— Na ką gi, — palingavo galvą Pipinas, — nepavydžiu mūsų Storuliui sėdėti ir laukti, kol atjos Juodieji Raiteliai.
— O tu palauk, kol pateksi į Amžinąjį Mišką, — atsakė Fredegaras. — Pats atgal pasiprašysi, tik jau bus per vėlu.
— Baigt beprasmiškus ginčus, — sukomandavo Meris, — mes dar turime nurinkti indus ir kai ką susidėti prieš eidami į lovą. Prieš aušrą aš jus visus pažadinsiu.
Pagaliau atsigulęs į lovą, Frodas dar ilgai negalėjo užmigti — bjauriai maudė kojas. "Nors tiek gerai, jog ryt keliausime raiti", — pamanė Frodas. Pagaliau jis nugrimzdo į sunky miegą ir susapnavo sapną: jis žiūri pro langą, esantį virš medžių jūros. Žemai, prie medžių šaknų, knibžda keisti ir šlykštūs padarai, kurie anksčiau ar vėliau suras jį.
Po to Frodas išgirdo tolimą triukšmą. Iš pradžių pagalvojo, jog didelis vėjo gūsis šiaušia medžių lapus, bet po to suprato, kad tai ne lapai, o jūros ūžesys, garsas, kurio realybėje jis niekada nebuvo girdėjęs, bet kuris dažnai nuramindavo jį sapnuose. Po to išnyko ir langas, ir medžiai. Jis atsidūrė laukuose, o keistas kvapas kuteno šnerves. Pakėlęs galvą Frodas pamatė didelį baltą vienišą bokštą, stovintį ant kalno viršūnės. Frodas staiga panoro įlipti į bokštą ir pažvelgti į jūrą. Jis iš visų jėgų pradėjo kopti į kalną, prie bokšto, bet staiga blykstelėjo šviesa ir sugriaudėjo perkūnas.
VI. Amžinasis miškas
Frodas pašoko kaip įgeltas. Kambaryje dar buvo tamsu, bet jame su žvake vienoje rankoje stovėjo Meris ir garsiai daužė atviras duris.
— Kas? Kas atsitiko? — paklausė Frodas, dar vis drebėdamas ir suglumęs.
— Kas atsitiko? — nustebo Meris. — Laikas keltis. Jau pusė penkių, o diena bus ūkanota. Paskubėk! Semas jau baigia ruošti pusryčius ir net Pipinas jau atsikėlė. Aš einu pabalnosiu ponius ir atvesiu tą, kuris neš daiktus. Pakelk tą tinginį Storulį! Tegu nors išlydi mus!
Šeštą valandą penki hobitai jau buvo pasiruošė, o Storulis Bolgeris dar žiovavo. Jie tyliai išsėlino iš namo. Meris, vesdamasis apkrautą ponį, pirmas slinko takeliu, kuris ratu juosė namą ir paskui suko pro keletą gretimų laukų. Medžių lapai spindėjo, nuo kiekvienos šakelės lašėjo rasa. Visur buvo tylu, ir tolimi garsai aidėjo labai aiškiai: kudakavo vištos, atokiame name kažkas uždarė duris.
Savo daržinėje jie rado ponius, negreitus, bet dėl ištvermingumo labai pamėgtus gyvulėlius. Hobitai užsėdo ant ponių ir išnyko rūke, kuris lyg nenorėdamas skyrėsi prieš juos. Po valandos lėto ir tylaus jojimo priešaky staiga iškilo Tvora, aukšta ir išpinta sidabriniu voratinkliu.
— Kaip tu manai per ją persigauti? — pasiteiravo Fredegaras.
— Paskui mane, — įsakė Meris, — ir patys pamatysite.
Jis pasuko į kairę palei Tvorą ir prijojo vietą, kur Tvora buvo įlinkusi į vidų, tada pasuko prie įdubimo krašto. Čia buvo plytom išklotas tunelis, einantis po Tvora ir pasibaigiantis jau nebe Grafystėje.
Storulis Bolgeris sustojo.
— Sudie, Frodai! — pasakė jis. — Ir vis dėlto geriau būtum nėjęs į mišką. Tikiuosi, jog jums pasiseks jį pereiti dar nesutemus. Linkiu sėkmės tau — dabar ir visada.
— Jeigu priekyje lauktu tik Amžinasis Miškas, tai aš būčiau laimingas, — atsakė Frodas. — Ir pasakyk Gendalfui, jog skubintųsi prie Rytų Kelio: išlindę iš miško, mes juo keliausime ir spausime kiek tik galėsime.
— Sudie! — suriko visi ir nusileido į tunelį, ilgam laikui išnykę iš Storulio akių.
Tunelyje buvo tamsu ir drėgna. Jis baigėsi vartais su geležinėmis grotomis. Meris pasiskubino ir atrakino vartus, o kai visi juos praėjo, vėl užvėrė. Grėsmingai taukštelėjo užraktas.
— Štai! — nelinksmai paskelbė Meris, — už nugarų liko Grafystė, o priešakyje — Amžinasis Miškas.
— O ar tiesa, ką apie jį pasakoja žmonės? — pasiteiravo Pipinas.
— Nelygu, ką turi galvoje, — atsakė Meris. — Jeigu tas visas baidyklių pasakas, kuriomis visi gąsdindavo Storulį, tuos visus orkus, vilkolakius ir visa kita, tai tuo aš netikiu. Bet šitas miškas yra keistas. Visi gyvi padarai jame yra labiau įtartini ir nepatiklūs negu Grafystėje. Ir medžiai nemėgsta svetimšalių — jie juos seka. Jeigu tai dedasi dieną, tai nieko baisaus. Daugių daugiausia šaką numes ar šaknį pakiš po kojomis. O štai naktį... man pasakojo. Ir aš pats esu buvęs čia po saulėlydžio, bet tik netoli nuo Tvoros. Mano manymu, medžiai moka susišnekėti vieni su kitais ir perduoti naujienas bei paskalas nesuprantama mums kalba. Net bevėję dieną jų šakos linguoja ir grabinėja viena kitą. Sako, jog medžiai net judėti gali: apspisti ratu nepažįstamus jiems padarus. Seniai seniai medžiai puolė Tvorą: prislinko prie jos ir pradėjo laužyti bei daužyti. Bet tada išėjo hobitai, nukirto šimtus medžių ir padegė mišką. Išdegė visa rytinė jo juosta, buvusi prie Tvoros. Po to medžiai nustojo puldinėti, bet tapo labai nedraugiški. O išdegusi juosta ir dabar matoma — net toliau, pačiame miške.
— Tai ką, čia tik medžiai pavojingi? — paklausė Pipinas.
— Įvairūs keisti padarai gyvena visame miške, — paprieštaravo Meris, — bet aš dar nė karto jų nemačiau, tik girdėjau kitų hobitų pasakojimus. Tačiau iš tikrųjų kažkas turi praminti takus. Eini, eini, staiga iš kažkur takelis, be to, dar neteisingas, paklaidins tave. Netoli nuo čia yra ar bent jau buvo takas, vedantis į Laužavietę, o po to dar toliau — į šiaurės rytus, kaip tik ten, kur mums reikia. Pabandysime tą taką surasti. Pagaliau tunelis baigėsi, ir hobitai iškilo į žemės paviršių. Čia buvo į mišką vedantis takelis, bet už šimto jardų jis išnyko taip netikėtai, kaip ir buvo pasirodęs. Atsisukę pro storus medžių kamienus jie dar matė Tvorą, o priekyje — tik kamienai ir kamienai: tiesūs ir išlinkę, stori ir liekni, lygūs ir šakoti, pilkai žali, samanoti, grublėta žieve.
Vienintelis Meris buvo nusiteikęs linksmai.
— Tu ieškok, ieškok to savo takelio, — niūriai patarė Frodas, — nes tuoj paklysime ar bent jau nebežinosim, kur eiti.
Hobitai šniurkščiojo tarp medžių, o poniai sunkiai ėjo paskui juos, atidžiai išsilenkdami daugelio susivijusių šakų. Miške nebuvo jokio atžalyno. Jie kopė aukštyn į kalvą, kur medžiai tapo aukštesni, tamsesni ir storesnį. Nebuvo nė garso, išskyrus rasos lašelius, krintančius nuo lapų. Atrodė, jog šnibždėjimas nutilo ir šakos nurimo, bet hobitai nemaloniai jautė, jog jie su nepasitenkinimu, nepritarimu yra sekami. Nerimas greitai augo, ir netrukus jie pasijuto besidairą į viršų ar per petį, lyg laukdami netikėto smūgio.
Jokio takelio nebuvo nė ženklo, o medžiai vis labiau užstojo kelią. Pipinas staiga pajuto, jog daugiau nebegali, ir netikėtai suriko:
— Oi! Oi! Oi! Aš nieko jums nedarysiu! Tik leiskite man praeiti!
Kiti apstulbę sustojo, bet riksmas nutilo, lyg nuslopintas sunkių užuolaidų. Negirdėti nei aido, nei kito kokio garso, bet miškas atrodė dar niūresnis ir atšiauresnis negu prieš tai.
— Tavim dėtas, aš nebūčiau šaukęs, — palingavo galvą Meris. — Naudos jokios, o pakenkti gali.
Frodas staiga pagalvojo, jog jis neturėjo teisės vesti visus juos į šitą bjaurų mišką. Meris žvilgsniu tebeieškojo savo tako, bet labai neryžtingai, ir Pipinas tą pastebėjo.
— Atrodo, tu mus neblogai paklaidinai, — tarė jis, bet tuo metu Meris su palengvėjimu sušvilpė ir parodė į priekį.
— Na, na, — nusistebėjo jis,— šitie medžiai iš tiesų juda! Štai prieš mus Laužavietė, o juk takelio nė ženklo nebuvo!
Einant į priekį, kelias po truputį šviesėjo. Netikėtai jie ištrūko iš miško ir atsidūrė apvalioje laukymėje. Dideliam jų nustebimui, dangus buvo giedras ir žydras: būdami po miško stogu, hobitai nė nematė, kaip pakilo saulė ir išsisklaidė migla. Nors saulė dar nespėjo aukštai įkopti į dangų, bet jau siuntė savo spindulius į laukymę ir geltonai dažė medžių viršūnes. Laukymės žaluma, lyg atskirdama ją nuo viso miško, čia buvo tankesnė ir žalesnė. Čia net neaugo medžiai — tik šiurkšti žolė ir daug aukštu augalų: dėmėtoji manda, miškinės petražolės ir kitos piktžolės. Dilgėlės bei usnys vešliai stiebėsi tarp jaunučių gluosnio krūmelių. Tai buvo niūri vieta, bet po tokio miško ji atrodė kaip gražiausias sodas.