— Apie ką? — paklausė Frodas, lyg negirdėjęs savo tikrojo vardo.
— Apie mudviem svarbius reikalus, — atsakė Platžengys, žiūrėdamas Frodui į akis, — ir jums iš to gali būti naudos.
— Gerai, — sutiko Frodas, apsimesdamas abejingu, — mes pakalbėsime vėliau.
Tuo tarpu prie židinio vyko ginčai. Misteris Sviestmušys, atbėgęs iš virtuvės, tuo pačiu metu klausėsi kelių skirtingų įvykio atpasakojimų.
— Aš mačiau savo akimis, misteri Sviestmušy! — aiškino vienas hobitas, — kad jo nebesimatė. Jis tiesiog ištirpo ore.
— Na, nesakykite, misteri Puodžoli, — paprieštaravo šeimininkas.
— O štai ir pasakysiu — nenusileido Puodžolis, — o jei jau pasakiau, tai to ir laikysiuos.
— Ne, čia kažkas ne taip, — lingavo galva Sviestmušys. — Kur tai matyta, jog misteris Pakalnis ištirptų ore, tuo labiau kai čia toks oras.
— Tai kur jis dabar? — suriko keletas balsų.
— O ką aš žinau? Jis pats sau šeimininkas, man tik svarbu, kad rytą užmokėtų. Štai misteris Tukas — jis juk niekur neišnyko.
— Bet aš pats mačiau, kad jis pradingo! — spyrėsi Puodžolis.
— Aš sakau, jog čia kažkokia klaida, — pakartojo Sviestmušys, imdamas padėklą ir rinkdamas šukes.
— Žinoma, klaida, — tarė Frodas. — Aš niekur neišnykau. Štai aš! Man tik reikėjo pasikalbėti su Platžengiu.
Jis žengė pirmyn, ir hobitą apšvietė židinio šviesa, bet visi kiti atšlijo atgal lyg nuo kokio vaiduoklio. Niekas netikėjo Frodo paaiškinimais, jog jis nukritęs iš karto nuropojo po stalais. Dauguma hobitų ir Bryliaus žmonių iš karto susierzinę išėjo — nei elio, nei pokalbių jiems nebereikėjo. Duryse keletas atsisuko ir piktai dėbtelėjo į Frodą. Nykštukai ir keletas svetimšalių žmonių dar truputį pabuvo, kol atsisveikino su šeimininku, bet į hobitus jie nekreipė dėmesio. Greitai salėje nieko neliko, išskyrus Platžengį, kuris ramiai tebesėdėjo prie sienos.
Tačiau šeimininkas neatrodė labai nuliūdęs. Ko gero, jis suprato, jog kitais vakarais čia bus pilna žmonių, kurie aptarinės šį įvykį.
— Ar matote, ką jūs pridarėte, misteri Pakalni? — paklausė jis. — Išvaikėte mano klientus ir sudaužėte indus su savo triukais!
— Prašau atleisti, kad padariau jums tokių nemalonumų, — atsiprašė Frodas. — Užtikrinu jus, tai įvyko netyčia. Tiesiog nelaimingas įvykis.
— Gerai, gerai, misteri Pakalni! Bet jeigu jūs vėl ketinat rodyti akrobatiką ar ką nors kerėti, tai geriausia įspėkite mane. Mes čia, žinote, nepripratę prie tokių slėpiningų triukų — iš pradžių reikia paruošti publiką.
— Ne, ne, misteri Sviestmušy, aš pažadu, jog to daugiau nebus. O dabar aš manau, pats laikas į lovą, nes mes rytoj anksti iškeliaujame. Pasižiūrėkite, kad mūsų poniai būtų paruošti aštuntai valandai.
— Labai gerai! Bet prieš išvykstant aš dar norėčiau su jumis asmeniškai pasikalbėti, misteri Pakalni. Čia aš dabar prisiminiau tokių dalykų, kuriuos turiu papasakoti — tikiuosi, jie jums nesuteiks širdgėlos. Štai aš čia dar truputį apsitvarkysiu, o paskui pas jus užbėgsiu, gerai?
— Žinoma, — nutirpusia širdimi išlemeno Frodas, klausdamas savęs, kiek dar asmeniškų pokalbiu jam teks išklausyti prieš gulant ir ką jie gali reikšti. Negi visi šitie žmonės būtų susitarė prieš jį? Netgi apvali, stora senojo Sviestmušio fizionomija Frodui pradėjo atrodyti įtartina ir grėsminga.
X. Platžengys
Frodas, Pipinas ir Semas grįžo į savo tamsų kambarį. Meris buvo kažkur išėjęs, ir ugnis židinyje vos ruseno. Jiems įpūtus žarijas ir užmetus malkų, paaiškėjo, jog Platžengys taip pat niekur neužgaišo. Jis jau ramiai sėdėjo krėsle prie durų.
— Ei! — šūktelėjo Pipinas, — kas jūs toks ir ko norite?
— Mane žmonės vadina Platžengiu, — atsakė jis, — ir jeigu jūsų draugas dar neužmiršo, jis žadėjo su manimi pasišnekėti.
— Jūs sakėte, kad man gali būti naudos, — priminė Frodas. Tad apie ką norite kalbėtis?
