Jis išėjo iš tamsos į šviesą ir dingo aukštoje žolėje. Netrukus sugrįžo ir pareiškė, jog prie uolos papėdės palei upę yra maloni, kieta žemė, o kai kuriose vietose tokia žemė prieina net iki vandens.
— Dar daugiau, — sušuko Meris, aš radau pramintą takelį, vedantį prie upės. Jeigu pasuksime į kairę ir eisime juo, tai, ko gero išsikrapštysime iš miško rytinėje pusėje.
— Aš manau, — tarė Pipinas, — kad gal išsikrapštysim, o gal tas takas nuves iki kokių pelkių ir paliks mus tenai? Kaip tu manai, kas ir kodėl pramynė šitą taką? Aš esu tikras, jog ne tam, kad mums būtų patogiau. Aš dabar labai nepasitikiu šituo mišku ir pradedu tikėti visomis pasakomis apie jį. O ar tu bent įsivaizduoji, kiek mes galėsime eiti į rytus?
— Ne, — pasakė Meris, — neįsivaizduoju. Aš net nežinau, kurioje Karklynės slėnio dalyje dabar esame ir koks padaras čia lankosi taip dažnai, jog pramynė šitą takelį. Bet aš nematau jokios kitos išeities.
Iš tikrųjų neliko nieko kita daryli, ir hobitai, vienas paskui kitą Merio vedami nužingsniavo prie jo atrasto tako. Nors visur nendrės ir žolės buvo vešlios ir aukštos (siekiančios net viršugalvį), bet atrastas takas niekur nedingo — jis sukiojosi ir vingiavo, rinkdamasis kietesnę žemę tarp liūnų ir pelkių. Kur buvę, kur nebuvę, takelį perkirsdavo kiti upokšniai, iš aukštesnių miško vietų bėgantys į Karklynę. Tose vietose kažkieno rūpestinga ranka buvo skersai juos permetusi medžių kamienus ar ryšulius žabų.
Hobitus ėmė kankinti karštis. Be to, ištisa armija įvairiausių vabzdžių zvimbė aplink ausis, o popietinė saulė negailestingai kepino nugaras. Pagaliau taką perkirto siauras šešėlis — kažkokios pilkos didelės šakos. Kas žingsnis eiti darėsi vis sunkiau. Snaudulys tarsi sunkėsi iš po žemės, vyniojosi aplink kojas ir minkštai tirpo ore prie jų galvų ir akių.
Frodo galva pradėjo knapsėti, o priešais jį einantis Pipinas staiga parpuolė ant kelių.
— Nieko gero, — išgirdo Frodas Merio balsą, — be poilsio aš nežengsiu nė žingsnio. Reikia pasnausti. Štai ten, po gluosniais, kaip tik ir pavėsis, ir musių mažiau!
Frodas apie miegą nenorėjo nė girdėti.
— Pirmyn! — suriko jis, — mums negalima snausti. Pirmiausia turime išeiti iš miško.
Bet kitus jau buvo apėmęs snaudulys. Už jų žiovaudamas ir tankiai mirksėdamas stovėjo Semas.
Staiga Frodas pajuto, jog ir jį patį ima miegas. Galva nusviro, akyse viskas pradėjo plaukti, nutilo musių dūzgimas. Vienintelis girdimas garsas buvo tylus virpėjimas, lyg šakos šnibždėtų kažkokią dainą. Frodas praplėšė sunkius vokus ir pamatė prieš save išsikėtojusį seną ir žilą, didžiulį gluosnį. Jo šakos kilo į viršų kaip didžiulės rankos su daugybe pirštų, gumbuotame ir vingiuotame kamiene žiojėjo platūs plyšiai, kurie šakoms judant tyliai girgždėjo. Lapai, dengdami skaistų dangų, apipylė Frodą, jis susvyravo ir atsigulė ant žolės, kur stovėjo.
Meris ir Pipinas šiaip taip nuslinko iki gluosnio ir atsigulė, atsirėmė į medžio kamieną. Virš jų nugarų žiojėjo plyšiai, kuriuose lengvai būtų tilpę abudu hobitai. Meris ir Pipinas pažvelgė viršun, į pilkus ir geltonus lapus, krentančius prieš šviesą, ir taip pat išgirdo tylų dainavimą. Tada jie užmerkė akis, ir hobitams pasirodė, jog girdėti netgi vėsūs žodžiai, kažką kalbantys apie vandenį ir miegą. Jie liovėsi klausytis ir lyg užkeikti kietai užmigo prie to didelio pilko gluosnio.
Frodas gulėdamas dar valandėle kovojo su apėmusiu miegu. Sukaupus jėgas jam pavyko net atsistoti. Staiga Frodas pajuto, jog labai nori vėsaus vandens.
— Palauk, Semai, — sušnibždėjo jis, — aš tik sekundę kojas įmerksiu.
