Выбрать главу

— Tai ką, mums nebėra jokios vilties? — beviltiškai sulemeno Frodas. — Jeigu keliausime — pamatys ir užpuls, jeigu liksime — Žiedas juos pritrauks?

Platžengys padėjo ranką hobitui ant peties.

— Dar yra vilties, — tarė jis, — tol, kol tu ne vienas. Pradžioje užsidekime šituos žabus: ugnis sušildys ir apgins. Sauronas ugnį naudoja savo piktiems kėslams, kaip ir daugelį kitų dalykų, bet kol kas Raiteliai jos nemėgsta ir bijo tų, kurie ją valdo. Šičia ugnis yra mūsų draugas.

— Geras draugas, nėra ko sakyti, — burbtelėjo Semas. — Uždegus laužą beliks tik pašaukti, kad Raiteliai mūsų nepražiopsotų.

Žemiausiam ir labiausiai uždengtam slėnio kampe jie įkūrė lauželį ir išsivirė valgyti. Vakaro šešėliai nusileido ant žemės, greitai oras atšalo. Hobitai pasijuto labai išalkę, nes nebuvo valgę nuo pusryčių, bet negalėjo sau leisti daugiau negu kuklią vakariene. Priekyje driekėsi visiškai tuščios žemės, kur šeimininkavo paukščiai ir žvėrys: nelaimingos, nedraugiškos žemės. Kartais per jas pereidavo vieniši Bastūnai, bet jie čia ilgai nebūdavo. Kartais užklysdavo reti pikti padarai: troliai, išlindę iš šiaurinių Ūkanotųjų Kalnu slėnio, ir kitokie nelabieji. Tik Kelyje galima buvo sutikti nykštukus, kurie amžinai skubėdavo savo reikalais ir su svetimšaliais niekada nesikalbėdavo.

— Maisto atsargu mums aiškiai neužteks, — liūdnai konstatavo Frodas, — nors ir kaip saugojomės, bet vis tiek persivalgėme, ir jeigu dar teks keliauti dvi savaites, tai... nežinau...

— Netgi čia galima susirasti maisto, — paguodė Platžengys, — uogos, šaknelės ir įvairūs augalai yra išmaitinę ne vieną medžiotoją. Todėl, kol dar neužsnigo, gyvybei palaikyti maisto turėtų pakakti. Žinoma, ieškant uogų ir šaknelių, reikės pavargti, bet tvirčiau susiveržkite diržus ir galvokite apie būsimąsias Elrondo puotas.

Temstant vis labiau spaudė šaltis. Už slėnio krašto jau nieko nebebuvo matyti, tik pilkos žemės tirpo vakaro šešėliuose. Dangus pragiedrėjo, ir jame viena po kitos žiebėsi žvaigždės. Hobitai, siausdamiesi į visas antklodes, slinkosi arčiau laužo, o Platžengys, apsigaubės tik plonu apsiaustėliu, sėdėjo nuošalyje papsėdamas pypkę.

Visiškai sutemus ir liepsnai ėmus skaisčiau šokinėti, jis pradėjo pasakoti hobitams įvairias istorijas, norėdamas nukreipti juos nuo juodų minčių. Jis žinojo daug senovinių istorijų ir legendų apie elfus ir žmones, apie gerus ir blogus Senųjų Dienų darbus. Hobitai tik stebėjosi ir spėliojo, kiek jam yra metų ir iš kur jis visa tai žino.

— Papasakok mums apie Gilgeladą, — staiga paprašė Meris, išklausęs istoriją apie Elfų karalystę. — Ar tu žinai tos baladės tęsinį?

— Aišku, žinau, — atsakė Platžengys. — Ir Frodas žino, juk šita istorija tiesiogiai su juo susijusi.

Meris ir Pipinas pasižiūrėjo į Frodą, kuris spoksojo į ugnį.

— Aš žinau tik tiek, kiek man pasakojo Gendalfas, — lėtai tarė Frodas, — Gilgeladas buvo paskutinis iš didžiųjų Viduržemio elfų karalių. Jų kalba "Gilgeladas" reiškia "žvaigždžių šviesa". Su elfų draugu Elendilu jis įsiveržė į...

— Ne! — pertraukė Platžengys. — Aš nemanau, jog mums reikėtų pasakoti šią istoriją, kai pašonėje bastosi Priešo tarnai. Jeigu mes nusigausime iki Elrondo namų, tu ją visą išgirsi.

— Tada papasakok kokią kitą seną istoriją, — paprašė Semas, — pavyzdžiui, apie elfus. Taip, taip, ypač dabar aš norėčiau išgirsti apie elfus.

— Gerai, aš jums papasakosiu legendą apie Tinuvielę, paseksiu sutrumpindamas, nes nežinau jos pabaigos, ir niekas kitas, be Elrondo, nežino, ar tokia pabaiga iš viso egzistuoja. Ši nuostabi istorija pakels jūsų dvasią, nors ji ir yra liūdna kaip viso Viduržemio legendos.