— Apie svarbius dalykus, — tarė Platžengys, — bet pirmiausia reikia susitarti dėl kainos.
— Ką tai reiškia? — piktai paklausė Frodas.
— Ogi tą, jog aš papasakoju jums, ką žinau, ir duodu patarimų, o jūs man už tai atlyginate.
— Ir kiekgi jūs prašote? — pasiteiravo Frodas. Jis įtarė, jog pateko į šantažisto rankas, ir mintyse skaičiavo pasiimtus pinigus. Mažoka, ir tuos pačius atiduoti gaila.
— Pagal kišenę, — nusišypsojo Platžengys lyg atspėjęs Frodo mintis. — Kaina tokia — aš su jumis keliauju tol, kol man tai bus naudinga.
— O, nejaugi? — atrėžė nustebintas Frodas. — Netgi jei man iš tiesų reiktų kompaniono, aš jūsų neimčiau, kol nesužinočiau apie jus daugiau.
— Puiku! — pareiškė Platžengys, patogiai įsitaisydamas ir užsikeldamas koją ant kojos. — Atrodo, jūs darotės atsargūs ir tai jau gerai. Užteks nerūpestingumo. Puiku! Aš papasakosiu, ką žinau, o apie apdovanojimą — jums spręsti. Aš manau, jog apdovanosite tuoj pat, kai išgirsite, ką pasakysiu.
— Na, gerai! — sutiko Frodas. — Tai ką jūs žinote?
— Tamsių dalykų žinau net per daug, — niūriai tarė Platžengys, — o apie jus... — Jis staiga atsistojo, priėjo prie durų, greitai jas atidarė ir pažvelgė laukan. Tada tyliai uždarė jas ir vėl atsisėdo. — Aš esu labai ausylas, — tyliai tarė jis, — ir nors išnykti nemoku, tačiau esu sumedžiojęs nemažai laukinių ir atsargių gyvūnų, kai jie manęs negirdėdavo. Taigi, šiandien vakare, prie kelio vakariniame Bryliaus pakraštyje gulėjau aš už tvoros, ir tuo metu iš už Kalvų pasirodė keturi hobitai. Nekartosiu, ką jie sakė Bombadilui ar vieni kitiems, bet vienas dalykas mane sudomino: "... prašau nepamiršti — tarė vienas, jog Beginso vardas niekur neturi būti prisimintas. Aš dabar esu misteris Pakalnis". Tai mane visai sudomino, ir aš nusekiau paskui juos. Jei misteris Beginsas iš tikrųjų nori nuslėpti savo pavardę, tai aš patarčiau jam ir jo draugams būti atsargesniems.
— Nesuprantu, kodėl mano pavardė turėtų dominti Bryliaus gyventojus, — piktai atšovė Frodas, — ir kodėl ja taip domitės jūs! O jeigu misteris Platžengys iš tikrųjų nori šnipinėti ir klausytis, tai jam taip pat reikėtų šį tą paaiškinti.
— Gerai atsakyta, — nusijuokė Platžengys, — o paaiškinimas būtų toks — aš ieškau hobito, vardu Frodas Beginsas, ir turiu greitai jį surasti, nes tai, ką jis gabena iš Grafystės, svarbu man ir mano draugams. Ne, ne, tik nereikia klaidingai manęs suprasti, — perspėjo žmogus, kai Frodas su Semu pašoko iš kėdžių, varstydami Platžengį žvilgsniais, — jūsų paslaptis saugosiu ne blogiau kaip jūs patys. O saugoti reikia! — Jis pasilenkė į priekį ir pažvelgė į hobitus. — Stebėkite kiekvieną šešėlį! Juodieji Raiteliai jau pasiekė Brylių. Pirmadienį vienas prajojo Žaliuoju Keliu, o vėliau iš pietų atsibeldė ir antras.
Visi sėdėjo ir tylėjo. Pagaliau Frodas tarė Pipinui ir Semui:
— Aš privalėjau suprasti, kodėl mus taip klausinėjo vartininkas, — tarė jis. — Atrodo, ir šeimininkas yra kažką girdėjęs. Kodėl jis mus taip kvietė prisijungti prie kompanijos? Ir kodėl mes taip kvailai padarėme? Reikėjo tyliai ir ramiai pernakvoti, o ne...
— Taip, tai būtų buvę geriau, — pritarė Platžengys. — Ir aš norėjau jus perspėti, bet smuklininkas neleido man nei patekti čionai, nei palikti nors kokią žinutę.
— Tai jūs manote, jog jis... — pradėjo Frodas.
— Ne, ne, senasis Sviestmušys yra doras žmogus, — atspėjo klausimą Platžengys. — Paprasčiausiai jis nemėgsta, kad tokie valkatos kaip aš, trukdytų garbingiems svečiams, — sugavęs klausiamą Frodo žvilgsnį, vis taip pat keistai besišypsodamas paaiškino Platžengys. Argi aš nepanašus į bastūną ar valkata? Tačiau tikiuosi, jog mes geriau pažinsime vienas kitą. O tada tu man ir paaiškinsi, kas atsitiko tavo dainos pabaigoje. Šita išdaiga...