— Mano mielieji Beginsai ir Šniukščiai, — vėl pradėjo Bilbas, — Tukai ir Brendibakai, Grabsai ir Čapsai, Urviniai ir Ragpūčiai, Diržiniai, Bolgeriai ir Labkūniai, Barsukėnai, o taip pat mano mielieji Didpėdai...
— Didpėdžiai! — riktelėjo senstelėjęs hobitas iš paviljono kampo. Aišku, tai ir buvo Didpėdis: jo didžiulės, neįtikėtinai gauruotos pėdos puikavosi užkeltos ant stalo, kad visi galėtų jas matyti...
— ... Didpėdžiai, — pasitaisė Bilbas, — ir mano gerieji Sakviliai-Beginsai, kurie pagaliau atvyko į Begendą. Šiandien mano gimtadienis. Man šimtas vienuolika!
— Valio! Valio! Ilgiausių metų! — pradėjo šaukti hobitai ir būgnyti per stalus. Bilbas kalbėjo tokiu stiliumi, kurį jie mėgo: trumpai ir aiškiai.
— Aš tikiuosi, jog jums visiems taip linksma kaip ir man!
Kurtinantys plojimai. Šauksmai "Taip" (ir "Ne"). Užgrojo rageliai ir trimitai, birbynės ir fleitos bei kiti muzikos instrumentai, kuriuos jaunieji hobitukai gavo dovanų. Sprogo šimtai muzikinių pliauškynių. Ant pliauškynių puikavosi užrašas "Deilas", kurio hobitai negalėjo suprasti, bet visi sutiko, jog pliauškynės puikios. Kitame kampe jaunieji Tukai ir Brendibakai nusprendė, jog dėdė Bilbas jau baigė (nes jis pasakė viską, kas buvo reikalinga), todėl improvizuotam orkestrui pritariant, ten prasidėjo šokiai. Everardas Tukas su Melilota Brendibak užlipo ant stalo ir su varpeliais rankose pradėjo šokti "Springlą" — puikų, bet pernelyg energingą šokį.
Tačiau Bilbas dar nebaigė. Pačiupęs trimitą, jis tris kartus pratisai papūtė. Triukšmas sumažėjo.
— Aš jūsų ilgai negaišinsiu! — riktelėjo jis, ir vėl pasigirdo plojimai. — Aš sušaukiau jus čia turėdamas tikslą!
Paskutiniai Bilbo žodžiai padarė įpūdį, visi nutilo, o keli Tukai net pasiruošė klausyti.
— Tiksliau, turėdamas tris tikslus, — pasakė Bilbas. — Pirmiausia turiu pasakyti, jog su tokiais žaviais ir puikiais hobitais pragyventi šimtą vienuolika metų yra lengviau negu lengva.
Džiaugsmingas pritarimo ūžesys.
— Aš pusės jūsų nepažįstu nė pusės tiek, kiek norėčiau pažinti, o kitos pusės nemyliu nė pusės tiek, kiek esat verti!
Tai buvo netikėta ir sunkiai suprantama. Pasigirdo skysti plojimai, kadangi daugelis stengėsi suprasti, ar tai yra komplimentas.
— Antrasis mano tikslas — atšvęsti savo gimtadienį...
Ankstesnis pritariamas ūžesys.
— Ne, ne mano — MŪSŲ! Kadangi šiandien ne tik mano, bet ir mano įpėdinio bei sūnėno Frodo gimtadienis. Šiandien jis tampa pilnamečiu ir pilnateisiu Begendo savininku!
Keletas atsainių senių pliaukštelėjimų ir keletas jaunųjų šauksmų "Frodas! Frodas!" Sakviliai-Beginsai susiraukė ir pradėjo svarstyti, ką gali reikšti "pilnateisis Begendo savininkas".
— Šiandien mums sukanka lygiai šimtas keturiasdešimt ketveri metai, lygiai tiek, kiek šiandien čia jūsų. Vienas, atsiprašant, už pasakymą, grosas! — kalbėjo Bilbas.
Mirtina tyla. Daugelis, ypač Sakviliai-Beginsai įsižeidė, supratę, jog yra pakviesti tik dėl apvalaus skaičiaus: "Vienas grosas. Fu, kaip vulgaru".
— Be to, — šnekėjo toliau Bilbas, lyg nepastebėdamas svečių nepasitenkinimo, — šiandien mano atvykimo su statine į Esgarotą metinės. Tiesą sakant, tada mintis apie gimtadienį net neatėjo man į galvą. Mat, kai tebesi penkiasdešimt vienerių, gimtadieniai neatrodo tokie svarbūs. Tiesa, tada puota buvo prašmatni, bet aš buvau peršalęs ir tegalėjau pasakyti: "Duošird dėkoju jubs!" Na, o dabar aš galiu ištarti teisingai: Nuoširdžiai dėkoju, jog atėjote į mano mažą švente! Svečiai tylėjo, nusprendė, jog Bilbas tuoj prapliups daina ar eilėraščiu. Kodėl gi jis negalėtų dabar baigti, o jie išgertų už Bilbo Beginso sveikatą? Bet Bilbas nei dainavo, nei deklamavo. Jis mažumą atsikvėpė ir kalbėjo toliau:
— Ir trečias, paskutinis mano tikslas — noras paskelbti PRANEŠIMĄ!
