Vakariniame Orų Viršūnės šlaite jie aptiko nepastebimą lomelę, kurios dugne gausiai žėlė žolė. Ten pasiliko Semas ir Pipinas, taip pat ponis ir visas krovinys. Kita trijulė nuėjo toliau. Po pusvalandžio sunkaus kopimo Platžengys pasiekė viršūnę. Frodas ir Meris, uždusę ir pavargę stačiu šlaitu kabarojosi paskui jį. Kaip Platžengys ir sakė, viršuje buvo senovinių akmenų ratas, dabar visai apžėlęs žole, tačiau jo centre buvo sukrauta juodų, lyg nuo ugnies aprūkusių akmenų piramidė. Aplinkui taip pat juodavo išdegintos samanos ir žolė, tarsi liepsna būtų bandžiusi aplaižyti visą viršūnę, bet niekur nesimatė nė ženklo jokio gyvo padaro.
Atsistoję ant senovinės tvirtovės likučių, jie apžvelgė visą tuščią panoramą: plikas žemes, menkus miško lopus pietuose ir už jų tolimos upės blizgėjimą. Apačioje kaip juosta rangėsi iš vakarų ateinantis ir rytuose dingstantis senasis Kelias. Jame nesimatė jokio judėjimo. Jie pažvelgė dar toliau ir išvydo kalnus: artimiausieji buvo purvinai rudi, o tolimesniųjų baltos viršūnės akinamai spindėjo saulėje.
— Na, štai ir viskas, — pareiškė Meris, — tik labai jau nejaukiai ir liūdnai viskas atrodo: nei pastogės, nei vandens. Ir misterio Gendalfo nėra. Aš, žinoma, jo už tai nepeikiu — ką gi jis čia veiktų?
— Iš tikrųjų, nieko, — susimąstęs pritarė Platžengys, žvalgydamasis aplinkui, — net jeigu jis būtų į Brylių atvykęs vėliau, čia galėjo atsirasti prieš mus. Kai Gendalfui prireikia, jis gali lėkti kaip paukštis.
Staiga Platžengys pasilenkė ir įsižiūrėjo į akmenį, gulintį piramidės viršuje. Jis buvo plokštesnis ir baltesnis už kitus. Žmogus paėmė jį ir pavartė rankose.
— Nagi pasižiūrėk, — pasiūlė Platžengys Frodui. — Kas gi čia yra, tavo nuomone?
Kitoje akmens pusėje Frodas pamatė keletą įbrėžimų.
— Panašu į brūkšnį, tašką ir dar tris brūkšnius, — abejodamas tarė jis.
— Kairysis brūkšnys ir tie du įbrėžimai virš jo reiškia G raide, — pradėjo aiškinti Platžengys. — Ko gero, juos paliko Gendalfas, nors visiškai tuo tikras nesu. Brūkšniai labai aiškūs, švieži, tačiau gali reikšti visai ką kitą ir neturėti nieko bendro su mumis. Tokias pat runas naudoja ir Bastūnai, kurie čia irgi kartais užklysta.
— O jeigu rašyta Gendalfo, ką tai reiškia? — paklausė Meris.
—— Aš pasakyčiau, — tarė Platžengys, — jog tai G3, tai reiškia, jog spalio trečią čia buvo Gendalfas. Tada tas taip pat rodo, jog jis buvo pavojuje ar labai skubėjo, nes neturėjo laiko ką nors paaiškinti išsamiau. Jeigu taip įvyko iš tikrųjų, mes privalome būti labai atsargūs.
— Kaip norėčiau būti tikras, jog kaip tik Gendalfas paliko šias žymes, — giliai atsiduso Frodas. — Turėčiau daug daugiau drąsos, jei žinočiau, kad jis taip pat kelyje — priekyje arba už mūsų.
— Galbūt, — tarė Platžengys. — O aš tikiu, jog čia buvo jis, ir burtininkui grėsė didelis pavojus. Štai čia liepsnos žymės, o prieš tris dienas mes matėme šviesas rytuose. Ko gero, ant šito kalno Gendalfą užpuolė, bet kaip baigėsi mūšis, aš pasakyti negaliu. Dabar jo čia nėra, ir mes patys turime rinktis geriausią kelią į Rivendeilą.
— O kiek dar liko iki Rivendeilo? — pavargusiu balsu paklausė Meris, žvelgdamas aplinkui. Nuo Orų Viršūnės pasaulis atrodė laukinis ir platus.
— Žinau, kad kažkas matavo Kelią myliomis nuo "Pamirštosios Smuklės", kuri yra dienos kelionėje nuo Bryliaus, — atsakė Platžengys. — Bet nežinau, ar tų mylių daug, ar mažai, nes visi džiaugiasi, pasiekę kelionės pabaigą šitokiame pavojingame kelyje, ar jis būtų trumpas, ar ilgas. Na, o nuo čia, gerai susiklosčius aplinkybėms, iki Bruineno Brastos, kur Kelias kerta upę ir eina pro Rivendeilą — dvylika mano dienų, o keliaudami su jumis užtruksime ne mažiau kaip dvi savaites. Be to, nemanau, kad galėsime eiti keliu.
— Dvi savaitės! — sušnibždėjo Frodas. — Visko gali atsitikti per tas dienas.
— Visko, — patvirtino Platžengys.
