Grafystės gyventojai visus Bryliaus hobitus vadino Pašaliečiais, laikydami juos bukais ir neišauklėtais. Tomis dienomis vakaruose gyveno daug daugiau Pašaliečių, negu manė Grafystės hobitai. Kai kurie buvo ne ką geresni už valkatas, nes rausė olas bet kur, nors visai neketino jose ilgiau gyventi. Tačiau Brylžemio hobitai, šiaip ar taip, buvo ne ką mažiau klestintys ir padorūs už jų tolimus giminaičius Grafystėje. Mat dar ne visai užsimiršo tie laikai, kai Grafystės — Bryliaus keliu vyko aktyvus judėjimas. Be to, juk Brendibakai taip pat turėjo Brylių kraujo.
Bryliaus kaime ant kalvelių, aukščiau Kelio, stovėjo apie šimtas akmeninių Didžiosios Tautos žmonių namų, visais langais žiūrinčių į vakarus. Toje pusėje buvo iškastas beveik visą kalną juosiantis gilus griovys, o vidaus pusėje augo tanki gyvatvorė. Už jos Kelias virto grindiniu ir pro tvoroje įtaisytus vartus vingiavo į kaimą. Pietiniame Bryliaus kampe buvo kiti vartai, pro kuriuos Kelias išvingiuodavo iš kaimo. Abeji vartai nakčiai būdavo uždaromi, bet prie jų stovėjo vartininkų būdelės.
Pačiame kaime Kelias, iš dešinės lenkdamas kalno šlaitą, vedė prie didelės užeigos, pastatytos labai seniai, dar tada, kai judėjimas čia buvo daug didesnis. Juk per Brylių ėjo ne vien tik Rytinis Kelias — kitas senas kelias kirtosi su juo vakariniame Bryliaus pakraštyje, kaip tik prie užeigos, todėl joje viešėdavo ne vien žmonės, bet ir kiti įvairūs Viduržemio gyventojai. "Keista, kaip ir naujienos iš Bryliaus", — toks buvo Rytkiemio priežodis, atėjės iš tų dienų, kai Grafystės hobitai keliaudavo į užeigą pasiklausyti naujienų iš rytų, pietų, vakarų ir šiaurės. Šiaurės žemės ištuštėjo, o kartu sustojo ir gyvenimas Šiauriniame Kelyje. Jis apaugo žole ir Bryliaus gyventojai pradėjo jį vadinti Žaliuoju.
O smuklė kaip stovėjo, taip ir tebestovi, ir jos šeimininkas, kaip ir anksčiau, yra labai svarbus asmuo. Jo namuose susirinkdavo plepūs ir smalsūs keturių kaimų gyventojai, tokie kaip Bastūnai ir keliautojai į vakarus (dažniausiai nykštukai iš Ūkanotųjų Kalnų).
Kai Frodas ir jo draugai perkirto Žaliąjį Kelią ir priartėjo prie kaimo, buvo visai tamsu, lik danguje spindėjo žvaigždės. Jie atsirado prie uždarų Vakarinių vartų ir pamatė būdelėje sėdintį žmogų. Žmogus pašoko, užžiebė žibintą ir neslėpdamas nuostabos įsistebeilijo į hobitus.
— Ko jūs norite ir iš kur keliaujate? — šiurkščiai paklausė jis.
— Mes norėtume apsistoti užeigoje, — atsakė Frodas, — o keliaujame į rytus, bet naktį negalime toliau joti.
— Hobitai! Keturi hobitai iš Grafystės! — pats sau sumurmėjo vartininkas.
Jis dar kartą atidžiai į juos pažvelgė, neskubėdamas atidarė vartus ir įleido keliautojus.
— Mums nedažnai tenka pamatyti nakčia jojančius Grafystės hobitus, — pradėjo vartininkas, kai jie sustojo prie būdelės durų. — O kodėl gi jums prireikė keliauti netgi iki Bryliaus? Ir kokie jūsų vardai?
— Mūsų vardai ir kelionės tikslai — tai mūsų reikalas ir nėra ko čia jų aptarinėti, — atrėžė Frodas, kuriam nepatiko to žmogaus žvilgsnis ir tonas.
— Žinoma, žinoma, tai jūsų reikalas, — sutiko vartininkas, bet juk aš turiu žinoti, kas keliauja naktį.
— Mes esame hobitai iš Žemgalos, keliaujame, norėdami gerai praleisti laiką ir apsistosime jūsų užeigoje. Aš esu misteris Brendibakas. Ar to jums nepakanka? Esu girdėjęs, jog Bryliaus gyventojai visada džiaugiasi svečiais, o gal aš klystu?
— Kaipgi, kaipgi! — paskubėjo vartininkas, — aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Juk nieko baisaus neatsitiko, kad senasis vartininkas Haris pasmalsavo — aplinkui pilna keistų būtybių. Kai nueisite į "Šokantį Ponį", tai Vartininkas palinkėjo jiems labos nakties, hobitai prajodami linktelėjo, bet Frodas žibinto šviesoje pastebėjo, jog vartininkas atidžiai į juos žiūri, ir labai apsidžiaugė išgirdęs užšaunamus vartus.
