Kol Platžengys kalbėjo, hobitai žvelgė į jo keistą nepažįstamą įdegusį veidą, rausvai apšviestą laužo šviesos. Jo akys švietė, balsas skambėjo stipriai ir sodriai. Virš jo juodavo žvaigždėtas dangus. Staiga virš Orų Viršūnės keteros pasirodė blanki šviesa. Mėnulio pilnatis lėtai kilo virš kalno.
Istorija baigėsi. Hobitai sujudėjo ir pasirąžė.
— Žiūrėkite! — tarė Meris, — kyla mėnulis, jau vėlu.
Visi pakėlė akis, ir ant kalno mėnulio šviesoje pasimatė kažkas maža ir juoda. Ko gero, tai buvo tik didelis akmuo ar išsikišusi uola.
Semas su Meriu pakilo ir nuėjo toliau nuo ugnies. Frodas ir Pipinas pasiliko sėdėti. Platžengys atidžiai žvelgė į kylantį mėnulį. Visur atrodė tylu ir ramu, bet Frodas pajuto, jog nepaaiškinamas šaltas siaubas sugniaužė jo širdį, ir apdairiai prisislinko arčiau laužo. Nuo slėnio krašto atbėgo Semas.
— Aš nežinau, kas tai, — tarė jis,— bet staiga išsigandau ir už jokius pinigus dabar neičiau iš slėnio. Pajutau lyg kažkas šliaužtų šlaitu.
— Tu ką nors matei? — paklausė Frodas, pašokdamas ant kojų.
— Ne, pone. Aš nieko nemačiau, bet ir nesiryžau laukti, kad įsižiūrėčiau.
— Aš kažką mačiau, — įsiterpė Meris, — arba bent įsivaizduoju, kad mačiau. Vakaruose, kur mėnulio šviesa apšviečia šlaitą, man lyg pasirodė keletas juodų figūrų, judančių prie mūsų.
— Visi prie laužo! — sukomandavo Platžengys. — Pasiruoškite ilgesnius pagalius.
Visi apstojo laužą, atidžiai ir neramiai stebėdami juos apsupusius šešėlius. Nieko neatsitiko. Negirdėti nei žingsnių, nei apskritai jokio garso. Frodas sukrutėjo, jam norėjosi visu balsu sušukti — taip manė sutrikdysiąs šią nepakeliamą tylį.
— Ša, — sušnibždėjo Platžengys.
— Kas gi tai? — tuo pačiu momentu sušvokštė Pipinas.
Jie greičiau pajuto, negu pamatė, kaip ant slėnio krašto išdygo šešėliai: vienas, antras, trečias. Visi įtempė akis, ir šešėliai išaugo. Abejonių neliko: trys, ne, keturios aukštos juodos figūros sustingo ant slėnio krašto, žiūrėdamos į apačią, tokios juodos kaip skylės tamsoje. Pasigirdo gyvatiškas šnypštimas, tvokstelėjo kapų šaltis.
Baimė surakino Pipiną su Meriu, ir jie krito ant žemės. Semas bejėgiškai sukniubo prie Frodo šono. Frodą apėmė ledinis siaubas, ir jis suprato, jog jam tereikia užsimauti Žiedą. Šis noras akmeniu užgulė hobitą, ir jis nebegalėjo galvoti apie ką nors kita. Jis nepamiršo Pilkapio, nepamiršo nei Gendalfo įspėjimų, bet kažkas vertė neklausyti šių perspėjimų. Frodas žinojo, jog privalo užsimauti Žiedą, nesvarbu, ar išsigelbės, ar žus. Jis nebegalėjo net kalbėti. Semas žiūrėjo į jį iš apačios — šeimininkas pavojuje, o jis negali padėti. Frodas užmerkė akis ir pabandė dar kovoti, ne, noras tapo nebepakeliamas, ir pagaliau hobitas lėtai ištraukė grandinėle ir užsimovė Žiedą ant kairės rankos smiliaus.
