Greitai jis grįžo, nešdamas didelį apkrautą padėklą. Tada Tomas su Auksauoge ėmėsi ruošti stalą, o hobitai sėdėjo žavėdamiesi ir juokdamiesi: toks puikus buvo Auksauogės grakštumas ir toks juokingas Tomo lakstymas. Bet vis dėlto atrodė, kad jie šoka tą patį šokį, išbėgdami ir įbėgami į kambarį, skubėdami aplink stalą. Tokia skuba davė savo vaisius — akimirksniu valgiai, indai ir šviesos buvo paruošti. Stalas žėrėjo nuo baltų ir geltonų žvakių. Tomas nusilenkė svečiams.
— Vakarienė paruošta, — tarė Auksauogė, ir dabar hobitai pastebėjo, jog ji pasidabinusi sidabriniais drabužiais ir balta juosta, o bateliai panašūs į žuvies žvynus. Tomas buvo apsivilkęs mėlynai ir atrodė kaip lietaus nuplautos neužmirštuolės, tik avėjo žaliomis kojinėmis.
Vakarienė pavyko dar geriau negu vakar. Hobitai, pakerėti Tomo žodžių, buvo praleidę ir priešpiečius, ir pietus, todėl dabar kirto lyg savaitę nevalgė. Ilgą laiką jie nei dainavo, nei kalbėjo, nes turėjo svarbesnių reikalų. Bet kai širdys atsigavo, jų balsai suskambėjo linksmiau ir džiaugsmingiau. Visiems pavalgius, Auksauogė padainavo daug dainų, kurios prasidėdavo kalnuose ir švelniai leisdavosi į tylą. O toje tyloje hobitai išvydo ežerus ir tvenkinius, daug didesnius negu Krantinėje, į kuriuos žiūrint buvo matyti dangus ir žvaigždės, panašios į brangakmenius gelmėse. Po to Auksauogė vėl palinkėjo jiems labos nakties ir paliko hobitus prie židinio. Tomas visai nenorėjo miego ir užpylė juos klausimais.
Pasirodė, jog Tomas daug žinojo apie hobitus ir apie jų šeimas ir dar daugiau apie tų laikų Grafystę, kurią net patys seniausi hobitai sunkiai prisiminė. Greitai hobitai tuo nustojo stebėtis, tik nesuprato, kodėl Tomas labai daug dėmesio skiria fermeriui Kurmrausiui, kuris jam buvo daug svarbesnis asmuo, negu jie įsivaizdavo patys.
— Jis tvirtai stovi ant žemės, jo rankos žemėtos, galva išmintinga, o akys plačiai atvertos, — aiškino Tomas.
Po to taip pat paaiškėjo, kad Bombadilas susitinka ir su elfais, o naujienos apie Frodą, iš visko sprendžiant, jį pasiekė per Gildorą.
Tomas tiek daug žinojo ir taip gudriai klausinėjo, kad Frodas papasakojo apie Bilbą ir apie savo viltis ir baimes netgi atviriau negu Gendalfui. Besiklausydamas Tomas ramiai lingavo galvą, bet išgirdus apie Juoduosius Raitelius, jo akys žybtelėjo.
— Parodyk man tą savo "mieląjį" Žiedą, — vidury pasakojimo staiga paprašė jis, ir Frodas, didelei savo nuostabai, ramiai ištraukė Žiedą iš kišenės, atsegė nuo grandinėlės ir padavė Tomui. Atrodė, jog Žiedas, atsidūręs jo rudame delne, išsipūtė ir tapo didesnis. Tada Tomas nusijuokė ir prikišo Žiedą prie akies. Staiga hobitai išvydo juokingą ir nerimą keliantį vaizdą — skaisčią mėlyną akį, šviečiančią pro auksinį apskritimą. Tomas atsargiai užsimovė Žiedą ant mažojo piršto ir pakėlė jį prie žvakės. Iš pradžių hobitai nematė čia nieko keisto ir tik po to aiktelėjo — juk Tomas, užsimovęs Žiedą, neišnyko!
Tomas vėl nusijuokė ir išmetė Žiedą į orą — Žiedas blykstelėjo ir... dingo! Frodas riktelėjo, o Bombadilas pasilenkė į priekį ir įteikė jam nežinia iš kur atsiradusį Žiedą.
Frodas atidžiai ir įtariai jį apžiūrėjo (lyg būtų davės jį kokiam fokusininkui). Tai buvo tas pats Žiedas, bent atrodė toks pat ir svėrė tiek pat: Frodui Žiedas visada atrodydavo keistai sunkus. Bet kažkas ragino hobitą įsitikinti Žiedo tikrumu. Be to, Frodas įsižeidė, jog Žiedas, kurį Gendalfas laikė tokiu svarbiu, Tomui nieko nereiškia. Hobitas nutaikė progą, kai Tomas pasakojo istoriją apie barsukus bei jų olas, ir užsimovė Žiedą.
Meris pasisuko į jį, norėdamas kažko paklausti, ir riktelėjo iš nuostabos. Frodas apsidžiaugė. Viskas gerai — Žiedas tikras, jeigu jau Meris taip spokso į jo kėdę, o jo paties nemato. Frodas atsistojo ir tyliai nusėlino prie išorinių durų.
