Tačiau smuklininkas neapsiriko, nes vėliau paaiškėjo, jog pavogtas buvo tik vienas ponis. Kiti paprasčiausiai išsilakstė ir dabar ramiai ganėsi įvairiuose Brylžemio kampeliuose. O pabėgę Merio poniai nuskubėjo pas savo draugelį Stornugarį. Ten jie sau" ramutėliai pešiojo žolę, kol Tomas sužinojo apie įvykius Bryliuje ir išsiuntė juos smuklininkui, kuriam kaip iš dangaus nukrito penki puikūs poniai. Tiesa, čia jiems teko padirbėti, bet Bobas gerai jais rūpinosi, be to, poniai išvengė baisios ir pavojingos kelionės. Tačiau ir Rivendeilo nepamatė.
Bet kol kas Sviestmušys net neįsivaizdavo, kurlink nuplaukė jo pinigėliai. Jam ir kitų rūpesčių užteko: kai pabudę svečiai sužinojo paskutines naujienas, smuklėje kilo skandalas. Ypač piktinosi pietiečiai, kurie neteko keleto arklių, tačiau paaiškėjo, jog kartu su arkliais dingo ir vienas iš jų ir ne kas kitas, kaip žvairaakis Bilo Papartyno draugelis. Įtarimas iš karto krito ant jo.
— Jeigu jūs susidedate su arkliavagiais ir dar atvedate juos į mano namus, tai patys ir atlyginkite už visą žalą, — burnojo smuklininkas.
— Eikite ir paklauskite Papartyną, kur dingo jo brangusis draugas!
Tačiau greitai paaiškėjo, jog žvairys nebuvo joks pietiečių kompanionas, ir niekas negalėjo pasakyti, kada jis prie jų prisiplakė.
Papusryčiavę hobitai perkraustė daiktus ir pasiruošė nelengvai bei tolimai kelionei pėsčiomis. Jiems pajudėjus, jau buvo beveik dešimt. O tuo laiku visas kaimas jau ūžė iš nustebimo: Frodo dingimas, Juodųjų Raitelių pasirodymas ir paskutinė naujiena, jog Platžengys parsisamdė paslaptingiems hobitams iš Grafystės, liejosi į vieną neužmirštamą istoriją. Dauguma Bryliaus ir Kelmynės gyventojų, taip pat atbėgę iš Daubio ir Plynio, grūdosi prie kelio, norėdami pamatyti keliautojų išvykimą. Kiti smuklės svečiai smaksojo prie durų ir langų.
Platžengys persigalvojo ir nusprendė iškeliauti iš kaimo pagrindiniu keliu. Bet koks kitas variantas savaime atkrito, nes pusė gyventojų seks paskui keleivius ir sergės, kad jie neįmaklintų į kieno nors žemes bei nebrakonieriautų.
Platžengys ir hobitai atsisveikino su Bobų, Nobu ir smuklininku, apipylę juos didžiausiomis padėkomis.
— Tikiuosi, jog mes dar susitiksime šviesesniais laikais, — tarė Frodas, — štai tada ir paviešėsime pas jus.
Taip prasidėjo varginanti kelionė pėsčiomis, varstant nedraugiškiems minios žvilgsniams ir skambant piktoms replikoms. Tačiau Platžengiui didžioji dalis bryliečių jautė pagarbią baime, ir tie, į kuriuos jis pakeldavo akis, toj pat užsičiaupdavo ir užlįsdavo už kitų nugarų.
Platžengys kartu su Frodu žingsniavo priekyje, po jų pėdino Pipinas su Meriu, o pačiame gale vilkosi Semas, vedinas sunkiai apkrautu poniu, kuris, beje, į ateitį žiūrėjo daug linksmiau, nes jautė permainas. Semas susimąstęs graužė obuolį, kurių pilnas kišenes jam prigrūdo Bobas ir Nobas.
— Einant — obuoliukas, sėdint — pypkutė,— murmėjo jis, tik, deja, viso to ilgam neužteks.
Praeidami hobitai nekreipė dėmesio į duryse, languose ir tarpuvartėse kyšančias smalsias galvas, tačiau priartėjęs prie vartų Frodas pamatė mūrinį apleistą namą už tankios tvoros: paskutinį kaimo namą. Staiga viename lange šmėkštelėjo išgeltęs veidas su klastingom žvairom akim ir iš karto išnyko.
"Ak, štai kur slepiasi pietietis, — pagalvojo Frodas, — Na, iš veido tai tikrų tikriausias orkas".
Už tvoros įžūliai vėpsojo kitas žmogėnas. Jo antakiai buvo tamsūs ir tankūs, o juodose akyse galėjai matyti panieką. Jis rūkė trumpą pypkę, kurią dabar išsiėmė iš burnos, ir riebiai nusispjovė.
— Sveikas, Ilgakinki! — riktelėjo jis. — Taip anksti iškeliauji ir dar su naujais draugais?
Platžengys nieko neatsakė.
— Sveiki, mažuliukai! — pasveikino jis hobitus. — Argi jūs nežinote, kas prie jūsų prilipo? Tai juk Platžengys Aršusis! Nors jis turi ir blogesnių vardų. Na, aš jums nieko nesakysiu: patys naktį pamatysite. O tu, Semuk, neskriausk mano ponio! Tfu! — jis vėl nusispjovė.
