Neapsakomam Frodo džiaugsmui, hobitai sujudėjo, pasirąžė, pasitrynė akis ir staiga pašoko ant kojų. Jie nustebę pažvelgė į Frodą, į Tomą, stovintį ant Pilkapio viršūnės, ir į save pačius, apvilktus baltais skudurais ir apkarstytus blyškiu auksu.
— Kas gi čia dabar? — pradėjo Meris, čiupinėdamas auksinį vainiką, nusmukusį jam ant akių. Staiga jo veidu perbėgo šešėlis, ir jis užsimerkė. — Taip, taip, prisiminiau, — tarė jis. — Naktį mus užpuolė ir nugalėjo žmonės iš Karn Dūmo. Ak! Ietis įsmigo man į širdį! — Meris griebėsi už krūtinės. — Ne! Ne! — sušuko jis atsimerkdamas. — Ką aš kalbu! Aš tikriausiai sapnavau. O kur tu buvai dingęs, Frodai?
— Man atrodo, aš pasimečiau, — atsiliepė Frodas, — bet apie tai geriau nekalbėkim. Pagalvokim, ką mums dabar daryti? Mums reikia keliauti!
— Kur keliauti, pone! — riktelėjo Semas. — Kur yra mano drabužiai? — Jis nusviedė savo vainiką, diržą ir žiedus ant žolės ir beviltiškai apsidairė aplinkui, lyg tikėdamasis pamatyti savo apsiaustą, švarką, kelnes ir kitus hobitu apdarus, gulinčius kur nors netoliese.
— Neieškokite drabužiu, nes vis tiek nerasit, — patarė Bombadilas, leisdamasis nuo Pilkapio, juokdamasis bei šokinėdamas. Atrodė, jog nieko pavojingo ar baisaus neįvyko, ir baimė išgaravo iš hobitu širdžių, vos pamačius linksmas ugneles Tomo akyse.
— Kaip tai suprasti? — pasidomėjo pusiau suglumintas, pusiau prajuokintas Pipinas. — Kodėl nerasime? Tomas palingavo galvą ir atsakė:
— Ogi džiaukitės, jog patys iš balos sausi išbridot. Jei pabėgot nuo mirties, tai drabužių negailėkit. Džiaukitės, mieli draugai, ir sušilkite po saulės spinduliais! Nusimeskite šituos Pilkapio skarmalus ir nuogi pabėgiokit po žolę, kol Tomas sugrįš iš medžioklės.
Ir jis švilpaudamas ėmė leistis nuo kalvos. Netrukus Frodas pamatė, jog Tomas šmurkštelėjo į žalią daubą tarp jų kalvos ir dar kitos. Vėl pasigirdo šūkčiojimai ir dainavimas:
Taip jis dainavo, mėtė aukštyn skrybėle, vėl ją gaudė, kol dingo už daubos krašto, tačiau šitą "Ei, jūs! Oi, jūs!" dar kurį laiką atnešdavo vėjas, kuris dabar švelniai pūtė iš pietų.
Vėl darėsi karšta. Hobitai, klausydami Tomo paliepimo, pabėgiojo po žole, paskui atsigulė šildydamiesi saulėje ir jausdamiesi kaip tie, kurie iš šaltos žiemos staiga patenka į draugišką šilumą, ar kaip žmonės, kurie dieną atsibunda po sunkios ligos ir pamato, jog pasaulis gražus, o jie jaučiasi labai puikiai.
Kai Tomas grįžo, hobitai jau buvo sušilę (ir išalkę). Kaip visada iš už kalvos viršūnės pradžioje pasirodė skrybėlė, o paskui už jos paklusniai išsirikiavę į vieną eilę šeši poniai — penki jų ir dar vienas. Tas vienas, vardu Stornugaris, buvo didesnis, stipresnis, stambesnis ir senesnis už kitus. Meris, kuris rūpinosi poniais, iki šiol vadino juos bet kaip, bet nuo šiol arkliukai atsiliepdavo į Tomo Bombadilo duotus vardus. Tomas pašaukė juos, išrikiavo vienoje eilėje ir nusilenkė hobitams.
— Štai jūsų poniai! — tarė jis, — jie turi geresnę uoslę nei keliaujantys hobitai. Vos užuodę pavojų, poniai apsigręžė ir pabėgo. Ir nekaltinkite jų, kad išsigando — kurgi tai matyta: lįst patiems į Pilkapius! Na, o dabar, kai viskas baigėsi, štai ir poniai jau sugrįžo! Netgi ryšulių nepametė!
Meris, Pipinas, Semas greitai persirengė iš ryšulių ištrauktais atsarginiais drabužiais, bet tuoj labai sukaito, nes teko apsivilkti šiltesnius drabužius, kurie buvo skirti gintis nuo šalčio.
