Hobitai atsiduso ir pamanė, jog ryžtingai šokus ir dar žengus keletą žingsnių, būtų galima patekti bet kur — į mišką, prie upės, į lygumas ar į kalnus. Atrodė net juokinga visą dieną kėblinti iki Kelio, geriau būtų taip kaip Tomas — strykt pastrykt, nuo akmens ir prašom, jau kalnai.
Auksauogė prakalbino juos ir nutraukė tas beprasmiškas svajones.
— O dabar skubėkite, sveteliai, — tarė ji, — ir pasiekite savo tikslą! Ženkite į šiaurę taip, jog vėjas jums pūstų į kairįjį skruostą, o aš jus palaiminsiu. Skubėkite, kol dar saulė šviečia! — pasakė ji, atsisukusi į Frodą. — Sudie, Elfų Drauge, man buvo malonu su tavim pasimatyti!
Frodas taip pat norėjo gražiai atsisveikinti, bet gerklėje kažkas įstrigo, ir jis tik žemai nusilenkė. Tada hobitas šoko ant ponio ir nusivijo savo draugus, lėtai besileidžiančius nuo kalvos. Greitai nei Tomo Bombadilo namo, nei slėnio, nei miško nebeliko. Tarp dviejų kalvų šlaitų oras buvo šiltesnis, o samanos skleidė stiprų, saldų kvapą. Pasiekė daubos dugną, hobitai atsisuko ir pamatė mažytę liekną Auksauogės figūrėlę, panašią į saulėgrąžą mėlyname danguje. Ji dar tebestovėjo ir tebežiūrėjo pavymui. Pamačiusi juos atsisukant Auksauogė šūktelėjo, pamojavo rankomis, apsisuko ir išnyko už kalvos.
Jų kelias ėjo daubos dugnu ir suko aplink žalią stačios kalvos pakriūtę į kitą, dar gilesnį ir platesnį slėnį, o ten pro tolimesnes kalvas — vis šokinėdamas aukštyn-žemyn į naujas kalvas ir naujus slėnius. Aplinkui nesimatė nei medelio, nei upelio — tik trumpa žolė, girdėjosi vėjo šlamesys ir reti vienišų paukščių balsai. Saulė pakilo jau visai aukštai, ir keliauti darėsi karšta. Kiekvieną sykį, jiems įkopus į kalvos keterą, atrodė, jog vėjelis pučia dar silpniau. Kai hobitai vėl pažiūrėjo į vakarus, tai tolimas miškas tarsi rūko, nes susikaupė garai kilo į viršų nuo lapų, šakų ir kamienų. Horizontas kažkaip aptemo, erdvę ėmė traukti tamsi miglelė, pro kurią dangus atrodė kaip žydra kepurė.
Apie pusiaudienį hobitai įkopė į kalvą, kurios viršūnė buvo plati ir plokščia lyg negili lėkštė žaliais apvadais. Lėkštės viduje oras visai nejudėjo, ir dangus tiesiog slėgė galvas. Keliautojai perkirto kalvą, įsistebeilijo į šiaurę ir nustebo — patys nepatikėjo, jog tiek toli jau nujota. Žinoma, visi atstumai dabar atrodė migloti ir apgaulingi, bet neliko jokios abejonės, jog kalvos artėja prie pabaigos. Dabar prieš juos išsitiesė ilgas slėnis, kurio pabaigoje, šiaurėje, stūksojo du statūs šlaitai. O priešakyje kalvų jau nebebuvo, tik matėsi neryški, ilga, tamsi linija.
— Tai medžiai, žymintys kelią, — paaiškino Meris. — Visas Kelias nuo pat Brendivyno Tilto yra apsodintas medžiais dar iš anų laikų.
— Na ir puiku! — tarė Frodas, — jeigu mes taip greitai josime kaip rytą, tai iki saulėlydžio išjosime iš kalvų ir neskubėdami susirasime vietą nakvynei.
Tai pasakęs, jis atsisuko į rytus ir pamatė, jog ten kalvos žymiai aukštesnės, o jų viršūnėse supilti pylimai. Be to, ant kai kurių lyg vieniši dantys styrojo aukšti akmenys.
Šitas vaizdas nieko gero nežadėjo, todėl jie nuo jo nusisuko ir nusileido į daubą. Beje, jos viduryje taip pat stovėjo vienišas akmuo, o kadangi buvo vidurdienis, tai jis visai nemetė šešėlio. Akmuo buvo panašus į kalvų orientyrą, kieno nors pirštą ar dar ką nors nemalonesnio. Tačiau hobitai išalko, o saulė švietė labai skaisčiai, todėl jie susėdo ir atsirėmė į rytinį akmens šoną. Šonas buvo šaltas, kadangi saulė jo jau nebešildė, bet tokiame karštyje tai buvo labai malonu. Hobitai išsiėmė valgių bei gėrimų ir po atviru dangumi labai gardžiai užkando, nes Tomas prikrovė jų krepšius visai dienai. Poniai be nešulių klaidžiojo po žolę...
Kelionė per kalvas, sotus maistas, kaitri saulė, samanų kvapas ir ilgas pogulis padarė savo, ir hobitai užmigo. O staiga pabudę išsigando: juk jie neketino miegoti. Nuo akmens tysojo blyškus šešėlis, per jų kojas nusidriekęs į rytus. Pageltusi saulė vos vos peršvietė miglą ir siuntė savo spindulius jau... į vakarus, o iš rytų, pietų ir šiaurės kilo tirštas, šaltas, baltas rūkas. Oras buvo tylus, sunkus ir šaltas. Poniai, nuleidę galvas, stovėjo susispietė į pulkelį.
Sunerimę hobitai pašoko ant kojų, nuskubėjo prie vakarinio lėkštės krašto ir nusprendė, jog atsidūrė saloje tarp tyvuliuojančios rūko jūros. Netgi saulė jau nebeperšvietė rūko sienos, ir rytuose kilo pilki šalti šešėliai. Migla telkėsi tol, kol virš hobitų galvų atsirado nepermatomas rūko stogas. Jie pateko į miglos salą, kurios centrinė kolona buvo vienišas akmuo.
Hobitai pasijuto patekę į spąstus, bet dar nelabai jaudinosi, prisimindami daug žadantį Kelio vaizdą ir būdami tikri, jog žino, kurioje pusėje tas Kelias yra. Šiaip ar taip, niekas net negalvojo apie tai, jog reikia pasilikti ir palaukti, kol rūkas išsisklaidys. Hobitai susikrovė daiktus taip greitai, kiek tik leido sustingę nuo šalčio pirštai.
Greitai jie jau vedė ponius pro lėkštės kraštą žemyn, ilgu šiaurinės kalvos šlaitu, į rūko jūrą. Nusileidus žemyn, migla tapo tokia šalta ir drėgna, jog net plaukai ant galvų sulipo. Priėjus apačią, jau buvo taip šalta, kad hobitai turėjo skubiai išsitraukti apsiaustus ir gobtuvus, kurie tuoj pat apsinešė pilkais lašeliais. Tada keliautojai sėdo ant ponių, ir šie pajudėjo, jausdami kojomis kelią tik pagal žemės nelygumus. Jie stengėsi neišsukti iš kelio, vedančio į slėnio pabaigoje esantį vartų pavidalo susiaurėjimą, kurį matė rytą. Jeigu pavyktų praeiti pro tuos vartus, tai beliktų tik keliauti tiesiai ir atsimušti į Rytinį Kelią. Keliautojai taip pat tikėjosi, jog už kalvų rūkas išsisklaidys.
Jie keliavo labai lėtai. Stengdamiesi nepasimesti ir neklaidžioti skirtingomis kryptimis, hobitai jojo vienas po kito paskui Frodą. Semas jojo antras, o už jo vos slinko Pipinas ir Meris. Slėnis tarsi išsitempė iki begalybės. Staiga Frodas pamatė viltingą ženklą: iš abiejų pusių tamsūs kontūrai perrėžė miglą, ir jis nusprendė, jog tai ir yra paskutinis kalvų plyšys, šiauriniai Pilkapių vartai. Jeigu hobitai pro juos prasiveržtų, tai būtų laisvėje.
— Greičiau! Paskui mane! — riktelėjo Frodas per petį ir nuskubėjo į priekį. Tačiau jo viltis greitai pakeitė sumišimas ir nerimas. Tamsūs lopai susiglaudė, tapo dar tamsesni, ir Frodas įžiūrėjo viens prie kito stovinčius du didžiulius akmenis, panašius į aukštas kolonas, kurias laiko atlantai. Frodas neprisiminė, ar žvalgydamasis po slėnį rytą matė tuos akmenis. Kai jau buvo beveik juos prajojęs, jo ponis staiga pasibaidė, suprunkštė, ir hobitas nukrito ant žemės. Atsikėlęs Frodas pamatė, jog liko vienas — draugai buvo dingę.
— Semai! — pašaukė jis, — Pipinai! Meri! Pirmyn! Kodėl atsilikote?
Tyla. Frodą apėmė baimė, ir jis nudūmė atgal pro akmenis garsiai šaukdamas:
— Semai! Semai! Meri! Pipinai!
Frodo ponis išsigandęs nulėkė į miglą ir dingo. Iš kažkur toli, o gal ir netoli, atsklido šauksmas:
— Ei, Frodai, ei! Kur tu?
Frodas stabtelėjo palei akmenis ir įsiklausė: šauksmas ėjo lyg iš rytų. Jis puolė į kairę, ten, kur girdėjo šaukiant, ir pastebėjo, jog joja į statų kalną.
Užsiropštęs į viršų Frodas vėl riktelėjo, po to dar ir dar kartą. Kurį laiką buvo tylu, paskui iš kažkur aukštai aukštai pasigirdo:
— Ei, Frodai, Frodai! — šaukė balsai iš miglos, paskui tas šauksmas užsibaigė klyksmu: — Gelbėkit! Gelbėkit! Į pagalbą!
Kiek tik galėdamas Frodas pradėjo ropštis į šauksmo pusę, bet iš visų pusių jį supo tamsa ir buvo neįmanoma susivokti, į kurią puse jis ropščiasi. Frodui atrodė, jog jis visą laiką kopia tik aukštyn. Pagaliau jis užlipo į gūbrio ar kalvos viršūne, nes žemė po kojomis pasidarė lygi. Frodas pavargo, permirko prakaitu ir dabar jam darėsi šalta. Aplinkui buvo aklina tamsa.