Pusiau miegodamas, laikydamasis už kamieno, jis nusvirduliavo prie upės, kur didelės susirangiusios šaknys mirko vandenyje tarsi gumbuoti drakoniukai, nusileidę atsigerti. Jis apsižergė vieną jų, papliuškeno įkaitusias kojas vėsiame rudame vandenyje ir čia pat užmigo, atsirėmęs į didelį kamieną.
Semas atsisėdo, pakrapštė galvą ir plačiai nusižiovavo. Jis nerimavo, galvodamas apie šitą netikėtą mieguistumą, nes buvo dar tik vėlyva popietė.
— Čia kažkas daugiau negu saulė ir tvankus oras, — suburbėjo Semas, — ir man nepatinka šitas didelis medis. Tik pamanykit — apie miegą įsidainavo. Prisimiegosim mes, oi, prisimiegosim!
Semas pašoko ant kojų ir nusvirduliavo pažiūrėti ponių. Du poniai jau buvo nuėję tolokai nuo takelio, todėl jis turėjo padaryti tvarką. Vos tik Semas pagavo ponius ir pririšo juos prie kitų, iš karto pasigirdo du garsai — vienas skambesnis, kitas tylesnis, bet abu vienodai aiškūs. Pirmasis buvo pliaukštelėjimas, lyg kas nors sunkiai būtų įkritęs į vandenį, o antrasis — lyg tyliai sugirgždėjo uždaromos durys.
Semas nudūmė prie 'kranto ir pamatė, jog Frodas įpuolė į vandenį, apglėbusi didelė medžio šaka jį skandina, o hobitas net nesipriešina. Semas sugriebė jam už švarko, ištraukė iš po šaknies, paskui sunkiai išvilko į krantą. Frodas akimirksniu pabudo ir pradėjo kosėti bei spjaudytis.
— Įsivaizduok, Semai, — .pagaliau tarė jis, — šitas bjaurus medis įmetė mane į vandenį. Aš pajutau, kaip ta didelė šaknis apglėbė mane ir nustūmė.
— Ką padarysi, užmigote, misteri Frodai, — paaiškino Semas. — Jeigu jau jaučiatės toks mieguistas, tai geriau nė nesiartinkite prie vandens.
— O kiti? — staiga paklausė Frodas, — ar ir jie užmigo?
Jie nuskubėjo prie kitos medžio pusės ir tik tada Semas suprato, kokį girgžtelėjimą tada girdėjo. Pipinas išnyko. Plyšys, prie kurio jis gulėjo, buvo užsivėręs taip, kad nė žymės nelikę. Meris taip pat pateko į spąstus: kitas plyšys užsivėrė aplink jo liemenį, todėl jo kojos kyšojo lauke, bet visas kūnas buvo įtrauktas į juodą properšą, kurio kraštai laikė tarsi žnyplės.
Iš pradžių Frodas ir Semas kumščiais daužė tą kamieną, kuriame gulėjo Pipinas. Po to įniršę pabandė pražiodyti plyšio nasrus, kurie laikė vargšą Merį, tačiau veltui.
— Taip ir žinojau! — paklaikęs suriko Frodas. — Kodėl mes ėjome į šitą prakeiktą mišką? Aš noriu, kad mes visi grįžtume į Musdaubę.
Ir jis iš visų jėgų spyrė į medį, nėmaž nesirūpindamas, jog gali susižeisti koją. Vos pastebimas virpesys perbėgo per kamieną ir šakas, o lapai sušlamėjo, primindami tylų seniokišką kikenimą.
— Ar kartais kirvio neatsirastų tarp mūsų daiktų, misteri Frodai? — paklausė Semas.
— Pasiėmiau mažą kirvuką žabams kapoti, — atsakė Frodas, — bet dabar iš jo menka nauda.
— Palauk, — šūktelėjo Semas prisiminės žabus, — mes galime padegti medį!
— Galime,— svyruodamas atsiliepė Frodas, — bet tik iškepsim Pipiną ir daugiau nieko.
— Bet gal nors pagąsdinsim,— piktai sušuko Semas, — jeigu šitas medis jų nepaleis, aš vis tiek jį nuversiu, net jeigu šaknis graužti reikėtų.
Jis nulėkė prie ponių ir greitai grįžo, nešinas kirvuku ir titnagu.
Greitai jie prisirinko sausos žolės, lapų, žievės gabaliukų, krūvą sulaužytų lazdelių ir nukapotų šakučių. Visa tai buvo sukrauta prie kamieno, kitoje medžio pusėje. Kai tik Semas su titnagu išgavo kibirkštį, ji iš karto apėmė sausą žole, pakilo liepsna ir pradėjo rūkti dūmai. Šakelės pradėjo traškėti, o maži ugnies liežuvėliai jau laižė ir degino sausą senojo medžio žieve. Per visą gluosnį vėl perbėgo drebulys, piktai ir skausmingai sušlamėjo lapai. Garsiai suriko Meris, o medžio gilumoj atsiliepė duslus Pipino klyksmas.
— Užgesinkit! Užgesinkit! — sušuko Meris, — o jeigu ne, jis žada mane perpus perplėšti!
— Kas? Ką? — riktelėjo Frodas, lėkdamas aplink medį.