėjo, kad jų prisiminimai vėl įdomūs jaunimui.
Tačiau didžiausią ir atidžiausią auditoriją surinkdavo senasis Hemas Gemdžis, labiau žinomas kaip Gaferas. Jo pasakojimų vieta buvo "Gebenės krūmas", mažytė smuklė, įsikūrusi prie Krantinės kelio. Gaferas turėjo didelį autoritetą, kadangi daugiau kaip keturiasdešimt metu prižiūrėjo Begendo sodą, o anksčiau tą patį darbą padėjo atlikti ir senajam Holmenui. Tiesa, dabar, kai Gaferas paseno ir jo sąnariai pasidarė nebelankstūs, beveik visą darbą atlikdavo jo jauniausias sūnus Semas Gemdžis. Ir tėvas, ir sūnus artimai bičiuliavosi su Bilbu ir Frodu. Gemdžiai taip pat gyveno Kalvoje, šalia Begendo.
— Jūs kalbėkit, ką norite, tačiau misteris Bilbas visais atžvilgiais mandagus bei puikiai išauklėtas hobitas, — pareiškė Gaferas. Ir jis nė kiek neperdėjo, kadangi Bilbas su juo buvo labai mandagus, vadino "ponu Gemdžiu", ir kiekvienais metais tardavosi dėl daržovių auginimo, nes apie daržoves (ypač apie bulves) Gaferas nusimanė geriausiai iš visų Hobito ir Krantinės gyventojų (tai jis ir pats mielai pripažindavo).
— Bet ką tu gali pasakyti apie tą Frodą, kuris gyvena kartu su Bilbu? — paklausė senasis Naikas iš Krantinės. — Jo pavardė Beginsas, bet visi žino, jog jis turi dalį Brendibakų kraujo. Niekaip nesuprantu, kodėl kai kurie Hobitono Beginsai ieškosi sau žmonos Žemgaloje, kurio gyventojai tokie keisti.