— Bet aš esu tikras Platžengys, — žiūrėdamas iš viršaus tarė jis, ir veide atsirado visiškai nelaukta šypsena. — Aš esu Aragornas, Aratorno sūnus, ir savo gyvybės ar mirties kaina privalau jus išsaugoti.
Tyla truko ilgai. Neryžtingai prabilo Frodas:
— Aš patikėjau tavimi dar prieš laišką. Tiesa, tu mane keletą kartų šiąnakt įbauginai, tačiau tai buvo ne ta stingdanti baimė, kurią skleidžia Priešo tarnai. Aš manau, jog jei tu būtum vienas iš jų, tai apsimestum garbingu, bet širdyje slėptum pyktį.
— O aš atvirkščiai, — nusijuokė Platžengys. — Juk atrodau niūrus, o esu kuo garbingiausias. Be to, "Senovinis auksas blizga retai, nepaprastai šveitrūs senieji kardai".
— Tai šitos eilės apie tave? — susigaudę Frodas, — aš iš pradžių nesupratau, apie ką jos. O iš kur tu žinai jas, jei akyse nesi matęs laiško?
— Nežinau, — atsakė jis, — tačiau aš esu Aragornas, tai ir eilės turi būti apie mane.
Platžengys išsitraukė kardą, ir visi pamatė, jog ašmenys prie pat rankenos nulūžę.
— Iš jo nedaug naudos, Semai, — pasakė Platžengys, — bet artimiausiu laiku jis bus iš naujo perkaldintas. Semas tylėjo.
— Ką gi, — baigė Platžengys, — su Semo leidimu nuspręsta — Platžengys bus jūsų palydovas. Rytoj mūsų laukia sunkus kelias. Net jeigu įsigudrintume tyliai pasprukti iš čia, tai toli nenukeliautume neatpažinti. Bet mes pasistengsime dingti kuo greičiau — aš čia žinau keletą takų, vedančių iš Brylžemio. Na, o jei vijikai atsiliks, tai tada iš karto į Orų Viršūnę.
— Į kokią Orų Viršūne? — paklausė Semas.
— Tai kalnas Kelio šiaurėje, kažkur tarp Rivendeilo ir Bryliaus. Iš ten viskas matosi kaip ant delno, tad mes galėsim gerai apsižvalgyti. Be to, Gendalfas seka paskui mus, jis taip pat ten taikys. Po Orų Viršūnės bus dar sunkiau, dar pavojingiau.
— Kada tu paskutinį kartą matei Gendalfą? — paklausė Frodas, — ir ar žinai, ką jis dabar veikia ir kur jis?
— Ne, nežinau, — niūriai atsiliepė Platžengys. — Pavasarį mes kartu patraukėme į vakarus. Paskutiniaisiais metais, kai jis būdavo užsiėmęs, aš dažnai saugodavau Grafystės sienas, nes jis nedrįso palikti jų be apsaugos. Paskutinį kartą mes matėmės gegužę — prie Sarno Brastos Brendivyno žemupyje. Tada jis man pasakė, jog viskas gerai ir jūs ketinat iškeliauti rugsėjo pabaigoje. Aš maniau, kad su jumis bus Gendalfas, ir išvykau savo reikalais. Nereikėjo man taip daryti — jį pasiekė blogos naujienos, o aš negalėjau padėti. Pirmą kartą aš nerimauju, nes neturiu iš jo net paprasčiausios žinutės. Kai grįžau iš savo kelionės, sužinojau, jog Gendalfas kažkur dingo, Grafystėje naršo Juodieji Raiteliai. Šitai man papasakojo Gildoro elfai, ir aš, sužinojęs, jog jūs jau einate į Žemgalą, nusprendžiau pasaugoti Rytinį Kelią.
— Ar tu manai, jog Juodieji Raiteliai sulaikė Gendalfą? — paklausė Frodas.
— Be jų ir paties Priešo niekas daugiau negali sulaikyti Gendalfo, — tarė Platžengys, — tačiau nepraraskime vilties. Gendalfas galingesnis, negu jūs įsivaizduojate — juk esate matę tik jo pokštus ir juokus. Tačiau jis dar nėra turėjęs tokios svarbios užduoties kaip dabar, nes nuo mūsų priklauso Viduržemio likimas.
Pipinas nusižiovavo.
— Atsiprašau, — sumurmėjo jis,— bet aš mirtinai pavargau. Nepaisydamas visų šitų pavojų, aš privalau išsimiegoti, nes kitaip užmigsiu besėdėdamas. O kur tas kvailys Meris? Negi dar teks vilktis jo ieškoti?
Su tais žodžiais trinktelėjo laukujės durys, ir kažkas jau lėkė koridoriumi. Į kambarį įsiveržė Meris, iš paskos Nobas. Uždusęs Meris skubiai užšovė duris ir atsirėmė į jas. Visi su nerimu įsispoksojo į Merį. Jis atsikvėpė ir sušvokštė:
— Aš mačiau juos, Frodai! Mačiau! Juodieji Raiteliai jau čia!
— Juodieji Raiteliai! — pašoko Frodas. — Kur?
