— Kaip jie nebus keisti, — įsikišo tėvukas Dvipėdis (artimiausias Gafero kaimynas), — jeigu gyvena ne toje Brendivyno upės pusėje ir, be to, prie pat Amžinojo Miško. Gerą surado vietą, nėra ko sakyti..
— Tavo tiesa, tėvuk, — tarė Gaferas, — nors Žemgalos Brendibakai negyvena prie pat Amžinojo Miško, tačiau hobitai jie iš tikrųjų keisti. Nei šio, nei to plaukioja valtimis upėje, tiesiog patys bėdos ieško. Tačiau misteris Frodas yra puikus jaunas hobitas, dabar tokių retai pasitaiko. Be to, jis labai panašus į Bilbą, tiesiog kaip nulietas, ne veltui tėvas irgi buvo Beginsas, kuriam nieko neprikiši, nebent tai, jog jis nuskendo.
— Nuskendo? — nustebo keletas klausytojų. Be abejo, jie buvo girdėję šitą ir kitus gandus apie Frodo tėvą Drogą, tačiau hobitai niekados nepraleidžia progos dar kartą pasiklausyti šeimyninių istorijų.
— Taip kalbama, — paaiškino Gaferas. — Matote: misteris Drogas vedė vargšę Primulę Brendibak, Bilbo pirmos eilės pusseserę, jauniausiąją senojo Tuko anūke, o pats Drogas buvo jo antros eilės pusbrolis. Taigi Frodas Bilbui yra ir pirmos, ir antros eilės sūnėnas. Na, o Drogas Beginsas po vedybų pasiliko Brendihole su savo uošviu, šeimininku Gorbadoku, kuris nepaprastai mėgo skaniai pavalgyti. Kartą po tokiu pietų Drogas išėjo paplaukioti Brendivynu ir nuskendo kartu su savo žmona, o vargšas Frodas liko našlaitis.
— Aš esu girdėjęs, jog Drogas atsakančiai prisikimšo prieš eidamas plaukioti, todėl valtis ir nuskendo dėl svorio, — tarė senasis Naikas.
— O aš girdėjau, jog Primulė įstūmė Drogą į vandenį, o tas krisdamas kartu nusitempė ir ją, — įsikišo Smėlius, Hobitono malūnininkas.
— Tu, Smėliau, nekalbėk, ko nežinai, — patarė Gaferas, kuris nemėgo malūnininko. — Ten valtys tokios, kad pačios apsiverčia, be jokio tempimo ar stūmimo. Žodžiu, Frodas liko našlaitis ir kaip sakoma įstrigo pas tuos keistus žemgaliečius. O juk ten tiesiog triušynas, daugiau nieko. Šeimininkas Gorbadokas pas save mažiausiai šimtą giminaičių laiko. Reikia pripažinti, jog misteris Bilbas atliko puikų darbą, pasiimdamas tą vargšą vaikiną gyventi pas save, tarp padorių hobitų, ir nušluostydamas nosį tiems Sakviliams-Beginsams, kurie tikėjosi apsigyventi Begende dar nuo tada, kai Bilbas dingo ir visi laikė jį mirusiu. O jis staiga grįžta, iškrausto Sakvilius-Beginsus, be to, dar gyvena ir gyvena, ir nė kiek nesensta, kol galų gale įsitaiso įpėdinį, ir visos Sakvilių-Beginsų viltys nueina šuniui ant uodegos. Taip, atrodo, jie matys Begendą kaip savo ausis.
— Aš girdėjau, kad ten paslėpta nemaža pinigų, — tarė nepažįstamas keliautojas, prekybos reikalais vykstąs į Vakarkiemį ir užsukęs čia išgerti stiklinaite elio. — Visa kalvos viršūnė prirausta tunelių ir kimšte prikimšta skrynių su auksu, sidabru ir brangakmeniais.
— Tada tu girdėjai daugiau, negu aš galiu papasakoti, — rimtai atitarė Gaferas, — kadangi nieko nesu girdėjęs apie brangakmenius. Misteris Bilbas, žinoma, pinigų negaili, ir jų jam netrūksta, tačiau jokių tunelių Begende nėra. Aš mačiau Bilbo Beginso sugrįžimą, kai buvau dar nesusitupėjęs geltonsnapis, ir Begendą buvo sumanyta parduoti iš varžytinių. Na, o joms įpusėjus kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė Bilbas Beginsas su poniu, keletu didelių krepšių ir pora skrynių, jose, aišku, buvo turtai iš svetimų šalių, bet jais jokiu būdu negalėtum užpildyti tunelių. Jeigu netikite, galite mano Semo paklausti: jis viską žino, tiesiog eina iš proto dėl senų laikų istorijų. Bilbas pasakoja, o mano kvailelis klausosi akis išplėtęs. Misteris Beginsas jį ir rašto išmokė, ir kitų kvailysčių.
Štai Semas man sako:
— Elfai ir drakonai!
O aš jam:
— Kopūstai ir bulvės! Ir nekišk savo nosies į svetimus reikalus, nes gali likti be nosies. Tą patį ir jums galiu pakartoti, — iššaukiamai riktelėjo Gaferas, žvilgtelėjęs į svetimšalį ir malūnininką.
