Iki ausų išsišiepęs Nobas mirktelėjo ir išlėkė.
— Taigi, apie ką aš čia kalbėjau? — paklausė Sviestmušys, spragsėdamas pirštais. — Viskas susimaišė! Šiąnakt visai galva apisuko nuo darbo. Praėjusią naktį Žaliuoju Keliu iš pietų atgarmėjo kažkokia keista kompanija. Po to nykštukai, traukiantys į vakarus. Ir pagaliau jūs. Jeigu nebūtumėte hobitai, abejoju, ar galėčiau priimti, bet šiauriniame fligelyje mes turime kelis specialius kambarius hobitams. Pirmas aukštas, apvalūs langai ir visa kita, ką mėgstate. Tikiuosi, jog jums patiks. Be abejonės, jūs norėsite vakarienės, ją tuoj atneš. O dabar eikite paskui mane!
Jis nuvedė hobitus trumpu koridorium žemyn ir atidarė duris.
— Štai puikus, nedidelis kambarys! — tarė šeimininkas. — Tikiuosi, jis jums patiks. O dabar atleiskite — turiu daug darbo. Nėra laiko stovėti, reikia skubėti. Sunku lakstyti, kai turi tik dvi kojas, bet aš, žinoma, dėl to nesuliesėsiu. Vėliau dar užbėgsiu. Jei ko nors prireiktų, paskambinkit varpeliu, ir Nobas ateis, o jei neateis tas kvailys gauruotas, — skambinkit, šaukit ir trepsėkit!
Pagaliau jis išėjo ir leido hobitams atsikvėpti. Atrodė, kad smuklininkas taip įsimiklinęs, jog sugeba plepėti net mirtinai užsiėmęs. Hobitai apsidairė ir pasijuto esą nedideliame jaukiame kambarėlyje. Židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis, o prieš ją buvo pastatytos žemos ir patogios kėdės. Viduryje stovėjo apvalus stalas, jau apdengtas balta staltiese. Ant jo gulėjo didelis varpelis. Tačiau juo pasinaudoti neteko, nes tuoj pat atsirado Nobas, nešinas žvakėmis ir padėklu su lėkštėmis.
— Ponai, jūs ko nors gersite? — paklausė jis. — O kol vakarienė bus paruošta, aš parodysiu jums miegamuosius.
Akimirksniu stalas buvo padengtas — karšta sriuba, farširuota mėsa, gervuogių džemas, šviežiai kepta duona, sviestas ir pusė galvos sūrio — atrodė taip jaukiai ir šeimyniškai, kad Semas net liovėsi nuogąstauti (beje, jis kiek mažiau nuogąstavo jau nuo tada, kai gurkštelėjo puikaus elio).
Šeimininkas atėjės dar truputį pasisukiojo aplink stalą ir pasiūlė hobitams:
— Aš nežinau, gal jūs panorėsite kompanijos, kai pavakarieniausite, — tarė jis, stovėdamas prie durų, — o gal žadat iš karto gultis. Šiaip ar taip, visiems susirinkusiems būtų labai malonu jus matyti. Nedažnai pas mus vieši svečiai iš Grafystės, gal naujienų papasakotumėte, gal ką nors pasektumėte ar padainuotumėte. Darykite, kaip norite, o jei ko nors prireiks — varpelis ant stalo.
Įsivaizduokite sau, hobitai po vakarienės (kuri truko beveik valandą) pasijuto tokie atsigavę ir drąsūs, jog Frodas, Pipinas ir Semas nusprendė prisijungti prie linksmos draugijos, tik Meris atsisakė.
— Aš geriau čia prie židinio pasėdėsiu, gal vėliau išeisiu grynu oru pakvėpuoti. O jūs saugokit savo paslaptį ir nepamirškit, jog tebesat ne taip jau toli nuo Grafystės. Todėl laikykit liežuvius už dantų!
— Gerai, gerai, — sutiko Pipinas, — geriau pats pasisaugok! Nepaklysk ir neužmiršk, kad viduje saugiau negu lauke.
Didelėje smuklės salėje buvo susirinkusi įvairiausia publika. Frodo akys, pripratusios prie blankios šviesos, tuoj pat tai pastebėjo. Nors salėje liepsnojo didelis židinys ir po sijomis kabojo trys žibintai, bent puse šviesos gožė tabako dūmai. Sviestmušys stovėjo netoli židinio, kalbėdamasis su nykštukais ir keliais keistai atrodančiais žmonėmis. Ant suolų sėdėjo Bryliaus žmonės, vietiniai hobitai, nykštukai ir daug kitų, kuriuos buvo sunku išskirti šešėliuose.
Pasirodžius Grafystės hobitams visi Bryliaus gyventojai džiaugsmingai suūžė. Svetimšaliai, ypač tie, kurie keliavo Žaliuoju Keliu, smalsiai sužiuro į atėjusius. Šeimininkas pristatė Bryliaus gyventojus atvykėliams taip greitai, jog pastarieji nespėjo įsidėmėti nė vieno vardo. Bryliaus žmonių vardai buvo labai įdomūs ir keisti: Nendrininkas, Ožialapis, Kojapadis, Obuolinis, Suktavilnis, Papartynas (jau nekalbant apie Sviestmušį). Hobitų vardai daugiau mažiau buvo įprasti: Barsukėnas, Plačiaolis, Smėlrausa, Tunelijus, kurie buvo vartojami ir Grafystėje. Ten buvo taip pat keletas Pakalnių iš Kelmynės, kurie tuoj pat nusprendė, jog Frodas yra ne kas kitas, kaip jų naujai iškeptas pusbrolis.