Platžengys kiek patylėjo ir švelniai bei tyliai uždainavo:

Ten lapai ir žolė žaliavo, Skėčius ten lieknos maudos kėlė, Ir laukymė ten mirguliavo Šviesoj vidurnakčio žvaigždynu. Ir šoko ten Tinuvielė, Fleita jai prieblandoj dainavo, Plaukuos tviskėjo spindulėliai, Žėrėjo rūbai auksu grynu. O Berenas lyg koks pamenąs, Kur elfų girioj miglos plaikstos, Prie upės vaikštinėjo vienas Su savo liūdesiu, su juodu. Nustebino jį grožis keistas: Auksinės gėlės mėnesienos Ant jos rankovių ir ant skraistės, Ir ant plaukų jos garbanotų.
Net kojas žavesys pakirto Ketinu nuvargintam jaunuoliui, Ir jis iš liūdesio pakirdo, Mėnulio spindulį pačiupęs, Ieškot buveinės elfų puolė. Tačiau ji šokdama ištirpo, Ir veltui žvelgė jis į tolį, Vienatvėj klausės miško, upės.
O ir po to ilgai girdėjo Jis šokį tų mažų kojelių, Po žemėm muzika aidėjo, Fleita slaptinga nenutilo. Šalna pakando maudą žalią, Bet kažkieno daina skambėjo, Kai lapai leidosi ant kelio Ir kai žiemos pūga pakilo.
O jis vis troško veidą švelnų Išvyst, kur mirę lapai guli, Kur šviesios žvaigždės lyg ant delno Šaltam virpėjime mėlynės. Regėjo skruostą jos mėnuly, Lyg šoktų ji ant aukšto kalno, O jos kojelės tartum tiuly Miglų bangynuos sidabriniuos. Bet po žiemos ji vėl atbėgo, Dainom pavasarį prikėlė Lyg vieversio giesmė virš sniego Arba čiurlenimas upelio. Ir elfai nešė jai po gėlę, Ir jo gėla trumpam atlėgo: Jis vylėsi išvysti vėlei Jos šokį vidur miško žalio. Pabėgti bandė ji dar kartą. — Lakštingala! Tinuviele! — Jis šaukė elfišką jos vardą. Ir ji paklususi sustojo. Ji stabtelėjo minutėlei, Jo balso užkerėta: verta Su juo patirti bendra gėlą. Ir mirčiai ji pasiaukojo.
Jis žvelgė į akis meilingai, Ir pro plaukų jos tamsią giją Atsispindėjo stebuklingai Žėruojantys žvaigždėti dangūs. Gražuolė girių karalijos, Mergelė elfų nemirtinga Tamsiais plaukais jį apsivijo, Ir sidabru sutvisko rankos.
Lemtis jiems lėmė kelią kartu: Kalnynus, kur vien šaltos uolos, Sunkias duris už plieno vartų. Naktis, kurios nešvitę mirė. Išskyrė vėl juos jūros toliai. Bet susitiko jie dar kartą Ir amžiams jau seniai prapuolė Dainuojančioj be skausmo girioj.

Platžengys atsiduso ir kiek patylėjo.

— Čia buvo daina, — tarė jis, — o tokie pasakojimai-dainos elfų yra vadinami an-the-nath ir juos sunku išversti į Bendrąją Kalbą — jūs girdėjote tik šiurkštų, netikrą dainos aidą. Ji pasakoja apie Barahiro sūnaus Bereno ir Lučienos Tinuvielės susitikimą. Berenas buvo mirtingasis, o Lučiena — duktė Tingolo, tų laikų elfų karaliaus, kai pasaulis dar buvo jaunas. Iš visų Viduržemio merginų ji atrodė skaisčiausia ir nuostabiausia. Ji švietė kaip Šiaurinė žvaigždė ir spinduliavo kaip Saulė. Tomis dienomis Didysis Priešas, kuriam tarnavo Sauronas iš Mordoro, užgrobė Angbandą šiaurėje, ir vakariniai elfai grįžo į Viduržemį tam, jog atsiimtu Silmarilus, kuriuos jis pagrobė. Nepaisant žmonių pagalbos, Priešas nugalėjo, Barahiras žuvo, o Berenas per didžiausius pavojus pabėgo Siaubo Kalnais ir atsidūrė Nelderato miške, pačioje slaptingiausioje Tingolo karalystėje. Ten, prie Esgalduino upės, jis pamatė šokančią Lučiena ir praminė ją Tinuviele, tai yra Lakštingala. Daug nelaimių juos ištiko, ilgam juos išskyrė, bet Tinuvielė išgelbėjo Bereną iš Saurono kalėjimų, ir kartu įveikė begalę pavojų jie netgi nuvertė Didįjį Priešą nuo sosto ir iš jo geležinės karūnos išėmė vieną iš Silmarilų, patį skaisčiausią brangakmenį, kuriuo Berenas sumokėjo Tingolui už savo nuotaką Lučieną. Vėliau Bereną užpuolė Angbando vartų sargas Vilkolakis, ir jis mirė ant Tinuvielės rankų. Bet ji pati taip pat pasirinko mirtingumą ir paliko šį pasaulį, kad galėtų sekti paskui Bereną. Pasak dainos, jie susitiko už Išskirtųjų Jūrų ir po liūdesio valandų dabar vaikšto kartu po žalius miškus. Vienintelė Lučiena Tinuviele iš elfų mirė, ir elfai neteko tos, kurią labiausiai mylėjo. Tačiau ji sujungė elfų ir žmonių gimines. Dar gyvi Lučienos palikuonys, nes ji kažkada pasakė, jog jos giminė niekada nenutrūks. Elrondas iš Rivendeilo taip pat yra Lučienos giminė. Iš Bereno ir Lučienos gimė Dioras, Tingolo įpėdinis, o jo duktė buvo Baltoji Elvinga, kurią į žmonas paėmė Earendilas, išplaukęs į Dangaus jūras su Silmarilų savo vainike. Ir iš jo kilo visa Vakarinio krašto Numenoro Karalių giminė.