— Taigi, kad veržėsi, — staiga tarė Platžengys, išeidamas į šviesą, — ir be reikalo tu manęs neįleidai, Miežiau. Būtume tiekos rūpesčių išvengė.
Iš nuostabos šeimininkas net pašoko:
— Tu? — suriko jis, — jau įlindai! Ir ko gi tu nori?
— Jis čia su mano leidimu, — įsikišo Frodas. — Jis pasiūlė mums savo pagalbą.
— Na, jums geriau žinoti, — įtariai pažvelgė į Platžengį Miežius. — Bet jumis dėtas, aš su visokiais Bastūnais nešnekėčiau.
— Tada su kuo jiems šnekėti? — iškošė Platžengys. — Gal su storuliu smuklininku, kuris teprisimena tik savo vardą, kadangi girdi jį dieną naktį? Šitie hobitai negali amžinai likti "Ponyje" ir negali grįžti namo. Jų laukia ilgas kelias. Tai gal tu juos lydėsi ir ginsi nuo Juodųjų Raitelių?
— Ar aš? Kad palikčiau smuklę? Už jokius pinigus, — ne juokais išsigando šeimininkas, palaikęs Platžengio žodžius teisybe. — Tačiau kodėl jūs negalėtumėte pas mane pasilikti, misteri Pakalni? Kam skubėti? Be to, norėčiau sužinoti: kas tokie šitie juodieji nenaudėliai ir iš kur jie čia atsidangino?
— Jie iš Mordoro, — tyliai tarė Platžengys, — supranti, Miežiau, iš Mordoro.
— Dieve mano, — išbalo Sviestmušys, matyt, šitas vardas gerai jam buvo žinomas. — Tai pati blogiausia žinia, kurią esu girdėjęs.
— Taigi, — numykė Frodas, — ar jūs dar norite mums padėti?
— Žinoma, — atsakė Sviestmušys, — netgi labiau negu prieš tai. Nors nežinau, kokia gali būti iš manęs nauda, kovojant prieš, prieš... — jis užsikirto.
— Prieš Tamsą iš Rytų, — tvirtai užbaigė Platžengys. — Naudos iš tavęs, Miežiau, nedaug, bet vis šis tas. Tu gali apnakvydinti misterį Pakalnį ir užmiršti tikrą jo pavardę iki tol, kol jis bus toli nuo čia.
— Žinoma, žinoma, — suskato linkčioti šeimininkas, — tačiau jie vis tiek sužinos, kas pas mane slepiasi. Labai gaila, jog misteris Beginsas taip pritraukė visų dėmesį šį vakarą. Istorija apie misterio Bilbo išnykimą greit pasklido Bryliuje, ir netgi lėtasis Nobas jau kažką suprato, o juk čia yra tokių, kurie greičiau susigaudo negu jis.
— Na, tikėkimės, jog Raiteliai šiąnakt dar nepasirodys, — pratarė Frodas.
— Žinoma, reikia tikėtis, — sutiko šeimininkas, — be to, net jei jie būtų šmėklos, į "Ponį" taip lengvai nepateks, todėl iki ryto galite nesijaudinti. Nobas, aišku, žiūrės, ir mes pabudėsime, kad jokie valkatos čionai neįlįstų.
— O mus pažadinkit, kai tik išauš, — nusilenkė Frodas. — Pusryčiaujame puse septynių ir išvykstame kuo greičiau.
— Gerai! Aš pats viską prižiūrėsiu, — nusilenkė šeimininkas. — Labanakt, misteri Beginsai, tai yra, aš norėjau pasakyti, misteri Pakalni! O kurgi jūsų misteris Brendibakas?
— Nežinau, — staiga sunerimo Frodas. Jie buvo visai užmiršę Merį, o jau mušė vienuoliktą. — Ko gero, jis išėjo pasivaikščioti, nes kažką kalbėjo apie gryną orą.
— Taip, nuo jūsų akių negalima nuleisti, — atsiduso Miežius. — Aš jau greitai turiu užverti duris, bet palauksiu jūsų draugo ir jį įleisiu. Ne, geriau pasiųsiu Nobą jo paieškoti. Labos nakties visiems!
Pagaliau jis išėjo, metęs paskutinį žvilgsnį į Platžengį ir palingavęs galvą. Žingsniai koridoriumi nutilo.
— Na? — pasakė Platžengys, — kada gi tu perskaitysi laišką?
Prieš atplėšdamas Frodas atidžiai apžiūrinėjo antspaudą — be abejonės, jis priklausė Gendalfui. Lapas buvo prirašytas greitu ir smulkiu burtininko raštu:
"ŠOKANTIS PONIS", BRYLIUS.
Vidurmečio diena, 1418 metai pagal Grafystės metų. skaičiavimą.
