— Aš tikiuosi. Bet, šiaip ar taip, esu nusprendęs dar pasilinksminti per Puotą ir iškrėsti savo mažytį pokštą.
— Pažiūrėsim, — atsakė Gendalfas.
— O kitą dieną prie Begendo atriedėjo dar daugiau vežimų. Kai kas iš hobitų bumbėjo, jog jokie darbai nepatikėti vietiniams. Tačiau kai iš Begendo pasipylė maisto, gėrimų ir prabangių niekučių užsakymai į Hobitoną, Krantine bei kitas Grafystės vietas, pikti liežuviai buvo priversti nutilti. Visi hobitai pradėjo jaudintis, braukyti dienas kalendoriuje ir laukti paštininko su pakvietimais.
Savaime aišku, pakvietimai negalėjo vėluoti, todėl Hobitono ir Krantinės paštai buvo užpilti laiškais, o vėliau teko kviestis savanorius pagalbininkus, nes į Begendą plaukė nenutrūkstama srovė laiškų, kuriuose buvo parašyta: "Ačiū, aš būtinai ateisiu".
Ant Begendo vartų atsirado užrašas: "Įeiti tik Puotos reikalais". Tačiau net tie, kurie turėjo Puotos reikalų (kaip jie patys manė), labai retai patekdavo vidun. Bilbas buvo užsiėmęs: rašė pakvietimus, žymėjo atsakymus, pakavo dovanas ir dirbo kitus savo darbus, nesusijusius su Puota. Nuo Gendalfo atvykimo jis niekam nesirodė akyse.
Vieną rytą pabudę hobitai pamatė, jog laukas, plytintis į pietus nuo Bilbo paradinių durų, pristatytas palapinių ir paviljonų. Prie kelio kažkieno darbšti ranka iškirto krūmokšnius, padarė taką ir ten pat pastatė baltai nudažytus didžiulius vartus. Trys hobitų šeimos, kurių žemės ribojosi su lauku, aikčiojo iš nuostabos ir mirė iš pavydo, o senasis Gaferas net nustojo vaizduoti dirbąs sode.
Palapinės dygo kaip grybai. Vienas paviljonas buvo toks didelis, jog į jį tilpo lauke augantis medis, kuris stovėjo prie didžiojo stalo galo. Ant jo šakų kabojo žibintai. Tačiau hobitams labiausiai patiko milžiniška virtuvė, pastatyta šiauriniame lauko kampe. Virėjai iš kiekvienos smuklės ir viešbučio atvyko padėti šeimininkauti nykštukams ir kitiems keistiems svetimšaliams, apsigyvenusiems Begende. Jaudulys kilo kaip ant mielių.
Ir tada trečiadienį, Puotos išvakarėse, subjuro oras. Visi hobitai nepaprastai susirūpino, bet pagaliau išaušo ketvirtadienio rytas. Patekėjo saulė, išsisklaidė debesys, suplazdėjo vėliavos, ir linksmybė prasidėjo.
Bilbas Beginsas tai vadino tik Puota, nors iš tikrųjų jis iškėlė didžiulę šventę, kurioje visos pramogos susiliejo į vieną. Buvo sukviesti visi aplinkui gyvenantys hobitai. Keli buvo netyčia užmiršti, bet kadangi jie vis tiek atėjo, tai niekas neįsižeidė. Daugelis svečių susirinko iš įvairių Grafystės vietų, o kai kurie net iš svečių šalių. Bilbas visus sutikinėjo pats (ir tuos, kurių niekas nekvietė, bet kurie vis tiek atėjo). Jis kiekvienam dalino dovanas, beje, netrukus atsirado tokių, kurie išsmuko pro užpakalinius vartus ir vėl kaip niekur nieko atėjo prie paradinių, norėdami gauti dar dovanų. Hobitai savo gimtadienių proga mėgsta duoti kitiems dovanas, nors paprastai jos būna nebrangios ir nelabai reikalingos. Kadangi Hobitone ir Krantinėje kone kiekvieną dieną būdavo kažkieno gimtadienis, tai tų kraštų hobitai turėjo daug progų gauti nors vieną dovaną per savaitę, ir jiems niekada tai nepabosdavo.
Tačiau šįkart dovanos buvo tiesiog nuostabios. Jaunesni hobitai taip susižavėjo, jog beveik užmiršo vaišintis. Jiems teko puikūs ir stebuklingi žaisliukai, kurie jau prieš metus buvo užsakyti ir atgabenti iš Kalno ar net iš tolimojo Deilo: nykštukai pasistengė.
Kai visi svečiai suėjo į vidų, prasidėjo dainos, šokiai, muzika, žaidimai ir, savaime aišku, vaišės, kurias sudarė priešpiečiai, arbatėlė ir pietūs. Priešpiečiams ir arbatėlei svečiai suėjo į palapines, o nuo vienuolikos iki pusės septynių valgė ir gėrė kaip kas norėjo, kol prasidėjo fejerverkai.
Visais fejerverkais rūpinosi Gendalfas, kadangi jis ne tik viską suvežė, bet ir pats pagamino, norėdamas pagražinti dangų ugniniais piešiniais. Visos raketos, ugnies fontanai taip pat priklausė nuo jo. Fejerverką dar paįvairino įvairiausios petardos, šaudyklės, bengališkos ugnelės, kibirkštėlės, fakelai, nykštukų žvakės, elfų fontanai, šviečiantys goblinų šunys ir švytintys perkūnai. Visa tai buvo nuostabu ir didinga. Gendalfo meistriškumas augo kartu su amžiumi.