Nors viskas liko taip, kaip buvę, bet tuojau pat juodieji šešėliai įgavo aiškų pavidalą. Prieš jį pasirodė penki aukšti kariai su pilkais apsiaustais: du stovėjo ant slėnio krašto, o trys pajudėjo į priekį. Jų akys degė negailestinga liepsna, žibėjo sidabriniai šalmai ir trys rankos laikė plieninius kalavijus. Raitelių žvilgsniai gręžė Frodą kiaurai. Hobitas desperatiškai išsitraukė savo kardą, raudonai žybtelėjo jo ašmenys. Dvi figūros stabtelėjo. Trečias buvo aukštesnis už kitus ir jo šalmą vainikavo karūna. Vienoje rankoje jis laikė kalaviją, o kitoje durklą. Abu ginklai blizgėjo blankia šviesa. Jis šoko į priekį ir puolė Frodą.
Frodas krito ant žemės ir, sušukęs "O, Elberet! Giltoniel!" kirto priešui per kojas. Baisus klyksmas suplėšė naktine tylą; hobitas pajuto skausmą petyje — tarsi būtų įdūrusi nuodinga ledo ietis. Prarasdamas sąmonę, jis pamatė, kaip iš tamsos puolė Platžengys, mosuodamas deglais. Sutelkęs jėgas Frodas numetė šalin kardą, nusimovė nuo piršto Žiedą ir kietai sugniaužęs dešiniame delne neteko sąmonės.
XII. Bėgimas prie brastos
Frodas atsigavo, tvirtai tebespausdamas Žiedą. Jis gulėjo prie didelio skaisčiai degančio laužo. Trys hobitai buvo pasilenkė virš jo.
— Kas atsitiko? Kur blyškusis karalius? — sunkiai išlemeno Frodas.
Jam niekas neatsakė: visiems net žadą atėmė iš džiaugsmo, be to, ir klausimas buvo neaiškus. Pagaliau jis iškvotė iš Semo, jog jie nieko nematė, tik besiartinančius neaiškius šešėlius. Staiga Semas pastebėjo, jog žemininkas išnyko, ir tuo metu juodasis šešėlis puolė prie jo ir parmušė žemėn. Semas girdėjo Frodo balsą, bet jis ėjo tarsi iš labai toli, kaip iš po žemių. Hobitai nieko daugiau nematė, kol neužkliuvo už Frodo, gulinčio kniūbsčio kaip negyvo, o jo kardas buvo numestas šalia. Platžengys liepė jiems pakelti Frodą ir nunešti prie laužo, o pats kažkur nuėjo.
Semas vėl pradėjo abejoti dėl Platžengio, ir kai hobitams besikalbant, žmogus grįžo, Semas išsitraukęs kardą atsistojo prie Frodo. Platžengys priklaupė netoli jo.
— Aš nesu Juodasis Raitelis, Semai, — tyliai tarė jis, — nei jų parankinis. Aš tik bandžiau suvokti, kurlink jie dabar traukia, bet nieko neradau. Šičia jų neliko nė ženklo.
Išgirdęs apie Frodo kliedesius, jis labai susirūpino, atsiduso, palingavo galvą ir liepė Pipinui su Meriu be perstojo šildyti vandenį ir plauti Frodo žaizdą.
— Prižiūrėkite laužą ir šildykite Frodą! — tarė jis ir pasitraukęs į šoną pasišaukė Semą. — Dabar suprantu, kas įvyko, — tyliai sušnibždėjo jis. — Čia buvo tik penki priešai. Kodėl nesusirinko visas Devynetas, aš nežinau, bet manau, jog jie nesitikėjo sulaukti pasipriešinimo. Dabar Raiteliai atsitraukė, bet, deja, neilgam. Jeigu mes nepabėgsime, tai susilauksime svečių ir kitą naktį. Priešas žino, jog jau nėra kur skubėti, jog Žiedas jau beveik jo rankose. Ir dar jie supranta, Semai, jog tavo šeimininkas per stebuklą išsigelbėjo, bet yra mirtinai sužeistas ir greitai atiteks jiems!
Semas bejėgiškai apsiverkė.
— Na, na, — paguodė jį Platžengys, — dar anksti verkti ir liūdėti. Jūsų Frodas yra nulipdytas iš tvirtesnio molio, negu aš maniau, nors Gendalfas apie tai užsiminė. Jis dar nežuvo ir, aš manau, priešinsis piktajai jėgai ilgiau, negu mano priešai. Tikėk manim, aš padarysiu viską, ką galiu. Dabar saugokit jį, kol manęs nebus!