Kodėl vartininkas buvo toks įtarus ir taip domėjosi hobitais? Galbūt Gendalfas jau čia? Kol jie gaišo miške ir Pilkapiuose, burtininkas ramiai galėjo atvykti į Brylių. Tačiau vartininko balsas ir žvilgsnis kažkodėl sukėlė Frodui nerimą.
Žmogus palydėjo hobitus žvilgsniu ir grįžo į savo namuką. Kai tik jis nusisuko, per vartus perlipo tamsi figūra ir dingo gatvės šešėlyje.
Hobitai pakilo kalvute, prajojo pro keletą didelių ir keistu pavieniu namų ir sustojo prie užeigos. Semas įsispoksojo į triaukštį namą su daugybe langų ir pajuto, jog jo širdis nukrito į kulnus. Jis, žinoma, įsivaizdavo susitikimus su milžinais, aukštesniais už medžius, ar su dar baisesniais gyviais, bet dabar tamsoje pamatyti aukštus žmonių namus — to jau buvo per daug, ypatingai po viešnagės Pilkapiuose. Semas jau matė juodus arklius, stovinčius užeigos kieme ir Juoduosius Raitelius, dėbsančius iš viršutinių langų.
— Mes iš tikrųjų čia nakvosim, pone? — pasibaisėjo jis. — Jeigu čia gyvena hobitai, tai geriau paprašykime nakvynės pas juos. Tai būtų daug jaukiau.
— O kodėl tau nepatinka smuklė? — pasiteiravo Frodas. — Tomas Bombadilas ją mums rekomendavo, ir aš tikiuosi, jog viduje ji bus pakankamai jauki.
Gerai įsižiūrėjus, smuklė ir iš lauko atrodė gana jaukiai. Ji stovėjo prie pat kelio. Du fligeliai rėmėsi į žemesnes kalvas, todėl antro aukšto langai buvo prie pat žemės. Plati arka vedė į kiemą, esantį tarp dviejų fligelių, o jos kairėje buvo didelės durys su šešiais laipteliais. Pro jas liejosi šviesa. Virš arkos kabojo žibintas, o po juo — didelė iškaba: storas baltas ponis, stovintis piestu ant užpakalinių kojų. Virš durų baltomis raidėmis buvo užrašyta:
Miežiaus Sviestmušio smuklė
ŠOKANTIS PONIS
Iš daugybės žemesnių langų pro storas užuolaidas skverbėsi šviesa.
Kol hobitai neryžtingai mindžikavo, viduje kažkas užtraukė dainą, ir linksmi balsai susijungė į chorą. Išgirdę šituos drąsinančius garsus, hobitai pagaliau nusprendė nulipti nuo ponių. Daina baigėsi, ir pasigirdo plojimų bei juoko banga.
Hobitai nuvedė ponius po arka ir, palikę juos stovėti kieme, užlipo laipteliais. Frodas žengė į priekį ir staiga atsitrenkė į mažą, storą, pliką, raudonskruostį žmogėną. Jis buvo su balta prijuoste ir kaip tik lėkė iš vieno kambario į kitą, nešdamas padėklą, nukrautą pilnais bokalais.
— Ar negalėtumėte... — pradėjo Frodas.
— Sekundėlę! — per petį šūktelėjo vyras ir dingo tabako dūmuose ir balsų šurmulyje. Iš tikrųjų, po sekundės jis vėl atsirado, trindamas rankas į prijuostę.
— Labas vakaras, pone, — nusilenkdamas tarė jis,— ko pageidautumėte?
— Keturių lovų ir arklidžių penkiems poniams, jeigu galima. Ar jūs esate misteris Sviestmušys?
— Žinoma! O mano vardas Miežius. Miežius Sviestmušys — jūsų paslaugoms! Jūs esate iš Grafystės, ar ne? — paklausė jis ir pliaukštelėjo ranka per kaktą, lyg stengdamasis kažką prisiminti. — Hobitai! — riktelėjo smuklininkas. — Taip, taip, taip, hobitai! Ar negalėčiau sužinoti jūsų vardų?
— Misteris Tukas ir misteris Brendibakas, — pristatė Frodas, — o štai čia Semas Gemdžis. Mano pavardė — misteris Pakalnis.
— Taip, taip, — šūktelėjo Sviestmušys, spragtelėjęs pirštais. — Na, štai — vėl užmiršau! Nieko baisaus, prisiminsiu vėliau. Visai nuo kojų nusivariau, bet jumis pasirūpinsiu. Kurgi ne — svečiai iš Grafystės šiomis dienomis tai jau retenybė. Įsivaizduojate, tokia spūstis šiandien, kokios nesu matęs. Mes čia turime tokią patarlę: arba sausra, arba liūtis! Ei, Nobai!— suriko jis,— kur tu, tinginy gauruotas? Nobai!
— Einu, pone! Einu!
Pro duris iššoko linksmas hobitas. Pamatęs keliautojus, jis sustojo, net išsižiojęs iš nuostabos.
— Kur Bobas? — paklausė šeimininkas. — Tu nežinai? Tai surask jį. Mikliai! Juk aš neturiu nei šešių rankų, nei šešių akių. Surask Bobą ir pasakyk, kad paruoštų arklides penkiems poniams! Be to, tegu suranda kambarį!