— Klausyk, — pašaukė Tomas, blykstelėjęs į jį mėlynomis akimis. — Frodai, ateik čia! Kurgi tu eini? Senasis Tomas Bombadilas ne toks aklas. Nusiimk savo aukso Žiedą! Tu be jo gražesnis. Grįžk tuoj pat! Baik kvailiot ir sėsk prie manęs! Turime pasikalbėti apie rytojų. Tomas jums parodys tiesų kelią ir neleis pasiklysti.
Frodas nelinksmai nusijuokė, nusimovė Žiedą, grįžo ir vėl atsisėdo. Tomas jiems paaiškino, jog rytoj turėtų šviesti saulė, todėl išvykti bus galima be rūpesčių, bet iškeliauti vis tiek teks anksti, kadangi šioje šalyje oras kartais keičiasi greičiau negu Auksauogės apdarai.
— Aš nesu orų šeimininkas, — paaiškino Tomas, — joks dvikojis padaras negali valdyti orų.
Tomas pritarė hobitų planui iš pradžių keliauti į šiaurę per vakarinius kalvų šlaitus (tuo keliu jie galėtų per dieną pasiekti Rytų Kelią ir išvengti Pilkapių). Bombadilas liepė jiems nieko nebijoti ir negalvoti apie Pilkapius.
— Eikite žalia žole ir venkite senųjų aukurų, šaltų Nemirėlių ir nekiškite nosies į jų būstus, nes jūs nesate kariai su galingais ginklais!
Tomas tai pakartojo keletą kartų ir liepė lenkti Pilkapius iš vakarų. Po to jie visi išmoko dainą, kurią reikėtų dainuoti, jeigu hobitai patektų į nelaimę:
Padainavus šitą dainą kartu ir išmokus atmintinai, Tomas paplojo jiems per pečius, nusijuokė ir paėmęs žvakes nulydėjo hobitus į miegamąjį.
VIII. Rūkas virš Pilkapių
Naktis praėjo gana ramiai, bet lyg per sapnus, lyg tikrovėje Frodas girdėjo tylų dainavimą: daina sklido kaip blanki šviesa pro lietaus maršką, paskui ta marška prasiskleidė, ir atsivėrė saulės nušviesta šalis. Vizija išsisklaidė, ir Frodas pabudo. Atrodė, jog kambarys pilnas švilpaujančių paukščių, nors iš tikrųjų čia buvo tik vienas Tomas. Už kalvos jau kilo saulė, skaisčiai plieksdama į langus. Viskas lauke žaliavo ir žėrėjo auksu.
Po pusryčių, kuriuos hobitai vėl valgė vieni, jie sunkia širdimi susiruošė atsisveikinti, nors vėsus ir skaistus rytas kaip tik tiko kelionei, o rudeninis dangus buvo ryškiai žydras. Iš šiaurės vakarų pūtė gaivus vėjelis. Poniai, patenkinti tokiu oru, prunkštė ir linksmai šokinėjo. Iš namo išėjo Tomas, pamojavo skrybėle ir pradėjo šokti, siūlydamas hobitams sėsti ant arklių ir paskubėti.
Jie išjojo tuo takeliu, kuris vedė nuo pat namo, ir nukaukšėjo į juos priėmusio slėnio šiaurinį kraštą. Keliautojai ką tik buvo nušokę nuo ponių, norėdami juos pėsti užvesti į statų šlaitą, bet staiga Frodas sustojo.
— Auksauogė! — sušuko jis, — puikioji ponia, dėvinti žolės žalumo sidabrine suknią! Juk mes su ja neatsisveikinom ir net nematėm jos nuo pat vakaro!
Frodas taip susigraužė, jog jau buvo besukąs atgal, bet tuo metu jie išgirdo švelnų balsą — ant kalvos krašto stovėjo Auksauogė. Jos palaidi plaukai švietė ir blizgėjo kaip saulė. Rasotoje žolėje, po jos kojomis, šokinėjo saulės zuikučiai. Ji dar kartą pamojo ir šūktelėjo jiems.
Hobitai greitai užlipo į kalvą, tylėdami sustojo priešais Auksauogę ir nusilenkė, o ji, mostelėjusi ranka, paragino juos apsidairyti; ir nuo ten, nuo kalvos viršūnės, hobitai išvydo rytine žarą. Viskas buvo matyti taip aiškiai, lyg ir nebūtų buvę tos miglos, kai jie stovėjo miško kalvelėje. O pats miškas, apsigaubęs blyškia žalių medžių mantija, išdidžiai stūksojo vakaruose. Toje pačioje pusėje kilo Brendivyno slėnį išraižė kalvagūbriai — žali, geltoni ir rudi. Pietuose, už švytinčios Karklynės juostos, galinga Brendivyno upė suko didelę kilpą ir plukdė savo vandenis į hobitams nežinomus kraštus. Šiaurės pusėje, už mažyčių kalvų iki pat horizonto buvo pilkos bei žalios lygumos ir žemumos, kurios mylių mylias driekėsi tolumoje. O rytuose kilo net ryto šviesoje niūrios Pilkapių keteros, išnykstančios mėlyname danguje, ir galėjai tik spėlioti, kas yra už tų keterų, nors pagal senus padavimus ten jau turėjo būti matomi aukšti kalnai.