— Mane žmonės vadina Platžengiu, — negarsiai tarė jis, — ir man malonu jus matyti, pone... Pakalni, jeigu senasis Sviestmušys neapsiriko, skelbdamas jūsų pavardę?
— Ne, jis neapsiriko, — šaltai atsakė Frodas. Jis jautėsi labai nejaukiai nuo įdėmaus Platžengio žvilgsnio.
— Tai štai, misteri Pakalni, — tęsė Platžengys, — jumis dėtas, aš pritildyčiau savo jaunuosius draugus. Gėrimas, šiluma ir netikėti susitikimai yra malonu, bet neužmirškite, jog čia jau nebe Grafystė. Aplinkui tiek įtartinų tipų. Čia, aišku, ne mano reikalas, — kreivai šyptelėjęs pridėjo jis, — bet dabar šičia lankosi keisti keliauninkai.
Frodas atlaikė žmogaus žvilgsnį, tačiau nieko nepasakė, paskui nukreipė dėmesį į Pipiną ir sunerimęs pastebėjo, jog jaunasis Tukas, padrąsintas pasisekimo su Rausynų meru, dabar duoda komišką ataskaitą apie Bilbo atsisveikinimo Puotą. Jis jau parodijavo Bilbo Kalbą ir artinosi prie išnykimo.
Frodas suirzo. Žinoma, daugumai vietinių hobitų tai būtų buvusi tik juokinga istorija apie hobitus, gyvenančius anapus upės, bet kai kurie (pavyzdžiui, senasis Sviestmušys) klausosi abiem ausim ir yra girdėjęs apie Bilbo dingimą, tad jeigu jie ilgam įsimintų Beginso pavarde, būtų negerai.
Frodas prikando lūpą, svarstydamas ką daryli. Pipinas taip įsijautė, jog visai pamiršo bet kokį atsargumą. Frodas net sustingo, pagalvojęs, jog Pipinas gali užsiminti apie Žiedą, o tada bėdos tik ir lauk.
— Turite skubiai ką nors daryti! — šnipštelėjo jam į ausį Platžengys.
Frodas užšoko ant stalo ir pradėjo kalbėti. Nuo Pipino akimirksniu visi nusigręžė ir ėmė juoktis bei ploti, manydami, jog misteris Pakalnis pagaliau sriūbtelėjo elio ir tapo šnekesnis.
Frodas pasijuto visišku asilu ir pradėjo čiupinėti (toks jau buvo įprotis) daiktus savo kišenėje. Jis pajuto Žiedą, kabantį ant grandinėlės ir visiškai netikėtai panoro užsimauti jį ir išsisukti iš tos kvailos padėties. Tačiau jam pasirodė, jog tas noras kilo ne natūraliai, o lyg kieno nors patarimu. Hobitas vis dėlto susilaikė nuo gundymo ir tvirtai suspaudė Žiedą kumštyje lyg norėdamas sutrukdyti jam pabėgti ir pridaryti žalos. Šiaip ar taip, kol kas įkvėpimo dar nebuvo, todėl Frodas tarė kelis progai deramus žodžius, kaip sakoma Grafystėje:
— Mes esame labai patenkinti svetingu jūsų priėmimu ir drįstame tikėtis, jog trumpas mūsų vizitas padės atnaujinti senus draugiškus ryšius tarp Grafystės ir Bryliaus. — Frodas sumišęs nutilo ir atsikosėjo.
Visi dabar žiūrėjo tik į jį.
— Dainą! — šūktelėjo vienas iš hobitu.
— Dainą! Dainą! — pritarė kiti. — Pirmyn, pone, padainuok mums, ko dar nesam girdėję!
Frodas net išsižiojo, bet paskui prisiminė linksmą Bilbo mėgstamą dainą, kuria jis labai didžiavosi, nes senasis hobitas pats buvo ją sukūręs. Štai ji visa, nes dabar tik keletas žodžių dar prisimenama:
Plojimai buvo garsūs ir ilgi — Frodas turėjo gerą balsą, ir daina klausytojams patiko.
— Kur dingo senasis Miežius?! — šaukė klausytojai. — Jis turi išgirsti tą dainą. O Bobas tegu išmoko savo katiną groti smuiku, ir tada mes visi galėsim šokti!
Jie pareikalavo dar elio ir sustaugė:
— Padainuokite dar kartą, pone! Dar kartą!
Frodas gurkštelėjo elio ir vėl pradėjo. Dabar jam jau daugelis pritarė, nes melodija buvo žinoma. Atėjo Frodo eilė triumfuoti. Jis striksėjo po stalą ir kai ištarė žodžius "Mėnulin karvė šoko" — ir pats pašoko į viršų. Tiesa, per daug smarkiai — galva trenkėsi į padėklą ir hobitas su žvangesiu nusirito po stalu. Visi pasiruošė juoktis, bet tiesiog nustėro — dainininkas dingo. Paprasčiausiai išnyko, lyg būtų skradžiai žemę prasmegęs ir skylės nepalikęs.
Vietiniai hobitai net išsižiojo, pašoko ir puolė prie Sviestmušio. Aplink Pipiną ir Semą atsirado tuštuma, jie sėdėjo kampe, atidžiai ir neramiai apžiūrinėjami, nes iš smagių vaikinų pavirto keliaujančio burtininko kompanionais, kurie čia atvyko nežinia ko. Vienas tamsus brylietis taip spoksojo, kad hobitai pasijuto labai nejaukiai. Tamsusis brylietis dar kartą žvilgtelėjo į hobitus pusiau suprasdamas, pusiau pajuokdamas ir išėjo kartu su žvairaakiu pietiečiu, su kuriuo visą vakarą šnibždėjosi, Vartininkas Haris nuskubėjo paskui juos.
Frodas keikė save paskutiniais žodžiais. Nebežinodamas ką daryti, jis nuropojo po stalais pas Platžengį, kuris sėdėjo nejudėdamas, lyg nieko nebūtų įvykę. Frodas atsirėmė į sieną ir nusimovė Žiedą. Kaip jis pateko ant piršto, Frodas negalėjo įsivaizduoti. Jis tik suprato, kad laikė ranką kišenėje, o griūnant Žiedas pats užslydo jam ant piršto. Gal Žiedas tyčia iškrėtė jam šį pokštą, o gal kas nors įsakė Žiedui tą padaryti? Frodas to nežinojo, bet jam labai nepatiko iš kambario išeinančiųjų žvilgsniai.
— Na? — paklausė Platžengys, kai hobitas vėl atsirado. — Ką gi jūs pridirbote? Blogiau nebeįmanoma. Tiesiai su koja į širšių lizdą. Su koja, o gal su pirštu?
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate! — suirzęs ir sunerimęs atsakė Frodas.
— Suprantate, pone, suprantate, — nelinksmai nusijuokė Platžengys, — tačiau galbūt palauksime, kol šitas visas triukšmas nutils. O tada, misteri Beginsai, aš norėčiau su jumis persimesti keletu žodžių.