— Čia, kaime! Aš pasėdėjau prie židinio valandėle, o kadangi jūs dar negrįžote, išėjau pakvėpuoti grynu oru — stovėjau po žibintu ir skaičiavau žvaigždes. Ir "staiga net sudrebėjau — prislinko kažkokia šlykšti dėmė, daug tamsesnė už kelio šešėlius. Pasirodė ir vėl dingo tamsoje.
— Į kurią pusę ji nušliaužė? — staiga įsiterpė Platžengys. Meris krūptelėjo, pastebėjęs nepažįstamąjį, bet Frodas jį nuramino:
— Jis Gendalfo draugas. Aš tau vėliau viską paaiškinsiu.
— Ji pasuko keliu į viršų, į rytus,— kalbėjo Meris. — Aš bandžiau paskui ją sekti. Tiesa, jis dingo beveik iš karto, bet aš ėjau ta kryptimi iki paskutinio kaimo namo.
Platžengys su nuostaba pažvelgė į Merį.
— Betgi tu drąsuolis,— tarė jis,— nors tai buvo kvaila.
— Nežinau, — atsakė Meris, — bet jokios drąsos čia nereikėjo. Mane lyg kažkas traukė. Šiaip ar taip, aš einu ir staiga girdžiu balsus prie tvoros. Vienas toks burbantis, o kitas — šnypščiantis, bet žodžių nesupratau. Pajutau, jog negaliu nei pabėgti, nei arčiau prislinkti. Kojos dreba ir neklauso. Šiaip ne taip apsisukau ir norėjau sprukti atgal, bet iš užpakalio kažkas atbėgo, ir aš suklupau.
— Tai aš suradau jį, pone, — įsikišo Nobas, — misteris Sviestmušys išsiuntė mane su žiburiu į lauką. Nusileidau prie Vakarinių vartų, paskui prie Pietinių. Ir prie pat Bilo Papartyno namo žiūriu — du vyrai pasilenkę bando kažką nutempti. Aš pradėjau šaukti, pribėgau, o jų jau nė kvapo, tik misteris Brendibakas guli ant kelio. Jis atrodė miegantis, o kai pakračiau — atrodė kaip skenduolis. Staiga jis pašoko ir kaip strėlė — į "Ponį". Vos suspėjau paskui jį.
— Taip, deja, tai tiesa, — pritarė Meris, — nors nieko neprisimenu. Atrodytų, jog sapnavau baisų sapną, kurio negaliu atpasakoti. Nežinau, kas čia man atsitiko.
— O aš žinau, — tarė Platžengys, — tai buvo Juodasis Dvelkimas. Matyt, Raiteliai paliko arklius ir slapta prasigavo pro Pietinius vartus. Iš Bilo Papartyno jie žino visas naujienas, be to, ir tas pietietis tikriausiai yra šnipas. Na, ir naktelė laukia!
— O kas? — susirūpino Meris. — Ar jie puls smuklę?
— Nemanau, — atsakė Platžengys, — nes jie ne visi susirinko. Be to, tamsoje jie stipresni negu tada, kai daug šviesų ir žmonių. Jiems skubėti nėra ko — prieš mus ilgas kelias. Tačiau Raiteliai čia turi savo parankinių, kurių taip pat reikia saugotis. Bilas Papartynas, pietiečiai, ir, ko gero, vartininkas Haris. Pirmadienį aš mačiau, kaip Raiteliai su juo kalbėjosi, tai po to jis atrodė baltas kaip drobė ir virpėjo lyg epušės lapas.
— Vadinasi, aplinkui mus priešai, — patikslino Frodas. — Tai ką man daryti?
— Nakvoti čia, po miegamuosius neišsiskirstyti. Jie, be abejo, jau žino, kur jūs turite miegoti, o ten langai išeina į šiaurę ir yra prie pat žemės. Visi pasiliksime čia ir užsibarikaduosime duris bei langus. Tik mudu su Nobu dar atgabensime jūsų daiktus.
Platžengiui išėjus, Frodas trumpai papasakojo Meriui apie tai, kas atsitiko po vakarienės. Kai Platžengys su Nobu grįžo, Meris skaitė Gendalfo laišką.
— Na, ponai svečiai, — paskelbė Nobas, — aš ten susukau drabužius ir pakišau po antklodėmis. O iš rudų vilnonių siūlų pynės padariau puikią jūsų galvos imitaciją, misteri Begi... Pakalni!
Pipinas susijuokė:
— Labai puiku! O kas bus, kai jie supras apgaulę?
— Pažiūrėsime! — atsakė Platžengys, — tikėkimės, iki ryto išsilaikysime.
— Labos nakties visiems, — tarė Nobas ir nuėjo saugoti laukujų durų.
Krepšiai ir drabužiai buvo sudėti ant grindų. Hobitai užsibarikadavo duris ir užšovė langą. Pažvelgęs pro langą, Frodas pamatė, jog naktis tebėra tokia pat giedra. Virš kalvų suposi Pjautuvas. Platžengys užkūrė ugnį židinyje ir užgesino žvakes. Hobitai sugulė netoli židinio, o Platžengys įsitaisė krėsle, stovinčiame priešais duris. Jie truputį pasikalbėjo, nes Meris dar turėjo klausimų.