— Tai buvo nelaimingas atsitikimas! — pertraukė jį Frodas.
— Taip, taip, atsitikimas, — palingavo galvą Platžengys. — Kaip tik tas atsitikimas ir sukėlė pavojų.
— Ne daugiau, kaip prieš tai, — atitarė Frodas. — Aš žinojau, jog Raiteliai seka mano pėdomis, bet atrodė, jog jas pametė.
— Nė nesitikėk, — greitai atsakė Platžengys, — jie grįš, o gal dar kiti atlėks. Raitelių yra daugiau, negu tu manai, ir aš žinau, kas jie tokie. — Platžengys nutilo, jo akys tapo šaltos ir rimtos. — Be to, ir čia yra žmonių, kuriais negalima pasitikėti. Pavyzdžiui, Bilas Papartynas. Jis neturi gero vardo tarp Bryliaus gyventojų, nes pas jį lankosi keisti žmonės. Gal pastebėjote jį šiandien — toks kreivo veido, tamsus vyriokas. Jis tiesiog prilipo prie kažkokio pietiečio, su juo ir išėjo po tavo "atsitikimo". Iš pietiečių nieko gero nelauk, o Bilas Papartynas bet ką už skatiką parduos, netgi ne už skatiką, o tik malonumo dėlei.
— Ką jis pardavinės ir ką bendra su juo turi mano atsitikimas? — paklausė Frodas, lyg nepastebėdamas Platžengio užuominų.
— Naujienas apie tave, savaime aišku, — pasakė Platžengys. — Žinios apie tavo vaidinimą bus deramai įvertintos. Netikru vardu dabar nieko neapgausi — jie apie tave sužinos dar prieš rytą. Na, ar to pakanka? O dėl atlyginimo, darykite ką norite — imsitės mane kartu ar ne, bet aš sakau, jog pažįstu visas žemes tarp Grafystės ir Ūkanotųjų Kalnų, nes metų metais čia vaikščioju. Aš juk esu senesnis, nei atrodau, ir mano patirtis jums pravers. Nepamirškit, jog dabar jau negalėsite keliauti atviru keliu: dieną ir naktį jį sergės Raiteliai. Iš Bryliaus galbūt ir ištruksite, pasivaikščiosite, kol saulutė nusileis, o kas po to? Apsups jus dykame krašte, kur nesulauksite jokios pagalbos. O jūs žinote, kas jums bus, jei sugaus? Saugokitės!
Hobitai pažiūrėjo į jį ir su nuostaba pamatė, kad Platžengio veidą iškreipė kančios grimasa, o pirštai įsikirto į krėslo ranktūrius. Kambaryje buvo tylu, židinys vos spragsėjo. Jis sėdėjo nieko nematydamas, lyg keliaudamas po prisiminimus, lyg įsiklausydamas į nakties garsus.
— Taigi, — tarė Platžengys, persibraukęs ranka per kaktą, — manau, įsitikinote, jog žinau apie persekiotojus daugiau negu jūs. Jūs bijote Raitelių, bet dar neįvertinate savo priešų. Rytoj jūs jau turite pasitraukti iš čia. Platžengys jus išvestų niekam nežinomais takais. Ar jis jums tinka?
Stojo ilga tyla. Frodas kovojo su abejonėmis ir baime. Semas susiraukė, pažiūrėjo į savo šeimininką ir pagaliau prapliupo:
— Jeigu leisite, misteri Frodai, pasakyti — ne, netinka! Platžengys mus įspėja pasisaugoti. Aš su tuo sutinku, bet juk jis irgi iš Dykosios Šalies, o ten geri žmonės negyvena. Tiesa, jis kažką girdėjo, bet tai neliepia mūsų vestis ir jį kartu. Ar tik ponas Platžengys pats neatveš mūsų į tokią vietą, kur pagalbos neprisišauksi?
Pipinas pasimuistė kėdėje, jis jautėsi labai nejaukiai. Platžengys nieko neatsakė Semui, bet pažvelgė į Frodą. Frodas sugavo jo žvilgsnį ir nusuko akis.
— Ne, Semai, ko gero, tu klysti, — lėtai pratarė jis. — Tačiau ir jūs, misteri Platžengy, esate visai ne tas, kuo apsimetate. Iš pradžių kalbėjote tęsiamai, kaip Bryliaus gyventojai, o po to jūsų balsas pasikeitė. Semas šneka teisingai — jūs mums liepiate sekti kiekvieną šešėlį, o pats tikitės, jog iš karto jumis patikėsime? Kas jūs toks? Ką jūs iš tikrųjų žinote apie mane ir kaip tą sužinojote?
— Oho, matau, jūs ir be mano patarimų atsargūs, — šyptelėjo Platžengys, — tačiau atsargumas vienas dalykas, o neryžtingumas — kitas. Be mano pagalbos jūs patys niekada nepateksite į Rivendeilą. O į tavo klausimus aš galiu atsakyti, nors jeigu jūs manimi nepasitikite, tai vis tiek nepadės, kadangi...
Tačiau čia pasigirdo beldimas į duris, ir ant slenksčio pasirodė šeimininkas, nešinas žvakėmis, ir Nobas su karšto vandens dubeniu. Platžengys atsitraukė į tamsų kampą.