— O iš kur štai šitas, Stornugaris? — pasmalsavo Frodas.
— Jis mano, — atsakė Tomas, — mano keturkojis draugas, nors aš retai juo jodinėju, ir jis daugiausiai vienas klajoja po miškus bei kalvas. Kai viešėjote pas mane, jūsų poniai susipažino su Stornugariu ir dabar naktį jį užuodė, užuodė ir nurisnojo pas jį. O jis juos paglobojo ir nuramino. Bet dabar, manasis Stornugari, tu praversi Bombadilui! Ei! Tomas palydės jus iki pat Kelio, todėl jam reikia ponio, nes negalima normaliai šnekėtis su raitais hobitais, nors ir bėgant risčia.
Hobitai neapsakomai apsidžiaugė ir pradėjo dėkoti Tomui, bet tas tik nusijuokė:
— Aš per hobitus turiu tiek rūpesčių, jog geriau juos palydėsiu ir vieno rūpesčio atsikratysiu. O juk reikia dar apeiti, apžiūrėti visą mišką, kalvas ir lygumas. Be to, manęs laukia Auksauogė! Taigi darbų iki kaklo!
Sprendžiant pagal saulę, dabar turėjo būti maždaug tarp devintos ir dešimtos valandos, todėl hobitai pasijuto išalkę. Juk paskutinį kartą jie valgė vakar, atsirėmę į akmenį! Dabar pavalgė vakarykščio maisto likučių ir to, ką atgabeno Tomas. Žinoma, viso to neužteko (ypač hobitams), bet visi užkandę pasijuto kur kas geriau. Hobitams besi stiprinant Tomas užkopė į kalvą ir apžiūrėjo brangenybes. Didžiąją dalį jis sudėjo į krūvą, kuri žėrėjo ir blizgėjo žolėje. Tomas žvilgtelėjo į brangenybes ir tarė:
— Kas ras jus, to ir bus, ar tai paukštis būtų, ar žvėris, ar žmogus, ar elfas!
Taip Tomas panaikino užkeikimą, ir Nemirėliai jau nebegalėjo vėl čia sugrįžti. Sau Tomas Bombadilas pasiėmė sagę su mėlynais akmenimis, panašią į rugiagėles ar žydrus drugelių sparnus. Jis ilgai žiūrėjo į sagę, stengdamasis kažką prisiminti. Paskui palingavo galvą ir prabilo:
— Tai puikus žaisliukas Auksauogei ir Tomui! Nuostabi buvo ta, kuri kadaise ją nešiojo. O dabar sagę dėvės Auksauogė, ir niekas to nepamirš.
Kiekvienam hobitui jis davė po ilgą, tiesų, aštru durklą, papuoštą asmenyje įspausta raudonai auksine gyvate. Ištraukti iš makštų jie šaltai spindėjo, o ašmenys buvo nukaldinti iš kažkokio nepažįstamo, bet tvirto ir lengvo metalo. Neaišku, ar juos išsaugojo nuostabios makštys, ar Pilkapio užkeikimas, bet ant ašmenų nebuvo nė dėmelės rūdžių.
— Šie durklai bus hobitams vietoj kardų, — tarė Tomas, — o turėdamas tokį ginklą hobitas saugiau galės keliauti ir į pietus, ir į šiaurę, ir toli, toli, kur tamsa ir pavojai.
Jis paaiškino hobitams, jog šiuos durklus prieš daugelį metų nukaldino Žmonės iš Vakarų. Jie buvo Juodojo Valdovo priešai, bet žlugo, įveikti piktojo Karn Dūmo karaliaus iš Angmaro žemių.
— Jau nedaug kas juos prisimena, — sumurmėjo Tomas, — tik keli užmirštų Karalių palikuonys tebesibasto po Viduržemį, saugodami nerūpestingas tautas nuo piktųjų padarų.
Hobitai nelabai suprato jo žodžius, bet Bombadilui kalbant, prieš jų akis nusidriekė nesuskaičiuojami amžiai kaip beribė lyguma, po kurią klaidžiojo aukšti ir rūstūs žmonės su spindinčiais kardais rankose, o vieno iš jų kaktoje žėrėjo žvaigždė. Staiga regėjimas pranyko, ir hobitai vėl sugrįžo į saulės nupliekstą pasaulį. Reikėjo keliauti. Jie greitai susiruošė ir pasibalnojo ponius. Naujieji ginklai buvo prisegti prie odinių diržų ir gerokai trukdė. Kautynių hobitai neplanavo, todėl šveitrūs durklai jiems atrodė nereikalingi.