Žinoma, Gaferas nepakeitė savo klausytojų nuomonės. Mat labai jau šventai jie tikėjo pasakiškais Bilbo turtais.
— Aha, bet tu, Gaferai, nepamiršk, kiek Bilbas sugrįžęs aukso prisitempė, — paprieštaravo malūnininkas, išreikšdamas visu nuomonę.
— Jis dažnai keliauja ir visokie svetimšaliai jį lanko: naktį atslenka nykštukai, tas senas burtininkas Gendalfas ir kiti. Gaferai, tu gali sakyti ką nori, bet Begendas yra keista vieta ir jo gyventojai taip pat keisti, ką ir kalbėti.
— O tu taip pat gali sakyti ką nori, nors apie tai žinai ne daugiau kaip apie plaukiojimą upėje, Smėliau, — atkirto net paraudęs iš pykčio Gaferas, — tegu tik visi būna tokie keisti kaip misteris Bilbas ir misteris Frodas. Pavyzdžiui, aš pažįstu vieną tokį, kuris net stiklinaite elio nepavaišins savo draugo, nors gyventu paauksuotoje oloje. Štai Begende šie dalykai suprantami kitaip. Mano Semas sužinojo, kad į Puotą bus pakviesti visi ir kiekvienas gaus dovanų, įsidėmėk, kiekvienas. Svarbiausia, jog Puota įvyks ne kada nors, o šį mėnesį.
Pasitaikė giedras ir gražus rugsėjis. Praėjus keletui dienų nuo pokalbio smuklėje, pasklido gandas (tikriausiai paskleistas visažinio Semo) apie tai, jog Puotos metu numatomi fejerverkai — fejerverkai, kurių Grafystėje nebuvo jau beveik šimtą metų.
Slinko dienos, Puota artėjo ir artėjo. Vieną vakarą į Hobitoną įriedėjo keistas vežimas, prikrautas keistų dėžių, ir sustojo prie Begendo. Vežime sėdėjo svetimšaliai: nykštukai su ilgomis barzdomis ir smailiais gobtuvais. Kai kurie iš jų pasiliko Begende, o kiti greitai vėl išvyko. O antros rugsėjo savaitės pabaigoje, vidury baltos dienos, per Krantinę nuo Brendivyno tilto pervažiavo kitas vežimas, vadelėjamas keisto senio su aukšta mėlyna skrybėle ir ilgu pilku apsiaustu. Sidabrinis šalikas juosė jo ilgą žilą barzdą, o tankūs antakiai kuokštais kyšojo iš po skrybėlės kraštų. Per visą Hobitoną paskui vežimą paknopstomis bėgo maži hobitukai, iš karto nustatė, jog vežimas yra prikrautas fejerverko raketų. Prie Bilbo paradinių durų senis pradėjo iškrovinėti vežimą: ten buvo įvairiausių rūšių ir formų paketai, kiekvienas pažymėtas didele raudona G raide ir elfų runa.
Žinoma, paketai buvo skirti fejerverkui, o žymės ant jo priklausė Gendalfui, Gendalfui Burtininkui, kurio šlovė Grafystėje rėmėsi fejerverkais, šviesomis ir saldžiais dūmais. Iš tikrųjų jo reikalai buvo daug rimtesni ir pavojingesni, bet Grafystės gyventojai apie tai nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti. Jiems Gendalfas buvo tik Puotos fejerverkininkas.
— Gendalfas važiuoja, Gendalfas važiuoja! — šaukė mažieji hobitukai, pilni susižavėjimo ir pagarbos, o senasis burtininkas pakėlęs galvą šypsojosi. Gendalfas retai pasirodydavo Hobitone ir niekada ilgai neužtrukdavo, bet mažieji hobitukai jį iškart pažino, nors garsiųjų fejerverkų jau neprisiminė net patys seniausi hobitai.
Kai senis, padedant Bilbui ir keliems nykštukams, baigė iškrovinėti vežimą, Bilbas stovintiems žiopliams išdalijo keletą pinigėlių, tačiau, dideliam visų nusivylimui, niekas negavo nė vienos petardos, nė vienos pliauškynės. Hobitai išsiskirstė, liūdnai galvodami, kad Puotos diena niekada neateis.
Tuo tarpu Begendo viduje Bilbas su Gendalfu sėdėjo mažame kambarėlyje prie atviro lango į sodą. Vėlyva popietė buvo skaisti ir rami. Gėlės švytėjo raudonai ir geltonai: žioveiniai, saulėgrąžos ir nasturtos stiebėsi virš velėna apklotų sienų ir jau lindo pro apskritus langus.
— Kaip puikiai atrodo tavo sodas, — pagyrė Gendalfas.
— Taip, — atsakė Bilbas, — aš labai myliu ir jį, ir mano mieląją Grafyste, tačiau vis dėlto manau, jog man reikia atostogų.
— Vadinasi, darysi taip, kaip nusprendei?
— Žinoma. Aš pažadėjau ir savo žodžio nelaužysiu.
— Na, tada nebėra apie ką kalbėti. Jei nusprendei, tai ir vykdyk, ir aš manau, kad taip bus geriausia tau, o gal ir mums visiems.