Bryliaus hobitai garsėjo smalsumu, todėl Frodas suprato, jog pasiaiškinimo neišvengs. Jis paskelbė, jog domisi istorija bei geografija (visi suskato linkčioti galvomis, nors žodžiai buvo nežinomi) ir nori rašyti knygą (visi besiklausantys hobitai tyliai nustebo) apie hobitus, gyvenančius už Grafystės ir ypatingai rytiniuose kraštuose.
Visi vienas per kitą pradėjo šaukti. Jeigu Frodas iš tikrųjų būtų norėjęs rašyti knygą ir būtų turėjęs daugiau ausų, tai per porą minučių galėjo surinkti medžiagą keletui skyrių. O nusprendus, jog to nepakaks, Frodui buvo įteiktas lapas su pavardėmis hobitų ir žmonių (pradedant Miežiumi Sviestmušiu), kurie galėjo suteikti daugiau informacijos. Tačiau kai paaiškėjo, jog Frodas neketina tuoj pat rašyti knygos, hobitai grįžo prie klausimų apie Grafystę. Frodas nebuvo nusiteikęs daug šnekėti, tad greitai pasijuto vienas sėdįs kampe ir ėmė klausytis bei dairytis.
Žmonės ir nykštukai kalbėjosi apie tolimus įvykius ir dalinosi seniai žinomomis naujienomis. Neramu buvo pietuose, iš kur Žaliuoju Keliu atvyko keletas svetimšalių, ieškančių ramesnės vietos. Nors Bryliaus gyventojai juos užjautė, bet visai neketino svetimšalių priimti į savo nedideles žemes. Vienas toks nemalonus žvairaakis keliautojas pasakojo, jog artimiausiu laiku čionai priplūs daugybė bėglių.
— Ir jeigu vietos neatsiras, jie patys ją susiras, nes turi lygiai tokias pačias teises! — tyčia garsiai kalbėjo jis, o vietiniai žmonės neatrodė sužavėti tokios perspektyvos.
Hobitai į tai nekreipė per daug dėmesio, nes joks žmogus negali gyventi hobitų olose, todėl susidomėję klausėsi Semo su Pipinu, kurie jausdamiesi kaip namie linksmai plepėjo apie įvykius Grafystėje. Pipinas susilaukė aplodismentų, papasakojęs, kaip Rausynuose sugriuvus Rotušės Olai, pats meras Vilis Protkojis, storiausias Vakarkiemio hobitas, buvo palaidotas po klintimis ir išlindo panašus į pyragėlį, apibarstytą cukraus pudra. Juokai juokais, o kai kurie klausimai Frodą truputį sujaudino, pavyzdžiui, vienas iš bryliečių, keletą kartų viešėjęs Grafystėje, atkakliai domėjosi, kur gyvena Pakalniai ir su kuo jie giminiuojasi.
Staiga Frodas pastebėjo keistą žmogų, vėjų nugairintu veidu, kuris sėdėjo patamsyje netoli sienos ir atidžiai klausėsi hobitų šnekos. Priešais jį ant stalo stovėjo aukštas bokalas ir rūko pypkė su ilgu kandikliu. Žmogus sėdėjo, ištiesės pavargusias kojas, apautas ilgais sunešiotais purvinais odos batais. Jis buvo apsigaubės kelioniniu tamsiai žaliu apsiaustu ir nepaisant tvankumos buvo su gobtuvu, kuris dengė veidą, nors negalėjo paslėpti žybsinčių akių.
— Kas tas prie sienos? — šnipštelėjo Frodas Sviestmušiui. — Man atrodo, jog jis nebuvo pristatytas?
— Šitas? — atsakė šeimininkas, nepasukdamas galvos. — Pats gerai nežinau. Jis vienas iš tų, kurie vadinami Bastūnais. Retai kalba, bet pasakoja nuostabias istorijas. Kartais dingsta mėnesiui ar metams, o paskui, žiūrėk, vėl pasirodo. Praėjusį pavasarį dažnai čia lankydavosi, paskui prapuolė ir dabar vėl atsirado. Niekada negirdėjau jo tikro vardo, bet mes jį vadiname Platžengiu. Žargstosi jis čia aplinkui su savo ilgais kojūkais, ir niekas nežino, kur jis taip skuba. Net keista, kad apie jį paklausėte. — Tuo momentu šeimininką kažkas pašaukė: kažkur baigėsi alus, ir jo paskutiniai žodžiai liko nepaaiškinti. Frodas dabar pastebėjo, jog Platžengys žiūri tiesiai į jį, lyg būtu išgirdęs ar atspėjęs, apie ką kalbama. Jis tuoj pat pamojo ir galvos linktelėjimu pakvietė Frodą prieiti bei atsisėsti. Hobitui priartėjus, žmogus nusmaukė gobtuvą, jo tamsūs plaukai jau buvo nužilę, o blyškiame griežtame veide blyksėjo dvi pilkos akys.