Ketvirtoji diena praėjo geriau, bet naktį vėl viskas pasikartojo. Nors dalis Kraugerių (kaip juos praminė Semas) atsiliko, bet kiti hobitus tebepersekiojo.
Kai Frodas nuvargęs gulėjo ir beviltiškai bandė užsnūsti, jam staiga pasirodė, jog toli toli, rytuose, matyti šviesa, kuri žybteli ir vėl išnyksta. Tai nebuvo aušra, iki jos dar turėjo praeiti keletas valandų.
— Iš kur tos šviesos? — paklausė Frodas Platžengį, kuris atsistojęs stebeilijosi į tamsą.
— Nežinau, — atsakė žmogus, — per toli, kad galėčiau ką nors suprasti. Panašu į žaibą, besitrankantį nuo kalno viršūnės.
Frodas vėl atsigulė ir dar ilgai matė skaisčius blyksnius ir tamsią Platžengio figūrą. Pagaliau jis neramiai užmigo.
Penktąją dieną jie pagaliau paliko paskutinius liūnus ir pelkių nendres. Prasidėjo vos juntamas, bet varginantis kopimas į viršų. Tolumoje rytuose jau buvo matyti kalnų grandinė. Dešinėje ir truputį šone stūksojo pats aukščiausias kalnas su kūgio formos plokščia viršūne.
— Tai ir yra Orų Viršūnė, — pasakė Platžengys. — Senasis Kelias, kurį mes apėjome iš kairės, kaip tik lenkia ją iš pietų pusės. Jeigu eitume tiesiai, tai kalną pasiektume iki rytojaus popietės. Ko gero, tą ir reiks daryti.
— Kodėl? — paklausė Frodas.
— Ogi todėl, jog visiškai neaišku, ką rasime Kelyje. Juk mes jau Bryliuje buvom susekti.
— Tačiau tu ten tikėjaisi sutikti Gendalfą!
— Taip, bet dabar vilties nėra. Net jeigu jis irgi eitų šituo keliu, tai galėjo aplenkti Brylių ir nesužinoti apie mūsų planus. Netgi jeigu būtų atvirkščiai, mes vis tiek nesusitiktume: ir mums, ir Gendalfui yra per daug nesaugu ilgai laukti. Jeigu Raiteliai mus pametė dykynėse, tai jie taip pat taiko prie Orų Viršūnės, nes iš čia viskas matyti per keliasdešimt mylių. Be to, čia pilna paukščių ir žvėrių, kurie ir dabar mus mato. O ne visais paukščiais galima pasitikėti.
Hobitai neramiai pažvelgė į tolimas kalvas, Semas pažiūrėjo į blankų dangų, lyg stengdamasis išvysti vanagą ar erelį, sklandantį padebesiais ir nedraugiškomis akimis juos sekantį.
— Na, Platžengy, tu tikrai moki paguosti, — tarė jis.
— Ką tu mums patartum daryti? — paklausė Frodas.
— Aš manau, — iš lėto, abejodamas atsakė Platžengys, — aš manau, jog geriausia būtų iš čia žygiuoti tiesiai į rytus ir taikyti ne prie Orų Viršūnės, bet prie kitų kalvų, o ten aš žinau tokį taką, kuris atves mus į Orų Viršūnę iš šiaurės. Tada ir pažiūrėsime, kas bus.
Iki pat šaltų ir ankstyvų sutemų jie kiūtino kalvų link. Po kojomis vis dėlto tapo sausiau, ir rūkas jau telkėsi už nugarų. Iki saulės laidos dar pypsėjo keletas paukštukų, bet žemę apgaubus prieblandai nutilo ir jie. Hobitai prisiminė maloniausius saulėlydžius, matytus pro tolimo Begendo langus.
Taigi saulė jau leidosi, kai jie priėjo upelį, kuris sukiojosi tarp kalvų ir nyko pelkėse. Keliautojai traukė jo krantais tol, kol visiškai sutemo. Kai jie sustojo ir po žemaūgiais alksniais įsirengė stovyklą, jau buvo tamsu nors akin durk. Patekėjus mėnuliui, pasimatė pliki, bemiškiai kalvų šlaitai. Tą naktį hobitai budėjo paeiliui, o Platžengys, atrodė, išvis nemiegojo.
Kitą rytą jie pakilo iš karto po saulėtekio. Šaltame ore skaisčiai spindėjo ryškiai žydras dangus. Hobitai pasijuto atsigavę, nepaisant bemiegės nakties. Jie jau priprato prie ilgų atstumų ir menko maisto, nors Grafystėje niekas nebūtų supratęs, kaip jie dar išlieka gyvi tokiomis sąlygomis. Pipinas paskelbė, jog Frodas ir taip beveik dvigubai sustorėjo.
