— Mėnulin karvė šoko... — sukikeno Meris, įsisupdamas į antklodę. — Na, Frodai, tu moki! Gaila, kad ten manęs nebuvo. Juk jie šimtą metų šitai prisimins.
— Tuo gali būti tikras, — atsakė Platžengys. Tada visi nutilo ir vienas po kito užmigo.
XI. Durklas naktyje
Kai jie ruošėsi nakvoti smuklėje, Žemgalą gaubė tamsa. Rūkas telkėsi prie Brendivyno krantų ir miškinguose slėniuose. Musdaubės namelyje visur buvo tylu. Storulis Bolgeris atsargiai pravėrė duris ir pažvelgė į lauką. Ištisą dieną jis jautėsi neramiai, o vakare neišdrįso net atsigulti. Permatomame ore slypėjo keista grėsmė. Jis įsižiūrėjo į tamsą ir pamatė, jog kažkam sujudėjus už medžių varteliai patys atsivėrė ir užsidarė. Baimė surakino hobitą. Jis atšoko ir drebėdamas stovėjo prieškambary. Paskui skubiai uždarė ir užrakino duris.
Naktis darėsi visiškai aklina. Kažkur pasigirdo tylus kanopų dundesys. Prie vartelių arklys sustojo, ir kaip trys naktiniai šešėliai į vidų įslinko trys juodos figūros. Viena jų prisiartino prie durų, o kitos tyliai atsistojo iš abiejų namo pusių ir pradėjo laukti. Atrodė, jog net namas ir nebylūs medžiai taip pat sulaikė kvapą.
Kažkur toli užgiedojo gaidys, per lapus nužiūrėjo vėjas. Baigėsi paskutinė valanda prieš aušrą. Figūra, stovinti prie durų, sujudėjo. Tamsiame danguje šalta šviesa blykstelėjo plikas ginklas. Tylus, bet stiprus smūgis sudrebino duris.
— Mordoro vardu atidarykite! — įsakė grėsmingas balsas.
Po antro smūgio išlėkė užraktai, ir durys išlūžo. Juodosios figūros greitai suėjo į vidų.
Ir tą sekundę pro medžius sugaudė ragas. Jis lyg rimbas perplėšė tamsą.
KELKIS! GAISRAS! PRIEŠAI! KELKIS!
Storulis Bolgeris nedelsė. Vos pamatęs juodas figūras, einančias pro sodą, jis suprato, jog turi arba bėgti, arba žūti. Ir jis pabėgo — per užpakalines duris, daržą ir laukus. Pribėgo artimiausią namą, esantį beveik už mylios, ir susmuko ant slenksčio vaitodamas. — "Ne! Tai ne aš! Aš jo neėmiau". Visi suprato, jog Žemgalą vėl puola priešai iš Amžinojo Miško, ir negaišo laiko.
PUOLA! PRIEŠAI! GAISRAS!
Brendibakai pūtė Pavojaus Ragą, kuris neskambėjo jau beveik šimtą metų, nuo tada, kai Žiauriąją Žiemą per užšalusį Brendivyną persikėlė baltieji vilkai!
KELKIS! KELKIS!
Visur gaudė Pavojaus Ragas. Aliarmas sklido žaibo greičiu.
Juodos figūros skubiai išlėkė iš namo. Viena jų ant slenksčio numetė hobito apsiaustą. Alėjoje vėl pasigirdo kanopų garsas, raiteliai šuoliais ištirpo tamsoje. Visoje Musdaubėje gaudė ragai, girdėjosi šauksmai ir kojų tapsėjimas. Bet Juodieji Raiteliai kaip viesulas nulėkė prie Šiaurinių Vartų. Tegu triukšmauja menka tautelė! Ateis laikas, ir Sauronas netruks juos sudoroti. Šiaip ar taip, jie turėjo naują užduotį, sužinoję, jog namas tuščias ir Žiedo nebėra. Raiteliai parmušė Vartų sargus ir išnyko iš Grafystės.
Priešaušryje Frodas staiga pabudo, lyg pažadintas kokio garso ar būtybės. Apsidairęs pamatė, kad Platžengys tebesėdi krėsle prie durų: jo akyse atsispindėjo pakurstyto židinio liepsna, tačiau jis pats nejudėjo.
Frodas greitai vėl užsnūdo, bet šį kartą jo sapną išblaškė kanopų garsas ir vėjo staugimas. Vėjas sukosi ir drebino smuklę, o tolumoje kažkas pūtė ragą. Jis pravėrė akis ir aiškiai išgirdo, kaip gieda kieme besikapstantis gaidys. Platžengys atitraukė užuolaidas ir atvėrė langines bei langą. Kambarys prisipildė pilkos ryto šviesos, ir pro atvirą langą ėmė veržtis šaltas oras.
Hobitai paskui Platžengį nužingsniavo į savo miegamuosius ir pamatė, jog jo patarimas išgelbėjo jiems gyvybes: išlaužti langai bejėgiškai kabaldavo ant vyrių, užuolaidos plakėsi į sieną, tarp išblaškytų lovų mėtėsi kardais sukapoti ryšuliai ir rudų vilnų kamuoliukas.