Jie dar kurį laiką pastovėjo pietiniame viršūnės krašte. Šitoje vienišoje vietoje Frodas pirmą kartą rimtai pajuto pavojų ir namų ilgesį. Hobitas karčiai keikė savo likimą, kuris nepaliko jo tykioje ir numylėtoje Grafystėje. Jis pažvelgė į nekenčiamą Kelią, į vakarus — ten, kur buvo Begendas, ir staiga pamatė, jog Keliu lėtai šliaužia du taškai, o iš rytų jiems priešpriešiais juda kiti trys. Frodas riktelėjo ir suspaudė Platžengio ranką.
— Žiūrėk! — sušuko jis, rodydamas žemyn. Platžengys iš karto krito žemėn, sykiu patraukdamas ir Frodą. Šalia šleptelėjo persigandęs Meris.
— Kas tai? — sušnibždėjo Meris.
— Dar nežinau, bet nujaučiu blogiausia, — atsakė Platžengys.
Jie lėtai prišliaužė prie krašto ir pažvelgė pro plyšį tarp dviejų suskilusių akmenų. Besileidžianti saulė švietė ne taip skaisčiai, nes iš rytų plaukė didelis permatomas debesis. Visi matė juodas dėmeles, bet nei Frodas, nei Meris negalėjo tiksliai įžiūrėti. Jie tik pajuto, jog kažkur apačioje jau susirinko Juodieji Raiteliai.
— Taip, — tarė Platžengys, kurio akys buvo kur kas aštresnės, — taip, tai jie. Priešas jau čia!
Jie skubiai nušliaužė šalia ir šiauriniu kalno šlaitu nusileido pas draugus.
Semas ir Peregrinas taip pat laiko veltui neleido. Jie ištyrinėjo visą slėnį ir aplinkinius šlaitus. Netoliese jie aptiko tyrą šaltinėlį, o prie jo vienos ar kelių dienų šviežumo pėdsakus. Pačiame slėnyje jie rado naują laužavietę ir kitus skubios stovyklos ženklus. Už uolų nuolaužų Semas surado keletą nedidelių žabų kūlelių.
— Ko gero, senasis Gendalfas čia jau pabuvojo, — pasakė jis Pipinui. — O gal ir ne jis, bet kažkas čia dar ketina grįžti.
Platžengį labai sudomino šitie atradimai.
— Kaip gi čia aš nepalaukiau ir pats neapžiūrėjau! — susisielojo jis, skubėdamas prie šaltinio ir pėdsakų.
— To ir bijojau, — grįžęs tarė Platžengys. — Semas su Pipinu ištrypė minkštą žeme, ir pėdsakai dabar sugadinti. Kiek išskaičiau iš žemės, čia paskutiniu metu yra buvę Bastūnai — tai jie paliko žabų kūlelius. Tačiau čia taip pat yra keletas šviežesnių, ne Bastūnų pėdsakų. Kažkas, avintis sunkiais batais, vakar ar užvakar čia irgi viešėjo. Nors nesu tikras, bet, ko gero, tokių batuotų čia buvo ne vienas.
Plalžengys stabtelėjo ir neramiai susimąstė. Kiekvienas hobitas tuoj pat prisiminė apsiaustais apsigaubusius batuotus Raitelius. Jeigu jie iš tikrųjų jau žino šį slėnį, tai kuo greičiau Platžengys hobitus iš čia išves, tuo bus geriau. Semas išsigandęs permetė slėnį akimis — už kelių mylių galėjo būti priešai, o jie su Pipinu čia pradėjo patys vieni bastytis.
— Ar mes negalime kuo greičiau iš čia dingti, misteri Platžengy? — nekantriai paklausė jis. — Jau vėlu, o mane nuo šitos skylės tiesiog šiurpas krečia.
— Taip, mes tuoj pat privalome nuspręsti, ką daryti, — atsakė Platžengys, žvelgdamas į dangų ir stengdamasis susiorientuoti laike. — Taigi, Semai, — pagaliau prabilo jis, — aš irgi nemėgstu šitos vietos, bet neįsivaizduoju, kur galėtume prisiglausti nakčiai. Bent dabar mūsų niekas neseka, o pajudėję pakliūsime į daugelio šnipų akis. Mes dabar tegalime keliauti į šiaurę, o ten, tikėkit manim, net tokios prieglaudos nerasime. Kelias yra saugomas, ir naktį geriau nebandykime jo perkirsti ir žygiuoti į pietus.
— Ar Raiteliai mato! — netikėtai įsikišo Meris. — Aš turiu galvoje, jog jie paprastai mus tik užuosdavo, jei galima taip pasakyti, o ne pamatydavo. Bet tu liepei mums gultis, kai buvome kalno viršūnėje, ir dabar kalbi apie tai, jog būsime pastebėti.
— Aš buvau per daug neatsargus kalno viršūnėje, — atsiliepė Platžengys, — nes vis ieškojau žinių nuo Gendalfo. Mums, be abejo, nereikėjo visiems trims kartis į viršūne ir ten taip ilgai būti. Prisiminkime Brylių — Raitelių arkliai mato, be to, jie į pagalbą pasitelkia žmones ir kitokius padarus. Patys Raiteliai nemato pasaulio, kaip matome mes, bet dieną jie jaučia mūsų šešėlius, kurie dingsta tik vidurdienį, o naktį Raiteliai mato juodąjį gamtos slaptaraštį, kurio neįžiūrime mes — tada jų labiausiai bijomasi. Ir dar — jie visą laiką užuodžia gyvų padarų kraują, nekęsdami ir trokšdami jo. Be uoslės ir matymo, yra ir kitų jutimų. Juk mes instinktyviai juntame Raitelius, o jie mus — dešimtis kartų aštriau. Ir, — pridūrė jis tylesniu balsu, — juos traukia Žiedas.