Danguje šaudė raketos, įgijusios žėrinčių paukščių pavidalus. Akimirksniu išaugdavo žali medžiai su juodų dūmų kamienais. Jų lapai staiga išsiskleisdavo, nukrisdavo nuo švytinčių šakų prie pat apstulbusių hobitų nosių ir užgesę paskleisdavo malonų aromatą. Blizgančių drugelių fontanai pakildavo iki pat medžių, o spalvotos ugnies stulpai pavirsdavo ereliais. Griaudėjo raudonas perkūnas ir lijo geltonas lietus. Sidabrinių strėlių miškas, palydimas kovos šūksnio, pakildavo į orą ir krisdavo atgal šnypšdamas kaip šimtas gyvačių. Fejerverką užbaigė paskutinis siurprizas, paskirtas Bilbui ir, kaip Gendalfas buvo numatęs, visiškai apkvaišinęs hobitus: į orą pakilo didžiulis kalno formos dūmų kamuolys, kalno viršūnė pradėjo žėrėti ryškiai žalia šviesa ir iš jos išskrido raudonai auksinis drakonas — siaubingai tikras, tik mažesnis. Iš drakono nasrų plūdo ugnis, akys degė įtūžiu. Baisiai kaukdamas jis apsuko tris ratus ir leidosi vis žemiau. Visi hobitai skubiai pasilenkė, kai kurie net parkrito ant žemės. Drakonas prašvilpė virš svečių galvų, persivertė ir su kurtinančiu triukšmu sprogo virš Krantinės.
— Tai signalas pietums, — pasigirdo Bilbo balsas.
Sumišimas ir baimė iš karto dingo, ir gulintys hobitai pašoko ant kojų. Nuostabūs pietūs teko kiekvienam, o ypatingieji svečiai valgė didžiausiame paviljone, kur augo medis. Ten susirinko šimtas keturiasdešimt keturi hobitai (šį skaičių hobitai vadina "grosu", tačiau žmones taip skaičiuoti nepriimta) iš šeimų, su kuriomis Bilbas ir Frodas giminiavosi, ir keli artimi bičiuliai (tokie kaip Gendalfas). Galima buvo pamatyti nemažai jaunų hobitų, vienų atėjusių į balių, kadangi tėvai niekada nedraudė jiems vieniems eiti į svečius, jeigu ten duodavo užkąsti, nes visi žino, kaip sunku išmaitinti augantį hobitą.
Baliuje dalyvavo Beginsai ir Šniukščiai, Tukai ir Brendibakai, netrūko ir Grabsų (Bilbo motušės giminių) ir Čapsų (giminių iš senojo Tuko pusės), o taip pat Urvinių, Bolgerių, Diržinių, Barsukėnų, Labkūnių, Ragpūčių ir Didpėdžių. Kai kurie iš jų pagal giminystę Bilbui buvo septintas vanduo nuo kisieliaus, o kai kas apskritai nebuvo net matę Hobitono, kadangi gyveno tolimiausiuose Grafystės kampeliuose. Net Sakviliai-Beginsai nebuvo pamiršti: dalyvavo ir Otas, ir jo žmona Lobelija. Tiesa, jie nemėgo Bilbo ir neapkentė Frodo, tačiau auksiniu rašalu parašytas pakvietimas atrodė taip puikiai, jog jie nusprendė ateiti dar ir dėl seniai garsėjančios Bilbo virtuvės.
Visi šimtas keturiasdešimt keturi svečiai tikėjosi puikiai pasivaišinti, tik prisibijojo šventinės šeimininko kalbos (o be jos negalima), kadangi Bilbui galėjo šauti į galvą ką nors padeklamuoti ar po kelių stiklinių elio pradėti pasakoti apie savo absurdiškus nuotykius absurdiškoje kelionėje. Svečiai nenusivylė: ko nesuvalgė, tą išsinešė namo, todėl keletą savaičių iš maisto pirklių nieko niekas nepirko, bet kadangi pirklių sandėliai buvo ištuštinti Bilbo, tai niekas nuostolių nepatyrė.
Pagaliau, kai dantys pradėjo kramtyti lėčiau, atėjo laikas Kalbai. Daugelis hobitų, kaip sakoma, "pasistiprino" ir nusiteikė labai tolerantiškai. Taurėse — mėgstamas gėrimas, lėkštėse — mėgstamas valgis, dabar Bilbas gali kalbėti ką nori, o mes paklausysim ir paplosim.
— Mano brangieji giminės! — pradėjo Bilbas, pakildamas iš savo vietos.
— Tyliau! Tyliau! Tyliau! — pradėjo šaukti hobitai ir susiformavęs choras, siekiantis tylos, niekaip negalėjo nurimti. Bilbas atsistojo ant kėdės po iliuminuotu medžiu. Žibinių šviesa krito ant jo besišypsančio veido, ir auksinės sagos spindėjo jo išsiuvinėtoje šilkinėje liemenėje. Visi matė jį stovintį, viena ranka mojuojantį, o kitą įsikišusį į kišene.