— Kas gyvena šitame krašte? — paklausė jis, — ir kas pastatė šituos bokštus? Troliai?
— Ne, — atsiliepė Platžengys, — troliai nemoka statyti. Seniai seniai čia yra gyvenę žmonės, bet jų jau nebeliko. Kaip pasakoja legendos, juos apgaubė piktasis Angmaro šešėlis, ir jie išsigimė, o Didžiojo Karo metu žuvo kartu su Šiaurine Karalyste. Bet tai buvo taip seniai, jog juos jau užmiršo net kalnai.
— O jeigu čia jau niekas negyvena, tai iš kur tu sužinojai? — nustebo Peregrinas. — Paukščiai ir žvėrys tokių istorijų nežino.
— Elendilo įpėdiniai neleis tokiems dalykams nugrimzti į praeitį, — atsakė Platžengys, — o Rivendeile išgirsite daug daugiau, negu aš žinau.
— Ar tu dažnai vieši Rivendeile? — pasidomėjo Frodas.
— Taip, — šyptelėjo Platžengys, — aš visą laiką ten veržiuosi, nes ten glūdi mano širdis. Bet, deja, man nelemta ramiai gyventi net ir nuostabiuose Elrondo namuose.
Kalnai pradėjo supti keliautojus. Toli, toli liko Kelias, vedantis į Bruineno upe. Hobitai su Platžengiu įėjo į siaurą, bet ilgą, tamsų ir tylų slėnį. Nuo uolų sviro medžiai su senomis, susisukusiomis šaknimis. Aukščiau jų žėlė pušynėlis.
Hobitai visai išsimušė iš jėgų — jie kėblino labai lėtai, nes reikėjo eiti per nepramintas žemes, prigriozdintas nuvirtusių medžių ir išsimėčiusių akmenų. O slėniu jie keliavo ne tik dėl Frodo žaizdos, bet ir dėl to, jog kopti į viršų nebuvo jokios prasmės. Po dviejų dienų pasikeitė oras. Pastovus vakaris vėjas iš Jūros pusės atginė drėgną orą, ir kalnų viršūnės kiaurai permirko nuo lietaus. Iki vakaro keliautojai peršlapo iki paskutinio siūlelio ir stovyklavo liūdnai, nes ugnies nepavyko įkurti. Kitą dieną laukė dar statesni ir aukštesni kalnai, tad teko iškrypti iš kurso ir pasukti į šiaurę. Platžengys sunerimo: štai jau dešimta diena nuo Orų Viršūnės, ir maisto atsargos katastrofiškai mažėja. O lietutis vis dulksnojo ir dulksnojo.
Nakvojo jie uolos iškyšulyje, nedidelėje oloje, labiau panašioje į įdubimą uoloje. Frodas kamavosi. Nuo šalčio ir drėgmės žaizda labai įsiskaudėjo: tas skausmas bei šaltis neleido jam akių sumerkti. Frodas blaškėsi ir baimingai klausėsi nakties garsų: uolos plyšiuose švilpė vėjas, čiurleno vanduo, kažkur toli nuo kalnų nusirito akmuo. Hobitas pajuto, jog juodieji šešėliai jau visai arti ir tuoj puls jį, bet pašokės nieko nepamatė, tik sėdintį Platžengį, kuris ėjo sargybą ir papsėjo pypkę. Frodas vėl atsigulė ir po truputį nugrimzdo į sunkų sapną, kuriame matė save, vaikščiojantį po savo sodą Grafystėje, bet viskas atrodė blyšku ir neaišku. Gerai matėsi tik juodi aukšti šešėliai, stovintys ir žiūrintys pro sodo tvorą.
Ryte jam pabudus, lietus jau nebelijo. Švininiai debesys po truputį skydo, pro juos jau šmėsčiojo žydri ploteliai. Vėl keitėsi vėjas. Hobitai iškeliavo vėlai, nes tuoj po šaltų ir neskanių pusryčių Platžengys dingo, liepęs visiems kitiems iki jo grįžimo būti oloje. Jis nusprendė iškopti iš slėnio ir apsidairyti, kas dedasi aplinkui.
Grįžo jis su blogomis žiniomis.
— Mes per toli nuklydome į šiaurę, — tarė jis, — ir turime žūtbūt surasti kelią į pietus. O jei eisime kaip ėję, tai pakliūsime į Etendeilą, esantį toli šiaurėje nuo Rivendeilo. Tai trolių šalis, kuri man mažai žinoma. Aišku, galėtume pabandyti ją perkirsti ir ateiti į Rivendeilą iš šiaurės, bet kelias bus labai ilgas, kraštas nežinomas, o maisto atsargų neužteks. Taigi, šiaip ar taip, mums teks keliauti per Bruineno Brastą.
Likusią dienos dalį keleiviai praleido ropšdamiesi per akmenynus. Jie aptiko tarp dviejų kalnu perėją, kuri įvedė į slėnį, besidriekiantį į pietryčius pačia geriausia kryptimi, bet vakare kelią užkirto didelis gūbrys, kuris buvo labai panašus į išlūžusį dantį. Keliautojams reikėjo pasirinkti: grįžti atgal ar pabandyti kopti.
