Platžengys pašoko ant kojų ir vėl dingo tamsoje.
Frodas snūduriavo, nors žaizdos skausmas vis didėjo, o šaltis iš peties smelkėsi į visą kūną. Jo draugai paeiliui jį saugojo ir skalavo žaizdą. Artėjo aušros metas, ir Platžengiui sugrįžus slėnyje jau buvo beveik šviesu.
— Pažiūrėkite! — šūktelėjo žmogus, pasilenkdamas ir paimdamas netoliese gulintį juodą apsiaustą. Apie pėdą virš jo krašto žiojėjo skylė. — Štai kur pataikė Frodo kardas. Gaila, kad perkirto tik apsiaustą: šito karaliaus paprastu kardu nesužeisi, Elbereto vardas jam buvo skausmingesnis.
Jis vėl pasilenkė ir pakėlė ploną, ilgą šaltai blizgantį durklą. Tiktai tada hobitai pamatė, jog pats durklo galiukas yra nulūžęs. Tačiau dar keisčiau buvo tai, jog durklas šviesoje ištirpo. Platžengio rankoje liko tik rankena.
— Deja, — tarė jis. — Štai kuo padaryta žaizda, ir nebedaug liko tokiu, kurie galėtų ją užgydyti. Bet aš padarysiu viską, ką įstengsiu.
Jis atsisėdo ant žemės ir pasidėjęs durklo rankeną keista kalba sušnibždėjo užkeikimą. Tada pasisuko į Frodą ir taip pat ištarė kelis žodžius, kuriu kiti nesuprato. Iš kapšiuko, kabančio prie durklo, jis išsitraukė ilgus kažkokio augalo lapus.
— Dėl šitų lapų, — paaiškino jis, — aš nuėjau šimtus mylių. Šituose kraštuose jie neauga, bet jų galima rasti toli pietuose.
Žmogus sutrynė lapą tarp pirštų, ir visi pajuto saldų aitrų kvapą.
— Man labai pasisekė, kad juos radau, — pridūrė Platžengys, — nes šitą gydomąjį augalą, atgabeno Žmonės iš Vakarų. Jie jį pavadino atelasu, ir jis auga tik ten, kur tie žmonės kada nors yra gyvenę. Šiaurėje atelasas yra niekam nežinomas, nebent tik Bastūnams. Atelaso savybės nepaprastos, bet tokios žaizdos jis negali išgydyti, tik apmalšinti.
Platžengys įmetė lapus į verdantį vandenį ir tuo nuoviru nuplovė Frodo petį. Garų aromatas atgaivino hobitams ir sielą, ir kūną, o Frodui padėjo: skausmas ir šaltis nurimo, bet rankos jis negalėjo judinti. Frodas keikė save paskutiniais žodžiais už valios silpnumą ir už tai, kad pasidavė priešų įtakai, ir už tai, kad užsimovė Žiedą. Jis net neįsivaizdavo, kaip tęs savo kelionę, nes negalėjo net atsistoti.
Tuo tarpu kiti nusprendė kuo greičiau nešdintis iš Orų Viršūnės.
— Aš manau, — tarė Platžengys, — jog Priešas jau senokai sekė šitą vietą. Ir jei Gendalfas čia buvo, jam, be abejo, teko susikauti. Tad jei burtininkas ištrūko, jis čia jau nebegrįš. O jeigu mes ketiname čia likti ir po sutemų, tai galime jau dabar parašyti testamentus.
Taigi, kai tik visai prašvito, keliautojai susiruošė ir iškeliavo. Savaime aišku, Frodas negalėjo eiti, tad kiti pasidalino jo naštą ir užsodino Frodą ant ponio. Paskutinėmis dienomis vargšas gyvulėlis nuostabiai pasikeitė: jis pastorėjo, sustiprėjo ir labai prisirišo prie naujų savo šeimininkų, ypač prie Semo. Matyt, Bilo Papartyno elgesys labai jau buvo žiaurus, jeigu poniui labiau patiko mirtinų pavojų kupina kelionė.
Jie pajudėjo į pietus. Tam reikėjo kirsti Kelią, bet po to keliautojai, Platžengio žodžiais tariant, turėjo atsidurti puikioje, miškingoje vietovėje, nes jiems labai reikėjo ugnies tiek Frodui šildyti, tiek patiems gintis. Be to, jis tikėjosi nukirsiąs galą Kelio, kuris nuo Orų Viršūnės plačiai sukosi į šiaurę.
Lėtai ir atsargiai jie aplenkė pietvakarinį kalno šlaitą ir prisiartino prie Kelio. Raitelių niekur nesimatė, tačiau keliautojams skubant per Kelią iš kažkur toli pasigirdo du šauksmai: vienas šaltas balsas kvietė, o kitas atsakė. Hobitai drebėdami paspartino žingsnį ir dingo tankumyne. Dabar jie ėjo nuokalne, bet niekur nebuvo nė žymės kokio takelio: krūmai ir neūžaugos medžiai vietomis buvo tiesiog susipynę. Menka, šiurkšti ir pilka žolė buvo nuklota nukritusiais lapais. Per šitą liūdesio šalį keliautojai ėjo lėtai ir niūriai. Sunkiai kėblinant, nebuvo noro net kalbėtis.