Brangusis Frodai,
Mane pasiekė blogos naujienos, ir aš turiu iš karto išvykti: kuo greičiau palik Begendą ir Grafystę, vėliausiai liepos pabaigoje. Aš grįšiu, kai tik galėsiu, ir palydėsiu tave, jei sutiksiu kelyje. Jei keliausi pro Brylių, brūkštelk man žinutę. Smuklininku Sviestmušiu gali pasitikėti. Taip pat ten turėtum sutikti mano draugą, tamsiaplaukį, aukštą žmogų, vadinamą Platžengiu. Jis žino mūsų reikalus ir padės tau. Keliauk į Rivendeilą, ten ir susitiksime, o jei aš neatvykčiau, pasikliauk Elrondu.
Tavo skubantis
P. S. Nenaudok Jo jokiu būdu ir nekeliauk naktį!
P. P. S. Įsitikink, ar tai iš tikrųjų Platžengys, nes keliuose dabar daug valkatų. Jo tikrasis vardas yra Aragornas.
P. P. P. S. Tikiuosi, Sviestmušys šitai išsiųs nedelsdamas. Šiaip jis geras žmogus, bet atmintis kaip prikrautas sandėliukas — jei ką nors padėjai, tai jau neberasi. Tačiau — jeigu jis užmirš — iškepsiu!
Sėkmės!
Frodas perskaitė laišką ir perdavė jį Pipinui su Semu.
— Taip, taip, taip! Na, ir pridirbo mūsų paukštelis Sviestmušys, — numykė Frodas. — Ko gero, jis iš tikrųjų bus iškeptas. Jeigu laišką būčiau gavęs laiku, seniai jau saugiai tupėčiau Rivendeile. Tačiau kas galėjo atsitikti Gendalfui? Jis rašo taip, lyg būtų ant mirtino pavojaus slenksčio.
— Jis ant to slenksčio stovi jau daug metų, — įsikišo Platžengys.
Frodas atidžiai pažvelgė į jį, galvodamas apie antrąjį Gendalfo post skriptum.
— Kodėl jūs iš karto nepasakėte, jog esate Gendalfo draugas? — pasiteiravo hobitas. — Būtume sutaupę laiko.
— Argi? Argi jūs būtumėte manimi patikėjęs? — nustebo Platžengys. — Apie laišką nieko nežinojau. Aš neskubėjau iškloti apie save visko, iš pradžių gerai nesusipažinęs su jumis. Priešas yra ne kartą man spendęs spąstus. Susipažinęs aš jau galėjau atsakyti į jūsų klausimus, bet tikėjausi, — pridėjo jis su keista šypsena, — jog jūs pasikliausite manimi ir be jokių įrodymų. Kartais juk pavargsti nuo nepasitikėjimo ir išsiilgsti draugystės. Tačiau, žinoma, mano išvaizda pasitikėjimo nekelia.
— Iš pirmo žvilgsnio — tai tiesa, — su palengvėjimu nusijuokė Pipinas, perskaitęs Gendalfo laišką, — tačiau apie draugą reikia spręsti iš jo darbų, kaip sakoma pas mus Grafystėje, ir man atrodė, jog mes irgi panašiai atrodytume, jeigu savaitę pragulėtume purve ir darganoje.
— Ne, norint pasidaryti tokiu kaip aš, — atsakė žmogus, — reikia mėnesius, o gal net metus klajoti po Dykąją Šalį. Ir gali žūti pirmiau, negu tapsi panašiu į Bastūną.
Pipinas suminkštėjo, bet Semas tebebuvo niūrus ir abejodamas žvelgė į Platžengį.
— O iš kur mes žinome, jog tu tas pats Platžengys, apie kurį kalbėjo Gendalfas? — paklausė jis, — tu net neužsiminei apie Gendalfą, kol neatėjo šitas laiškas. Gal tu čia tik vaidini komediją, norėdamas prisiplakti prie mūsų! Gal tu užmušei tikrąjį Platžengį ir apsirengei jo drabužiais? Ką tu į tai atsakysi?
— Tu esi ryžtingas vaikinas, Semai Gemdži, — atsakė Platžengys, — ir aš tegaliu atsakyti tai, jog jeigu būčiau užmušęs tikrąjį Platžengį, man būtų vieni niekai sudoroti ir tave. Aš jus būčiau nugalabijęs be jokių šnekų, ir Žiedas būtų jau mano!
Jis atsistojo ir tiesiog išaugo. Akyse žybtelėjo rūsti ir valdinga šviesa. Nusimetės apsiaustą, jis padėjo ranką ant kardo, kabančio jam prie šono. Hobitai nedrįso net pajudėti. Semas akimis tiesiog kiaurai vėrė Platžengį, bet nieko nesakė.