Buvo nuspręsta kopti. Na, čia ir prasidėjo. Frodas jau seniai ėjo pėsčias ir stengėsi neatsilikti nuo draugų, nors kojos drebėjo ir pynėsi. Su didžiausiais vargais sekėsi tempti aukštyn ponį, hobitai ir patys vos atsekdavo kelią, jeigu toks buvo, o nešuliai sunkiai svėrė pečius. Su paskutiniu saulės spinduliu mirtinai pavargę hobitai vis dėlto pasiekė gūbrio viršūne. O priekyje dar laukė status nusileidimas. Frodas sudejavo ir drebėdamas parkrito ant žemės. Jis visiškai nejautė kairės rankos, o šonas ir petys buvo sukaustyti ledinio šalčio. Viskas plaukė jam akyse: medžiai ir uolos atrodė blankūs ir neryškūs.
— Mes negalime eiti toliau, — pasakė Meris Platžengiui, — pats matai, koks Frodas. Aš siaubingai dėl jo nerimauju. Ką mums daryti? Kaip manai, ar Rivendeile kas galėtų jį išgydyti?
— Pažiūrėsim, — atsakė Platžengys,, — aš daugiau nieko padaryti negaliu. Kaip tik dėl jo žaizdos aš jus taip ir skubinu. Tačiau šiąnakt toliau eiti negalim, tavo tiesa.
— Tai kas gi atsitiko šeimininkui? — tyliai paklausė Semas, maldaujamai pažvelgęs į Platžengį. — Ta mažytė žaizdelė jau beveik užsitraukė, liko tik baltas randelis ant peties.
— Frodą sužeidė Priešo ginklas, — tarė Platžengys, — nuodingas, mirtinas ginklas. Šita juoda magija man nesuprantama. Ką aš dar galiu pasakyti? Tik laikykis, Semai!
Naktis ant gūbrio viršūnės pasitaikė šalta. Po senos pušies šaknimis buvo sukrautas lauželis. Hobitai gynėsi nuo šalčio ir spaudėsi vienas prie kito. Kaukė ledinis vėjas ir girdėjosi linkstančių medžių dejonės. Pusiau snaudžiančiam Frodui rodės, jog Virš jo mosuoja milžiniški juodi sparnai, o ant tų sparnų joja persekiotojai, ieškodami jo visuose slėniuose ir tarpekliuose.
Išaušo skaistus ir nuostabus rytas. Oras nusigiedrijo, o lietaus nuplautas dangus spindėjo žydra šviesa. Keliautojai pagyvėjo ir jiems betrūko tik saulės, kuri galėtų sušildyti sušalusias rankas ir kojas. Vos prašvitus Platžengys su Meriu nuėjo į rytus nuo viršūnės, norėdami ištyrinėti kraštą, per kurį reikėjo keliauti. Kai jie grįžo su geromis naujienomis, danguje jau skaisčiai švietė saulė. Dabar jie ėjo maždaug teisinga kryptimi, ir reikėjo nusileisti tolimąja gūbrio pusę, paliekant kalnus sau iš kairės. Platžengys vėl pamatė Bruineno blyksnį ir suprato, jog iki Brastos jau visai netoli.
— Mes turime grįžti į Kelią, — tarė jis, — nes nėra jokios vilties rasti taką tarp šitų kalnų. Kad ir koks būtų pavojus, bet tik Keliu mes pateksime prie Brastos.
Pavalgę jie iš karto pakilo ir pradėjo lėtai leistis pietinę gūbrio pusę. Viskas ėjosi daug lengviau, negu jie manė, nes šitoje pusėje šlaitas buvo nuožulnesnis, ir greitai Frodas vėl galėjo joti. Pasirodo, vargšas Bilo Papartyno ponis turėjo neįtikėtiną talentą pasirinkti geresnį taką ir visai nekratė raitelio, lyg nujausdamas, kad turi jį saugoti. Visų širdys po truputį atsigavo. Net Frodas ryto šviesoje jautėsi geriau, bet viskas tebeskendėjo rūke, ir jis dažnai trynė rankomis akis. Pipinas ėjo truputį priekyje. Staiga jis apsisuko ir šūktelėjo kitiems:
— Ei, čia yra takas!
Priėję pamatė, jog Pipinas iš tiesų nesuklydo: takas vingiavo iš miško ir dingo už kalvos viršūnės. Vietomis jis buvo apaugęs žole, privirtęs akmenų ir vos pastebimas, bet vietomis matėsi, jog juo dažnai naudojamasi. Tas, kas pramynė taką, be abejo, turėjo stiprias kojas bei rankas, kadangi seni medžiai buvo tiesiog nulaužti, o akmenys numesti ar suskaldyti.
Keliautojai pasuko taku, nes juo buvo lengviausia leistis, bet ėjo atsargiai, ypač tada, kai pakliuvo į tamsią girią, o takas smarkiai paplatėjo. Staiga takas išlindo iš eglyno ir toliau vingiavo šlaitu žemyn, iš kairės lenkdamas akmens kyšulį. Priėję prie kyšulio, hobitai pamatė, jog takas suka prie žemos didelės uolos, apaugusios medžiais. Akmeninėje sienoje matėsi praviros durys, kabančios ant vieno didžiulio vyrio.