Platžengys tuojau nubėgo pas šeimininką. Vargšelis atrodė išsigandęs ir užsimiegojęs. Jis dievagojosi, jog akių nebuvo sumerkęs, bet negirdėjo nė garso.
— Gyvenime man nebuvo taip atsitikę, — aikčiojo jis, su siaubu tiesdamas rankas į viršų. — Svečiai negali ramiai miegoti, be to, viskas sugriauta ir sulaužyta. Jeigu jau dabar taip, tai kas bus toliau?
— Tamsūs laikai, — atsakė Platžengys, — tačiau mūsų atsikratęs, dar galėsi ramiai pagyventi. Mes išvykstame tuoj pat. Pusryčiauti nėra laiko: perkąsime ką nors keliaudami.
Sviestmušys nuskubėjo prižiūrėti, kad paruoštų kelionei ponius ir užkandą, bet labai greitai grįžo. Poniai buvo dingę! Kažkas naktį atidarė arklidės vartus ir juos išsivedė. Dingo ne tik Merio poniai, bet ir visi kiti.
Frodą ta žinia galutinai prislėgė: kaipgi jie dabar pėsti pasieks Rivendeilą, kai ant kulnų lipa persekiotojai? Platžengys kurį laiką stovėjo tylėdamas ir žvelgdamas į hobitus, lyg mintyse matuodamas jų drąsą ir ištvermę.
— Poniai vis tiek neišgelbės nuo raitelių, — pagaliau tarė jis, atspėjęs Frodo mintis, — o tuo keliu, kuriuo aš jus vesiu, mes ir pėsčiomis eisime nė kiek ne lėčiau, tačiau man kelia nerimą maisto atsargos. Kelyje į Rivendeilą mes jų niekur negalėsime papildyti, reikia pasiimti kuo daugiau. Be to, gali taip pat tekti eiti aplinkiniais keliais. Kiek jūs galite patys panešti?
— Tiek, kiek reikės, — nupuolusia širdimi atsiliepė Pipinas, bandydamas parodyti, jog jis daug stipresnis negu atrodo.
— Aš panešiu už du, — išdidžiai pasisiūlė Semas.
— O ar jūs negalėtumėte padėti, misteri Sviestmušy? — pasiteiravo Frodas. — Ar kaime neatsirastų nors pora ar bent vienas nešulinis ponis? Aš suprantu — išnuomoti niekas nenorės, bet gal įstengtume nusipirkti, — pridėjo jis, mintyse skaičiuodamas savo pinigus.
— Abejoju, — nelinksmai tarė šeimininkas, — visi jojamieji ir nešuliniai mano poniai pavogti, o kelių gyvulių, likusių kaime, ko gero, niekas nenorės parduoti, bet aš padarysiu, ką galėsiu. Ištrauksiu iš patalo Bobą ir pasiųsiu jį paklausinėti.
— Ko gero, taip bus geriausia, — sutiko Platžengys, — nes vienas ponis mums mirtinai reikalingas. Tačiau dabar negali būti jokios kalbos apie nepastebimą išvykimą! Šitas ponių ieškojimas bus tas pats kaip rago pūtimas, pranešant apie išvykimą. Be abejonės, šitą jie ir buvo numatę.
— Na, dar liko paguodos kruopelytė, — pasakė Meris, — ir tikiuosi, daugiau negu kruopelytė: bent papusryčiausime sočiai, kol lauksime... Ei, Nobai!
Užtruko jie daugiau kaip tris valandas. Grįžęs Bobas pranešė, jog jokių ponių ar arklių pirkti nėra, tik vienintelis Bilas Papartynas sutinka parduoti vieną ponį.
— O ponis — tai pusiau gyva išdvasa, — paaiškino Bobas, — bet nebijokit, Bilas už jį trigubai užsiprašys arba aš nepažįstu šito sukčiaus.
— Bilas Papartynas? — paklausė Frodas, — o gal čia kokia apgaulė? Gal tas ponis su visa mūsų manta nubėgs atgal, o gal padės mus susekti?
— Gal, — suabejojo Platžengys, — bet, ko gero, — ne. Neįsivaizduoju, koks gyvulys, vieną kartą nuo jo ištrūkęs, norėtų grįžti atgal. Paprasčiausiai Papartynas nusprendė iš mūsų bėdos neblogai pasipelnyti, nes šitas ponis turbūt jau į dangaus vartus beldžiasi. Tačiau mes neturime iš ko rinktis. Kiek jis nori už jį?
Papartynas užsiprašė dvylika sidabrinių — už tokią kainą galėjai nusipirkti porą gerų arklių. Nupirktasis ponis buvo kaulėtas, maitintas pusbadžiu ir luptas, bet dvėsti lyg ir neketino. Už jį sumokėjo pats misteris Sviestmušys ir kaip kompensaciją už prarastus ponius pasiūlė Meriui dar aštuoniolika sidabrinių. Smuklininkas buvo sąžiningiausias žmogus, bet prarastų trisdešimties sidabrinukų gailėjo iki ašarų, tuo labiau kad beveik pusę teko pakloti sukčiui ir nenaudėliui Papartynui.