Frodą kamavo širdgėla, žiūrint į hobitus, einančius nuleistomis galvomis, susilenkusius po sunkia našta. Netgi Platžengys atrodė pavargęs ir prislėgtas.
Prasidėjus kelionei, skausmas petyje vėl sustiprėjo, bet Frodas kentė sukandęs dantis ir nesiskundė. Po keturių dienų kelionės peizažas nepasikeitė, bet Orų Viršūnė nutolo, o tolumoje dunksantys kalnai priartėjo. Po to klyksmo jie nepastebėjo jokių požymių, kad Priešas juos seka. Keliautojai labiausiai bijojo tamsos valandų ir statė ne po vieną, bet po du sargybinius, bijodami bet kuriuo metu išvysti sėlinančias tamsias figūras. Per tas naktis jie neišgirdo jokio garso, tik lapų bei žolės šnaresį, nė karto nepajuto to kaustančio siaubo, kuris surakino hobitus prieš aną antpuolį. Negi Raiteliai būtų pametę jų pėdsaką? Ne, ko gero, jie lūkuriuoja kokiame nors siaurame tarpeklyje.
Penktosios dienos pabaigoje keliautojai dar kartą pakilo aukščiau ir iškopė iš to didžiulio slėnio, kuriuo plūkėsi penkias dienas. Dabar Platžengys pasuko į šiaurės rytus ir šeštąją dieną, įveikė ilgą kalnagūbrį, jie pamatė miškais apaugusių kalnų virtinę. Aplink juos sukosi Kelias, o dešinėje blyksėjo pilkas upės paviršius. Kiek toliau, akmenuotame slėnyje, pusiau apsiausta rūko blizgėjo dar viena upė.
— Deja, čia mums teks galiuką paėjėti Keliu, — tarė Platžengys, — nes dabar išėjome prie Dūkstančios upės, kurią elfai vadina Miteitiliu. Ji išteka iš trolių šalies Etenmuro šiauriau nuo Rivendeilo ir toli pietuose įsilieja į Šėlstančią upe, kurią daug kas vadina Pilkąja. Į Jūrą abi upės įteka jau didžiuliu srautu. Žemiau Etenmuro per ją nėra kur persikelti, nebent Paskutiniuoju Tiltu, kuriuo eina Kelias.
— O kokia upė yra ten, tolumoje? — pasiteiravo Meris.
— Ten jau ir yra Šėlstanti upė, — atsakė Platžengys, — bet nuo čia iki Bruineno Brastos dar daugybė mylių, be to, Kelias vingiuotas. Tačiau dabar svarbiau sugalvoti, kaip persikelti per Miteitilį. Mums labai pasisektų, jeigu prie Paskutiniojo Tilto nerastume juodųjų "draugų".
Ankstų kitos dienos rytą jie vėl prisiartino prie Kelio. Semas ir Platžengys nuskubėjo į priekį, bet nei pėsčiųjų, nei raitelių nesutiko. Be to, Platžengys nustatė, jog čia prieš dvi dienas palijo, ir lietus visus pėdsakus nuplovė. Naujų pėdsakų nebuvo, tad jis nusprendė, kad Raitelių čia dar nebūta.
Visi nuskubėjo Keliu ir po poros mylių pamatė Paskutinįjį Tiltą, pastatytą ant stataus šlaito pylimo. Hobitai siaubingai bijojo čia išvysti Juoduosius Raitelius; bet niekur nieko nepamatė. Platžengys liepė jiems pasislėpti krūmuose, o pats nuėjo ištyrinėti Tilto. Greitai jis sugrįžo:
— Niekur priešų nematyti nė ženklo, — pranešė jis, — ir aš labai dėl to nustebęs. Bet radau vieną keistą daiktą.
Jis ištiesė ranką ir parodė blyškų žalsvą brangakmenį.
— Radau jį purve ant Tilto, — tarė jis. — Tai berilas, elfų akmuo. Ar jį kas nors pametė, ar specialiai paliko, negaliu pasakyti, bet tai suteikia vilties. Aš manau, jog tai ženklas, kuris praneša, jog kelias per Tiltą laisvas. Tad surizikuosime, bet jeigu negausime kitokių ženklų, toliau Keliu nebeeisime.
Keliautojai nedelsė nė sekundės ir laimingai perėjo Tiltą, girdėdami tik vandens ūžimą prie trijų didelių Tilto arkų. Po mylios Platžengys pasuko į kairę, atsidūrė siaurame tarpeklyje, einančiame į šiaure. Vėliau jis pasuko kitu taku, po to dar kitu, ir greitai hobitai visai susipainiojo šitame tamsių medžių krašte, esančiame prie pat rūsčių kalnų.
Nors hobitai ir džiaugėsi, jog niūrios žemės ir baisus Kelias liko už nugaros, bet naujas kraštas buvo dar grėsmingesnis ir priešiškesnis. Iš šonų stūksojo kalnai, šen bei ten matėsi senovinės akmeninės sienos bei tvirtovių griuvėsiai. Frodas, kuris jojo, turėjo laiko žvalgytis ir mąstyti. Jis prisiminė Bilbo pasakojimus apie grėsmingus bokštus, stovinčius ant kalnų, šiaurėje nuo Kelio, netoliese nuo Trolių Miško, kur atsitiko pirmas rimtas Bilbo nuotykis. Frodas nusprendė, jog jie yra jau visai netoli tų vietų.