Semas staigiai atsisuko:
— O tu, Papartynai, — suriko jis, — greičiau slėpk savo susmirdusį snukį, nes gali gauti per nosį!
Ir žaibiškai paleistas obuolys stipriai trenkė Bilui per minėtą vietą. Jis per vėlai pasilenkė, ir iš už tvoros pasigirdo keiksmų lavina.
— O toks geras obuolys buvo, — apgailestaudamas tarė Semas ir greitai nužingsniavo toliau.
Pagaliau kaimas liko už nugarų. Juos sekusi vaikų ir valkatų minia pavargo ir patraukė atgal prie Pietinių vartų. Keletą mylių keliautojai ėjo Keliu, kuris apsisuko aplink Bryliaus kalną ir dabar lėtai leidosi žemyn į miškų kraštus. Kairiajame kalno šlaite matėsi Kelmynės namai ir hobitų olos, o šiaurėje iš slėnio kylantys dūmai rodė, kur išsidėstęs Daubys. Plynį slėpė medžiai.
Po to, kai Kelias apjuosęs paliko aukštą kalną, keliautojai iš jo išsuko ir toliau žygiavo siauru taku, vedančiu į šiaurę.
— Štai čia mes ir pasislėpsime nuo pašalinių akių, — pasakė Platžengys.
— Tikiuosi, ne "trumpiausiu keliu", — paprašė Pipinas, — nes paskutinysis mūsų kelio trumpinimas vos mūsų nepražudė.
— Aha, bet tada su jumis nebuvo manęs, — nusišypsojo Platžengys. — Man visi keliai yra trumpiausi ir veda ten, kur reikia.
Jis dar kartą apžiūrėjo tuščią Kelią ir greitai nusileido į krūmais apaugusį slėnį. Jis planavo (kaip suprato hobitai, nepažindami šių kraštų) aplenkti Plynį iš rytų, o po to kiek galima tiesiau per dykąsias žemes traukti prie Orų Viršūnės. Jeigu viskas klostytųsi gerai, tai šitaip keliaudami jie turėtų nukirsti gerą gabalą Kelio, kuris dideliu lanku lenkia Uodų Pelkes. Tačiau jiems patiems teks pereiti tas pelkes, ir tai visai nedžiugino Platžengio.
Na, o kol kas keliauti buvo malonu. Jeigu nebūtų buvę tų šiurpių naktinių įvykių, tai hobitams, ko gero, būtų pati maloniausia kelionės atkarpa. Saulė nestipriai švietė ir pūkšnojo silpnas vėjukas. Miškai slėnyje dar nebuvo nusimetė savo spalvingo apdaro ir atrodė labai ramūs. Platžengys nedvejodamas vedė hobitus susipynusiais takais, iš kurių patys hobitai amžiais nebūtų išsikapstę. Jis gudravo ir vingiavo, norėdamas išvengti persekiotojų.
— Bilas Papartynas, aišku, pasižiūrėjo, kur mes išsukome iš Kelio, — tarė jis, — bet pats paskui mus neseks. Jis irgi neblogai pažįsta aplinkinius miškus, tik prasčiau už mane. Tačiau naujienas jis, be abejo, persakė kitiems, kurie nėra taip toli. Ir jei jie visi mano, jog mes keliaujam į Plynį, tai mums tik į naudą.
Gal dėl Platžengio sumanumo, gal dėl kitos priežasties visą dieną jie nei girdėjo, nei matė kokio gyvo padaro — nei dvikojų, jei keturkojų, nei paukščių, tik vieną lapę ir keletą voverių. Kitą dieną, pasukus į rytus, irgi tebebuvo tylu ir ramu. Trečią kelionės iš Bryliaus dieną jie ištrūko iš Vidgirio, ištrūko ir vėl pasislėpė. Keliautojai jau paliko Brylio apylinkes ir artinosi prie Uodų Pelkių.
Žemė dabar pasidarė drėgna, po kojomis žliugsėjo samanos, iš po nendrių ir ajerų skubiai plasnodavo įvairiausi menki paukšteliai. Reikėjo eiti labai atsargiai, stengiantis nesušlapti kojų. Iš pradžių sausesnių vietų ieškoti sekėsi gana neblogai, bet vėliau kelionė tapo lėtesnė ir pavojingesnė. Pelkės buvo taip prižėlusios ir tokios klastingos, kad net Bastūnai nežinojo nuolatinio kelio per šitas klampynes. Pradėjo kankinti mašalai: ištisi jų debesys zvimbė virš galvos, lindo į plaukus, į kelnes, į rankoves ir gėlė, gėlė, gėlė.
— Mane gyvą suės! — klykė Pipinas. — Čia jau nebe Uodų Pelkės, o tiesiog kažkokia uodų karalija!
— Įdomu, ką jie gelia, kai arti nepasitaiko hobito? — pasidomėjo Semas, kasydamasis kaklą.
Keliautojai praleido baisią dieną šitame nemaloniame ir vienišame krašte. Nakvynė buvo drėgna, šalta ir nemaloni, nes besikandžiojantys uodai nenurimo. Visa žolė ir nendrės knibždėte knibždėjo tų bjaurių gyvių, besigiminiuojančių su svirpliais. Tūkstančiai šitų kraugerių ištisą naktį galando savo straublius — k-r-raujo, k-r-raujo tol, kol hobitai visi paklaiko.