Paskutinį žodį jis pasakė taip garsiai ir netikėtai, kad visi tiesiog sustingo, — aš su liūdesiu pranešu, nors, kaip sakiau, šimtas vienuolika metų, praleistų su jumis, nieko nereiškia, bet tai yra PABAIGA. Aš iškeliauju! Aš jus palieku! SUDIE!
Bilbas žengė nuo kėdės ir... išnyko. Staiga blykstelėjo akinama šviesa, ir visi hobitai užsimerkė. Atvėrę akis, jie pamatė, jog Bilbo niekur nėra. Šimtas keturiasdešimt keturi apstulbinti hobitai netekę žado atsisėdo. Odas Didpėdis nukėlė kojas nuo stalo ir pradėjo dairytis. Tvyrojo mirtina tyla, kol po keleto gilių įkvėpimų visi Beginsai, Šniukščiai, Tukai, Brendibakai, Bragsai, Čapsai, Urviniai, Bolgeriai, Diržiniai, Barsukėnai, Labkūniai, Ragpūčiai ir Didpėdžiai pradėjo kalbėti vienu metu.
Visi sutiko su tuo, jog tai labai prasto skonio juokas ir šį nesusipratimą reikia kuo greičiau užgerti ir užkąsti. "Aš visą laiką sakiau, jog jis trenktas", — girdėjosi iš visų pusiu. Netgi beveik visi Tukai pasmerkė Bilbą. Tiesa, tuo momentu dar niekas nesuprato, kas įvyko iš tikrųjų, ir peikė prastą išdaigą.
Vienintelis senasis Roris Brendibakas tuo netikėjo. Nei garbingas amžius, nei ištaigingi valgiai nesumaišė jo proto, ir Roris pasakė savo marčiai Esmeraldai:
— Čia kažkas įtartina, brangioji. Aš manau, kad tas pakvaišęs Beginsas vėl kažkur išsinešdino. Senas kvailys! Bet ko gi mums jaudintis? Svarbu, kad vaišės pasiliko.
Ir jis garsiai paliepė Frodui atnešti dar vyno.
O Frodas buvo vienintelis, neištaręs nė žodžio. Jis tylėdamas sėdėjo prieš tuščią Bilbo kėde, ignoruodamas pastabas ir klausimus. Frodas, žinoma, įvertino Bilbo išdaigą, kadangi apie ją žinojo iš anksto, ir vos susilaikė iš juoko, matydamas svečių pasipiktinimą bei nuostabą. Bet tuo pat metu Frodas skaudžiai suprato, jog jis ne juokais myli senąjį hobitą. Daugelis svečių gėrė ir valgė, aptarinėdami buvusias ir esamas Bilbo keistenybes, bet pasipiktinę Sakviliai-Beginsai jau buvo išėję. Frodas nebenorėjo turėti nieko bendro su Puota: liepęs atnešti vyno ir išgėręs taurę į Bilbo sveikatą, jis išsmuko iš palapinės.
Bilbas Beginsas, kalbėdamas svečiams, visą laiką čiupinėjo auksinį Žiedą savo kišenėje, magišką Žiedą, kurį slėpė jau daug metų. Žengdamas nuo kėdės, jis užsimovė Žiedą ant piršto, ir joks Hobitono hobitas niekada daugiau jo nebematė. Bilbas žvaliai grįžo į savo olą, su šypsena klausydamasis ūžesio palapinėje ir linksmybių kitose lauko vietose. Įėjęs į olą, Bilbas nusivilko savo šventiškus drabužius, sulankstė šilkinę liemenę ir, atidžiai ją susukęs į rūkomąjį popierių, padėjo į stalčių. Tada greitai apsivilko senus netvarkingus drabužius ir susijuosė odiniu diržu. Prie diržo Bilbas prisisegė trumpą kardą aptriušusiose juodos odos makštyse. Iš naftalinu pasmirdusio stalčiaus išsitraukė seną apsiaustą su gobtuvu, sulopytą, išblukusį, neįspėjamos spalvos, bet saugomą kaip brangų atminimą. Apsiaustas Bilbui buvo aiškiai per didelis. Tada Beginsas įėjo į savo kabinetą ir iš spintos išsiėmė paslaptingą rankraštį ir dar storą didžiulį voką. Paketas ir aplankalas nukeliavo į netoliese stovinčią vieną jau puspilnę dėžę, o į voką hobitas įkišo savo auksinį Žiedą, gražiąją grandinėlę ir užantspaudavo, adresuodamas jį Frodui. Iš pradžių Bilbas voką padėjo ant židinio atbrailos, bet greitai čiupo jį ir įsigrūdo į kišenę. Tuo momentu atsidarė durys ir greitu žingsniu įėjo Gendalfas:
— Sveikas, — tarė Bilbas, — aš jau stebėjausi, kodėl tavęs dar nematyti.
— Aš laimingas, jog MATAU tave, — atrėžė burtininkas, sėsdamasis į krėslą. — Dar norėjau persimesti su tavimi keletu žodelių. Tikiuosi, viskas vyksta puikiai pagal tavo planą?
— O kaipgi, — patvirtino Bilbas, — bet blykstelėjimo nereikėjo: net aš nustebau, o ką jau kalbėti apie kitus. Aišku, tavo darbas?