— Kur tau sustorėjau, — atsiduso Frodas, susiverždamas diržą. — Jeigu ir toliau tokiu greičiu liesėsiu, tai, ko gero, pavirsiu šmėkla.
— Nereikia kalbėti apie tokius dalykus! — netikėtai karštai ir staigiai nutraukė juos Platžengys.
Kalvos priartėjo, čia pakildamos beveik iki tūkstančio pėdų, čia nusileisdamos iki žemės lygio ir pro įvairias akmenines nišas praleisdamos keliautojus į priekį. Prie kalvų keterų hobitai matė senąsias žole apaugusias sienas, griovius ir apleistus akmeninius griuvėsius. Iki nakties jie pasiekė vakarinius kalvų šlaitus ir ten apsistojo. Tai buvo jau šeštoji iškeliavimo iš Bryliaus diena.
O ryta, pirmą kartą po Vidgirio, pasirodė ir takas. Keliautojai juo pasuko ir nužingsniavo į pietus. Takas gudriai vingiavo ir buvo aišku, jog tie, kurie jį pramynė, norėjo, kad jis matytųsi kuo mažiau: iš abiejų pusių taką supo kalvų viršūnės. Jis vingiavo miškingais slėniais, spaudėsi prie stačių šlaitų, o kai tekdavo perbėgti per atvirą vietove, tai iš abiejų pusių jį slėpdavo dideli rieduliai ir nugludinti akmenys, kurie kaip tvora dengė keleivius.
— Įdomu, kas ir kodėl pramynė šitą taką? — pasmalsavo Meris, jiems einant viena tokių alėjų, kur ištisai gulėjo didžiuliai akmenys. — Man tai ne itin patinka — labai jau panašu į Pilkapius. Ar Orų Viršūnėje yra Pilkapių?
— Ne. Šitose kalvose apskritai nėra jokių Pilkapių, — atsakė Platžengys. — Žmonės iš Vakarų čia negyveno, o tik gynė šitas kalvas nuo Angmaro blogio. Šitą taką pramynė, norėdami susisiekti su gynybos postais. O seniai seniai, pirmosiomis Šiaurės Karalystės dienomis, ant Orų Viršūnės buvo pastatytas sargybos bokštas Amon Sulas. Jį sugriovė, sudegino, ir dabar ten neliko nieko, išskyrus nelygų akmeninį ratą, panašų į karūną ant rūsčios senojo kalno galvos. O bokštas buvo aukštas ir išdidus. Pasakojama, jog jame yra stovėjęs Elendilas, laukdamas iš vakarų ateinančio Gilgelado, tomis Paskutinės Sąjungos dienomis.
Hobitai pažvelgė į Platžengį. Atrodė, jog senieji padavimai jam žinomi taip pat gerai kaip ir slaptieji takai.
— Kas buvo Gilgeladas? — paklausė Meris, bet užsigalvojęs Platžengys neatsakė. Staiga kažkas tyliu balsu ištarė:
Hobitai apstulbę atsisuko, nes dainavo Semas.
— O toliau? — paklausė Meris.
— Tai viskas, ką žinau, — paraudonavęs sumikčiojo Semas. — Šitą aš išmokau iš misterio Bilbo, kai buvau dar berniukas, jis žinojo mano aistrą elfams, tad pasakodavo ir pasakodavo. Misteris Bilbas mane ir rašyti, ir poeziją skaityti išmokė. O tą eilėraštį pats ir sukūrė.
— Ne visai taip, — pataisė jį Platžengys, — tai ištrauka iš baladės "Gilgelado kritimas". Tikriausiai Bilbas ją išvertė, nors aš to nežinojau.
— Aha, ten dar buvo daugiau, — sutiko Semas, — ir viskas apie Mordorą. Man besiklausant šiurpuliai pradėjo per nugarą bėgioti. Bet niekad netikėjau, kad man pačiam tuo keliu teks patraukti!
— Į Mordorą? — šūktelėjo Pipinas. — Aš tikiuosi, jog mums ten neprireiks.
— Netarkite garsiai šito vardo, — paliepė Platžengys.
Apie pusiaudienį jie priėjo tako pabaigą ir priešais save skaisčioje spalio saulėje pamatė pilkai žalią pylimą, lyg tiltą vedantį į šiaurinį kalno šlaitą. Jie nusprendė kopti viršun tuoj pat, nelaukdami, kol sutems. Slėptis jau buvo nebeįmanoma, ir keliautojams beliko tikėtis, jog priešai ir šnipai jų nepastebės. Ant kalvos nieko nesimatė. Jeigu Gendalfas čia ir buvo, tai jokių pėdsakų nepaliko.