Prie durų keliautojai stabtelėjo. Už durų turėjo būti koks nors urvas ar akmeninis kambarys, bet viduje buvo tamsu ir nieko nesimatė. Iš visų jėgų pastūmė, Platžengys, Meris ir Semas dar truputį pravėrė duris, ir Platžengys su Meriu įėjo vidun. Ant grindų buvo daugybė kaulų, tuščių ir sudaužytų ąsočių.
— Jeigu čia ne trolių lindynė, tai aš ne aš! — sušuko Pipinas.
— Ei, jūs, sprukite lauk ir greičiau dingstame. Dabar aišku, kas pramynė taką, ir todėl mums verčiau eiti šalin.
— O kur skubėti? — pasiteiravo Platžengys, išlįsdamas iš urvo. — Nemanau, jog mums reiktų ko nors bijoti. Tai iš tikrųjų trolių ola, bet jau seniai pamiršta ir nebenaudojama. Paeikime taku ir pamatysime, kas bus.
Nuo durų takas miškingu slėniu leidosi dar žemiau. Pipinas, norėdamas įrodyti Platžengiui, jog jis nebijo, su Meriu nuskubėjo į priekį. Semas ir Platžengys atsilikę ėjo šalia Frodo ponio, nes takas dabar jau tiek paplatėjo, kad jau vienoje linijoje galėjo išsirikiuoti keturi ar net penki hobitai. Netoli tenuėjus, baisiai persigandęs atlėkė Pipinas, o paskui jį ir Meris.
— Ten yra troliai! — sušniokštė Pipinas, — visai netoli, pievutėje. Mes juos pamatėme pro medžių kamienus. Jie labai dideli!
— Na, na, nueisime ir patys pasižiūrėsime į juos, — ramiai pasakė Platžengys, imdamas nuo žemės nemažą pagalį. Frodas nieko nesakė, bet Semas atrodė išsigandęs.
Saulė jau buvo aukštai ir pro medžių šakas užliejo pievutę skaisčia šviesa. Keliautojai sustojo ir sulaikė kvapą pažvelgė į medžių kamienus. Ten iš tikrųjų stovėjo troliai: trys dideli troliai. Vienas buvo pasilenkęs, o kiti du spoksojo į jį.
Platžengys nerūpestingai nuėjo į priekį.
— Ei tu, senas akmenie! — šūktelėjo jis ir taip trenkė pasilenkusiam troliui į užpakalį pagaliu, kad šis perlūžo.
Nieko neatsitiko. Priblokšti hobitai net aiktelėjo, tada Frodas nusijuokė:
— Tai bent, — tarė jis, — mes pamirštame mūsų giminės istoriją. Čia juk tie trys troliai, kuriuos sugavo Gendalfas, kai jie tarėsi, kaip skaniai išsikepti trylika nykštukų ir vieną hobitą.
— Net nemaniau, kad esame tose vietose, — išsižiojo Pipinas. Jis buvo girdėjęs tą istoriją iš Bilbo ir iš Frodo, bet, tiesą sakant, nė kiek ja netikėjo. Net dabar jis įtariai žvelgė į akmeninius trolius, lyg laukdamas, kad jie staiga atgis.
— Jūs pamiršote ne tik giminės istoriją, bet ir apskritai viską, ką žinot apie trolius, — pamokomai tarė Platžengys. — Vidury baltos dienos, šviečiant saulei, bandot mane įbauginti šitomis pasakomis apie mūsų laukiančius gyvus trolius. Šiaip ar taip, jūs turėjote bent pastebėti seną paukščio lizdą už vieno trolio ausies. Gražiai atrodytų gyvas trolis su tokiu papuošalu?
Visi nusijuokė. Frodas tiesiog atgimė prisiminęs pirmą sėkmingą Bilbo nuotykį. Maloniai šildė saulė, ir migla Frodo akyse truputį išsisklaidė. Jie šiek tiek pailsėjo ir pavalgė priešpiečius, patogiai įsitaisė tarp trolių kojų.
— Gal kas nors padainuotų, kol saulė tebėra aukštai? — pasiūlė Meris, kai visi užkando. — Jau seniai negirdėjom nei dainos, nei kokios nors istorijos.
— Nuo Orų Viršūnės, — patikslino Frodas. Visi pasižiūrėjo į jį. — Na, ne, — pridūrė jis, — aš jaučiuosi daug geriau, bet nemanau, kad jau galėčiau dainuoti. Gal Semas ką nors prisimins?
— Pirmyn, Semai! — tarė Meris, — pasuk galvą ir prisimink ką nors!
— Tiesiog nežinau, — sutriko Semas, — gal šitos tiktų. Čia lyg eilės, lyg ne eilės, tiesiog linksma nesąmonė, bet jeigu jau kalbame apie trolius...
Jis atsistojo ir sunėręs užpakalyje rankas, lyg būtų buvęs mokykloje, pradėjo dainuoti pagal seną melodiją:
— Na, tai perspėjimas mums visiems! — nusijuokė Meris. — Tavo laimė, Platžengy, kad po ranka turėjai pagalį!
— Ir iš kur tu to išmokai, Semai? — nustebęs paklausė Pipinas, — mes nieko panašaus anksčiau nebuvome girdėję.
Semas kažką nesuprantamai sumurmėjo.
— Žinoma, tai jis pats sukūrė, — tarė Frodas, — per šitą kelionę aš nemažai sužinojau apie Semą Gemdžį. Pradžioje jis buvo šnipas ir sąmokslininkas, o dabar tapo poetu-juokdariu. Ko gero vėliau paaiškės, kad jis dar ir burtininkas, ir karys.
— Ne, ne, — užtikrino Semas, — nei to, nei ano tikrai nebus.
Po pietų jie jau ėjo per miškus. Tai buvo tikriausiai tas pats takas, kuriuo prieš daug metų keliavo Gendalfas, Bilbas ir nykštukai. Po poros mylių jie atsidūrė prie Kelio, ant pylimo. Šitoje vietoje Kelias jau seniai buvo nutolęs nuo Miteitilio upės slėnio ir dabar vingiavo bei sukiojosi kalnų papėdėmis bei miškų šlaitais, vis artėdamas prie Brastos ir Ūkanotųjų Kalnų. Prie pat Kelio Platžengys pastebėjo žolėje pasislėpusį didelį akmenį. Ant jo šono buvo matyti lietaus apiplautos nykštukų runos ir slapti ženklai.
— Štai, — prisiminė Meris, — ko gero, tai akmuo, kuris žymėjo paslėpto trolių aukso vietą. Frodai, ar daug dar liks iš Bilbo dalies?
Frodas žvilgtelėjo į akmenį ir panorėjo, jog Bilbas nieko nebūtų parsinešęs namo, tik nepavojingas brangenybes, su kuriomis lengva skirtis.
— Nieko neliko, — tarė jis, — Bilbas viską išdalino. Jis sakė, jog plėšikų pelnytas auksas jam atrodė kaip ir ne savas.
Vakarėjo, ir Kelią dengė vis ilgėjantys šešėliai. Kitų keleivių nebuvo matyti. Susitaikė su likimu, hobitai nusileido nuo pylimo ir pasuk? kairėn nuturseno taip greitai, kaip tik galima. Greitai kalvų viršūnes uždengė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Nuo kalnų pasitikti keliautojų atūžė šaltas vėjas.