— Atėjau palinkėti jums labos nakties, — tarė šeimininkas, dėdamas žvakes ant stalo. — Nobai! Vandenį nešk į miegamuosius. Jis įėjo vidun ir užšovė duris.
— Štai kas, — neryžtingai ir susirūpinės pasakė smuklininkas. — Jei čia aš pridariau kokios žalos, labai atsiprašau. Bet juk aš užsiėmęs žmogus ir viską užmirštu. Matote, man buvo liepta laukti hobitų iš Grafystės ir ypatingai hobito, vardu Frodas Beginsas.
— O ką tai turi bendro su manim? — apsimesdamas nustebęs paklausė Frodas.
— Nieko, nieko, — supratingai palingavo galvą šeimininkas, — aš čia tik šiaip pasakoju. Tai va, man prisakė, jog tas Beginsas keliaus prisidengęs Pakalnio pavarde, ir aš gavau gana tikslų aprašymą, kuris atitinka jus, jei taip galima pasakyti.
— Taip? Ir koks gi tas aprašymas? — greitai pertraukė Frodas.
— "Apkūnus, raudonskruostis, neaukštas hobitas", — atmintinai pacitavo Sviestmušys. Pipinas sukikeno, o Semas pasipiktino. — Be to, jis sakė: "Bet tai tau, Miežiau, labai nepadės, nes visi hobitai panašūs, tik šitas aukštesnis, su skeltu smakru ir žibančiomis akimis, įsidėmėk!" Aš atsiprašysiu, bet čia jo žodžiai.
— Kieno žodžiai? Kas tas jis? — susijaudino Frodas.
— Ak! Tai mano draugas, Gendalfas. Tiesa, jis burtininkas, bet neblogas vyrukas. O dabar tiesiog nežinau, ką jis man padarys: gal visą alų suraugins, o gal ir mane patį į kokį rąstą pavers, tiesiog nežinau. Jis per daug ūmus, gal paskui ir gailėsis, bet jau bus vėlu.
— Tai ką gi jūs pridirbote? — neištvėrė Frodas, netekės kantrybės nuo tokio Sviestmušio lėtumo.
— Apie ką aš čia šnekėjau? — susimąstė šeimininkas, spragteldamas pirštais. — Aha, senasis Gendalfas. Taigi prieš tris mėnesius įlekia jis pas mane ir sako: "Miežiau, aš rytoj anksti išvykstu. Ar galėtum mums paslaugą padaryti?" O aš jam sakau: "Klausau! Nors dešimt". "Aš jau nebeturiu laiko, — aiškina jis, — bet norėčiau į Grafystę išsiųsti laišką. Surask ką nors patikimą ir įteik laišką, kad nuneštų į Grafystę." Aš sakau: "Gerai, ryt ar poryt padarysiu". Gendalfas — "Ne, neatidėliok rytojui, nes užmirši", — ir padavė man šį laišką.
Jis lėtai išsitraukė jį iš kišenės ir lėtai bei išdidžiai (nes labai puikavosi savo raštingumu) paskaitė adresą:
MISTERIUI FRODUI BEGINSUI
BEGENDAS, HOBITONAS
GRAFYSTĖ
— Laiškas man nuo Gendalfo? — riktelėjo Frodas.
— Aha! — pasakė misteris Sviestmušys, — tai vis dėlto jūsų tikroji pavardė yra Beginsas?
— Žinoma, — atsakė Frodas, — bet geriau duokite tą laišką ir paaiškinkite, kodėl jo neišsiuntėte? Juk dėl to čia ir atėjote, ar ne? Šiaip ar taip — ryžtis šitam vizitui jums prireikė nemažai laiko.
Į vargšą Miežių buvo net sunku žiūrėti.
— Taip, jūsų tiesa, pone! — prisipažino jis, — ir aš mirtinai bijau Gendalfo. Juk aš laišką saugiai paslėpiau, kol kas nors vyks į Grafystę, bet nei tą, nei kitą dieną niekas ten nekeliavo, ir aš visai užmiršau tą laišką. Tačiau dabar tik užsiminkit — viską įvykdysiu. Juk ir su Gendalfu mudu taip susitarėme. Jis man sako: "Miežiau, neilgai trukus pro čia keliaus vienas mano draugas iš Grafystės. Jis vadinsis Pakalniu. Prisimink — Pakalniu! Nieko jo neklausinėk, bet kuo labiau padėk jam, ir aš būsiu dėkingas". Ir štai jūs čia, vadinasi, tik lauk bėdos.
— Ką jūs turite galvoje? — pasiteiravo Frodas.
— Tuos juodus žmones, — tyliai atsakė šeimininkas. — Jie teiravosi Beginso, ir tebūsiu aš hobitas, jeigu tai į gera. Beje, tai buvo pirmadienį: visi šunys pradėjo inkšti, o žąsys girgsėti, tikras košmaras. Nobas su jais pasikalbėjo — visi jo plaukai piestu pasistojo. Šiaip ne taip aš juos išprašiau ir užtrenkiau duris, bet žinau, jog jie Beginso po visą Plynį ieškojo. Tas Bastūnas Platžengys taip pat klausinėjo. Pamatytumėte, kaip jis veržėsi pas jus!