— Kur jūs? — beviltiškai riktelėjo jis.
Atsakymo nebuvo. Hobitas pastovėjo klausydamasis ir pajuto, jog keičiasi oras — pasidarė labai šalta: ledinis vėjas košte košė Frodą nuo galvos iki kojų. Aplinkui plūduriavo į gabalėlius suplėšytas rūkas. Frodas pastebėjo, jog tamsa truputį sklaidosi, ir iš burnos eina baltas garas. Jis pakėlė akis ir nustebęs pro rūko bei miglos sruogas, uždengusias dangų, išvydo blankias žvaigždes. Per žolę nušiuršėjo vėjas.
Staiga Frodui pasirodė, jog girdi duslų riksmą, ir jis nukurnėjo ton pusėn. Migla sukosi aplinkui ir tirpo, atidengdama žvaigždėtą dangų. Frodas apsidairė ir pamatė, jog stovi apvalios kalvos viršūnėje, į kurią įkopė iš šiaurės. Pučiantis rytys vėrė iki pat kaulų. Iš dešinės, po vakarinėmis žvaigždėmis, juodą šešėlį metė dunksantis netoliese didžiulis Pilkapis.
— Kur jūs? — piktai ir išgąsdintai vėl riktelėjo Frodas.
— Čia! — atsiliepė lyg iš po žemės einantis gūdus ir stingdantis balsas. — Aš laukiu tavęs.
— Ne, ne! — suvapėjo Frodas, negalėdamas pasijudinti. Hobito keliai sulinko, ir jis parkrito ant žemės. Visur buvo tylu kaip kape. Frodas drebėdamas pažvelgė į viršų ir pamatė virš savęs pasilenkusią juodą, aukštą figūrą, tarsi šešėlį žvaigždžių šviesoje. Dvi akys, panašios į mirties žiburius, prikalė Frodą prie žemės. Šaltas ir geležinis glėbys suspaudė hobitą, sustingdė nuo galvos iki kojų, ir Frodas prarado sąmonę...
Atsigavęs jis nieko nejautė, tik baimę, bet staiga labai aiškiai suprato — jis sugautas ir įkalintas Pilkapyje. Nemirėlis sučiupo jį, užbūrė, ir dabar Frodas yra baisių kerų valdžioje, apie kuriuos Grafystėje bijodavo net užsiminti. Frodas nedrįso net sukrutėti ir gulėjo toje pačioje padėty — ant akmeninių grindų, ant krūtinės sudėtomis rankomis.
Ir nors siaubas jį buvo apėmęs taip smarkiai, jog visa tamsa atrodė mirtinai baisi, Frodas mąstė apie Bilbą Beginsą, jo istorijas ir pasivaikščiojimus Grafystės takeliais, besikalbant apie nuotykius. Juk net paties storiausio ir bailiausio hobito sieloje giliai (kartais net labai giliai) tūno drąsa, palikta juodžiausiai dienai. Frodas nebuvo nei storas, nei bailus, ir nors pats to nežinojo, Bilbas ir Gendalfas laikė jį geriausiu hobitu visoje Grafystėje. Jis suprato, jog priėjo liepto galą, baisų galą, bet kaip tik ši mintis suteikė drąsos, ir Frodas įtempė nutirpusius sąnarius, lyg ruošdamasis šuoliui — jis jau nebebuvo bejėgė auka.
Gulėdamas ir kaupdamas jėgas, Frodas pastebėjo, jog tamsa iš lėto traukiasi, užleisdama vietą blyškiai žalsvai šviesai. Iš pradžių hobitas dar nematė, kur yra atsidūręs, nes šviesa sunkėsi iš po grindų ir dar nebuvo pasiekusi sienų bei stogo. Frodas pasuko galvą ir šaltoje šviesoje pamatė prieš save paguldytus Semą, Pipiną ir Merį. Jie gulėjo ant nugarų, aprengti baltai ir mirtinai išblyškę. Aplinkui matėsi krūvos auksinių brangenybių, bet šitoje šviesoje jos atrodė šaltos ir nepatrauklios. Ant hobitų galvų buvo vainikai, ant riešų — auksinės apyrankės, o pirštus kažkas apmaustė galybe žiedų. Prie šonų gulėjo kalavijai, o ant kelių — skydai. Skersai jų kaklų buvo ištiestas ilgas nuogas kardas.
Staiga suskambo daina— čia kylantis, čia besileidžiantis monotoniškas šaltas murmėjimas. Tolimas ir be galo niūrus balsas kartais skambėjo lyg dejonė iš po žemių, kartais lyg aukšta gaida iš oro. Beformė liūdnų, bet baisių garsų srovė po truputį jungėsi į žodžius, nuožmius, šaltus, sunkius, negailestingus ir niekingus. Atrodė, jog naktis, ilgėdamasi ryto, kartu ir plūsta jį, o šaltis, trokštantis šilumos, kartu ją ir prakeikia. Frodas buvo sustingęs nuo nežemiškos žvarbos. Netrukus daina pasidarė aiškesnė, ir hobitas su siaubu širdyje suvokė, jog ji dabar skamba kaip užkeikimas:
Už jo galvos kažkas trakštelėjo ir sučežėjo. Frodas pasirėmė ant alkūnės ir blankioje šviesoje pamatė, jog guli per vidurį skliauto, kuris dingsta už kampo, o iš už to kampo grabinėdama pirštais slenka ilga ranka, slenka prie arčiausiai gulinčio Semo, prie kardo rankenos, esančios šalia jo kaklo.
Iš pradžių Frodas juto, jog užkeikimas tarsi akmuo slegia jį, ir jis panoro bėgti iš čia. Užsimovęs Žiedą, jis prasmuktu pro Nemirėlį ir ištrūktų į lauką. Jis jau įsivaizdavo save, bėgantį per žolę, apraudantį Merį, Semą ir Pipiną, bet gyvą ir laisvą. Netgi Gendalfas būtų pripažinęs jo bejėgiškumą šiuo atveju.
Tačiau Frodui pabudusi drąsa atnešė kitą mintį: jis nepaliks draugų nelaimėje. Frodas svyravo, čiupinėdamas kišenę, o ranka slinko arčiau ir arčiau. Pagaliau jis ryžosi, čiupo šalia gulintį trumpą kardą, priklaupė ant vieno kelio ir palinkęs ties draugais iš visų jėgų rėžė atšliaužiančiai rankai per riešą ir ją perkirto, o kardas perlūžo prie pat rankenos. Pasigirdo baisus klyksmas, ir šviesa užgeso. Tamsoje kažkas nuožmiai urzgė.
Frodas parkrito prie Merio, palietė jo šaltą veidą ir staiga prisiminė viską, ką buvo užmiršęs, kai klaidžiojo migloje: namą slėnyje, Auksauoge ir Tomo dainavimą. Jis prisiminė ir eilėraštį, kurį jie mokėsi kartu su Tomu. Silpnu balseliu Frodas užtraukė:
— Ei! Tomai Bombadilai!
Su tuo vardu hobito balsas sustiprėjo, suskambo visu garsu, ir tamsus kambarys atkartojo žodžius:
Stojo mirtina tyla. Frodas girdėjo savo širdies plakimą, ir jam jau atrodė, jog nieko neįvyks, bet iš kažkur toli, lyg pro storas sienas, pasigirdo atsakymas:
Kažkas sugrumėjo lyg krintant akmenims, ir į vidų plūstelėjo šviesa, gyva šviesa, dienos šviesa. Siauroje skylėje, atsiradusioje kambario gale už Frodo kojų, pasirodė Tomo galva (su skrybėle ir plunksna), apšviesta kylančios saulės. Saulės šviesa nusileido ant grindų ir perbėgo per trijų hobitų veidus. Jie nejudėjo, bet veiduose jau nebebuvo to mirtino blyškumo. Atrodė, jog hobitai tik kietai miega. Tomas pasilenkė, nusiėmė skrybėle ir dainuodamas įėjo į tamsų kambarėlį.
Į jo dainą atsakė baisus stūgsmas, kažkas kambario gilumoje su trenksmu nukrito, dar pasigirdo tolstanti aimana ir įsivyravo tyla.
— Na, Frodai, eikš į saulę, kur žalia žolė, — liepė Tomas. — Ir padėk išnešti tavo draugus.
Kartu jie išnešė Merį, Pipiną ir Semą. Metės paskutinį žvilgsnį į Pilkapį, Frodas pamatė nukirstą ranką, dar besiraitančią kaip pritrėkštas voras. Tomas dar kartą įėjo į vidų ir iš ten pasigirdo tapsėjimas bei šniokštimas. Sugrįžęs Tomas laikė rankose krūvą brangenybių: aukso, sidabro, vario, bronzos, daugybę kardų, grandinėlių ir inkrustuotų papuošalų. Jis užkopė ant Pilkapio viršūnės ir visą turtą sukrovė saulėje. Tada laikydamas skrybėle rankoje ir vėjo sušiauštais plaukais jis pažiūrėjo į tris hobitus, kurie gulėjo vakarinėje pylimo pusėje, ir pakėlęs ranką tyru balsu sukomandavo: