Jie jau buvo beiešką vietos nakvynei, bet staiga išgirdo garsą, kuris grąžino į širdis visą patirtą siaubą: užpakalyje kaukšėjo arklio kanopos. Jie atsisuko, bet Kelias toje vietoje darė posūkį, tad nieko nepamatė. Hobitai galvotrūkčiais puolė iš Kelio ir sukrito į tankius gervuogių krūmus, augančius netoli Kelio. Gulėdami ant pilvų, jie matė visą pilką ir neryškų Kelią, esantį beveik trisdešimčia pėdų žemiau krūmų. Tylus kanopų garsas klipt-klapt, klipt-klapt priartėjo. Ir tada jie išgirdo tylų varpelių dzinguliavimą, lyg šiuos judintų vėjas.
— Kažkaip nepanašu į Juoduosius Raitelius, — atidžiai klausydamasis sušnibždėjo Frodas. Visi su tuo sutiko, bet įtarimas nesumažėjo. Hobitus tiek įgąsdino persekiotojai, jog kiekvienas garsas atrodė grėsmingas ir nedraugiškas. Platžengys pasilenkė prie žemės, pradėjo klausytis, ir staigus džiaugsmas nušvietė jo veidą.
Jau visai sutemo, švelniai šlamėjo krūmai. Vis arčiau ir arčiau kaukšėjo kanopos ir dzinguliavo varpeliai. Staiga apačioje pasirodė greitai bėgantis baltas žirgas. Prieblandoje jo kamanos žibėjo lyg nusėtos brangakmeniais ar žvaigždėmis. Raitelio gobtuvas buvo atsmauktas, ant pečių plevėsavo apsiaustas, o jo auksinius plaukus plaikstė vėjas. Frodui pasirodė, jog raitelis tiesiog liepsnoja balta šviesa.
Platžengys pašoko iš slėptuvės ir šaukdamas pasileido prie Kelio, bet jam dar nespėjus nė pražioti burnos, raitelis staiga įtempė vadeles, sustabdė žirgą ir pažvelgė į viršų. Pamatęs Platžengį, nušoko nuo žirgo ir bėgdamas jo pasitikti, sušuko:
— Ai na vedui Dunadan! Mae govannen!
Jo kalba ir skaidrus tyras balsas hobitų širdyse nepaliko jokių abejonių: raitelis buvo iš elfų giminės. Nė viena Viduržemio tauta neturėjo tokių nuostabių balsų. Tačiau dabar jo balse skambėjo skubos ar baimės gaidelės, ir hobitai pamatė, jog su Platžengiu elfas kalbasi greitai ir neramiai.
Netrukus Platžengys mostelėjo hobitams, ir jie taip pat nusileido prie Kelio.
— Tai Glorfindelis. Jis gyvena Elrondo namuose, — pristatė Platžengys.
— Būk sveikas, išsiilgtas svety! — tarė elfas Frodui, — mane išsiuntė iš Rivendeilo, kad paieškočiau tavęs. Mes bijojom, kad nebūtum patekęs į pavojų.
— Tai Gendalfas pasiekė Rivendeilą? — džiaugsmingai riktelėjo Frodas.
— Ne. Kai aš išvykau, jo dar nebuvo. Tiesa, tai įvyko prieš dvi dienas, — atsakė Glorfindelis. — Elrondą pasiekė neramios naujienos. Mūsų giminaičiai, kurie keliauja kitame Baranduino upės krante, sužinojo blogus dalykus ir kiek galima greičiau pasiuntė žinią mums. Jie pranešė, jog Devynetas vėl bastosi, o jūs nešate ypatingą nešulį ir išėjote, nesulaukė Gendalfo. Net Rivendeile atsiras tik keli, kurie atvirai gali kovoti su Devynetu, bet vis dėlto Elrondas išsiuntė pagalbą į šiaurę, vakarus ir pietus, nes manė, kad jūs galėjote išvengti persekiojimo, bet pasiklysite Dykojoje Šalyje.
Man reikėjo saugoti Kelią ir aš, atvykęs prie Miteitilio Tilto, ten palikau ženklą. Ant Tilto buvo trys Saurono tarnai, bet šie atsitraukė į vakarus. Nusekęs paskui juos, sutikau dar du, kurie atsitraukė į pietus. Tada pradėjau ieškoti jūsų pėdsakų, prieš dvi dienas juos radau, perėjau per Paskutinįjį Tiltą ir nustačiau, kurioje vietoje jūs nusileidote nuo kalnų. Bet mes negalime ilgiau delsti! Mums teks rizikuoti ir keliauti Keliu. Penki priešai yra už mūsų ir, kai jie aptiks jūsų pėdsakus, tai atūš kaip vėjas. Kur kiti keturi, aš nežinau, bet, ko gero, jie lūkuriuoja prie Brastos.
Kol Glorfindelis kalbėjo, šešėliai dar labiau sutirštėjo, ir Frodas pajuto didžiulį nuovargį. Dar prieš saulėlydį akyse jam aptemo, ir draugų veidus uždengė šešėlis. O dabar skausmas vėl surakino kūną. Jis susvyravo ir atsirėmė į Semo ranką.
— Mano šeimininkas sužeistas, — piktokai tarė Semas, — be poilsio jis nebegali daugiau joti.
Glorfindelis sugavo jau begriūvantį Frodą ir švelniai paėmęs hobitą ant rankų neramiai pažvelgė jam į veidą.
Platžengys trumpai papasakojo apie užpuolimą prie Orų Viršūnės ir apie durklą. Jis ištraukė išsaugotą rankeną ir padavė ją elfui. Glorfindelis palietė ją šlykštėdamasis, bet apžiūrėjo atidžiai.
— Ant rankenos išrašyti pikti ženklai, — tarė jis, — kurių nemato jūsų akys. Saugok ją, Aragornai, kol pasieksime Elrondo namus, tačiau pats neliesk jos. Deja, šito ginklo padarytų žaizdų man nelemta gydyti. Aš padarysiu, ką galiu, o jūs užmirškite, ką čia kalbėjote apie poilsį.
Elfas jautriais pirštais apčiupinėjo Frodo petį, ir jo veidas apsiniaukė, lyg būtų sužinojęs kažką neramaus. Bet Frodas pajuto, jog iš rankos ir peties šaltis atsitraukė ir skausmas atlyžo. Jis vėl aiškiai matė draugų veidus, ir tai grąžino jėgas bei viltį.
— Tu josi mano arkliu, — nusprendė Glorfindelis, — aš pakelsiu balnakilpes iki pat balno, ir sėdėsi patogiai. Ir nieko nebijok: jeigu aš žirgui liepsiu, jis neš tave atsargiai ir nenumes. Jo žingsnis lygus ir ramus, o jeigu tykotų pavojus, jis tave nuneš ir išgelbės, nes su šituo žirgu negali lygintis Raitelių arkliai.
— Niekur jis manes neneš ir negelbės, — pasipriešino Frodas. — Aš juo nejosiu, jei jis žada mane nešti į Rivendeilą ar dar kur nors. Kaip aš paliksiu pavojuje draugus?
Glorfindelis šyptelėjo.
— Aš labai abejoju, — tarė jis, — ar tavo draugai bus pavojuje, jei juos paliksi. Juk persekiojamas esi tu, o ne jie, ir tavo nešulys kelia mums pavojų.
Į tai Frodas neturėjo ką atsakyti ir užlipo ant baltojo Glorfindelio žirgo. O poniui vietoje Frodo teko dalis krovinių, tad dabar buvo galima žingsniuoti sparčiau, nors hobitai negalėjo lygintis su nepavargstančiomis elfo kojomis. Jis vedė juos tiesiai į tamsos ryklę bežvaigždėje ir bemėnulėje naktyje. Iki pat aušros Glorfindelis neleido hobitams atsipūsti. Pipinas, Meris ir Semas jau ėjo tiesiog miegodami, ir net Platžengys atrodė pavargęs bei susirūpinęs. Frodas jojo paskendęs tamsiose mintyse.
Pagaliau jie paėjo porą jardų nuo Kelio, krito ant žemės ir tuoj pat užmigo. Kai sargybą ėjęs Glorfindelis visus pažadino, atrodė, jog praėjo tik kelios sekundės, tačiau saulė jau ridinėjosi dangumi, ir vėjas buvo nupūtęs visus naktinius debesis bei ūkanas.
— Išgerkite šito, — liepė Glorfindelis, kažką pildamas į puodukus iš savo sidabru aptaisytos odinės gertuvės. Gėrimas buvo skaidrus kaip pavasario vanduo ir neturėjo jokio skonio, bet keliautojus jis nuostabiai sustiprino ir suteikė energijos. Po to suvalgyti džiūvėsiai ir sudžiūvę duonos kąsneliai malšino alkį geriau negu prašmatnūs pusryčiai Grafystėje.
Pailsėję mažiau kaip penkias valandas, jie vėl patraukė Keliu. Glorfindelis vis dar juos teberagino ir per visą dieną leido tik dukart trumpai pailsėti. Iki vakaro keliautojai sukorė dvidešimt mylių ir pasiekė tą vietą, kur Kelias suka dešinėn į slėnį ir nuo ten tiesiai eina iki pat Bruineno. Hobitai nei matė, nei girdėjo jokių persekiojimo ženklų, bet Glorfindelis tolydžio stabčiojo ir neramiai žvelgdavo atgal, laukdamas vis atsiliekančių hobitų. Porą sykių jis elfiškai persimetė keletu žodelių su Platžengiu.
Tačiau kad ir kaip nerimavo vedliai, tąnakt hobitai daugiau nebegalėjo eiti. Jie sunkiai sliūkino, tegalvodami tik apie vieną: apie savo kojas ir rankas. Frodo žaizda vėl įsiskaudėjo ir net dieną daiktai atrodė vaiduokliškai pilki. Jis beveik jau ilgėjosi nakties, nes tada pasaulis atrodydavo ne toks blankus ir tuščias.
Kitą rytą anksti pakelti hobitai jautėsi nė kiek nepailsėję. Iki Brastos juos dar skyrė mylių mylios, ir hobitai klupinėdami iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo vedlių.
— Baisiausia bus, kai pasieksime upe, — paniuręs tarė Glorfindelis. — Mano širdis jaučia, jog persekiotojai mina mums ant kulnų, o prie Brastos lauks pasala.
Kelias vis dar tebesileido į pakalnę. Hobitai stengėsi eiti kelio pakraščiais, nes ten augo žolė ir žvyras neraižę pavargusių kojų. Dienai įpusėjus, Kelias staiga palindo po tankių pušų šešėliais, o vėliau įsispraudė į siaurą tarpeklį su rausvomis uolų sienomis. Jiems keliaujant iš paskos lydėjo aidas ir atrodė, jog paskui juos eina mažiausiai dešimt arklių ir daugybė pėsčiųjų. Pagaliau tunelio gale pasirodė šviesa, ir Kelias išsiveržė iš tarpeklio. Keliauninkai prieš save pamatė ilgą lygumą, o už jos — stačią nuokalnę prie Bruineno Brastos. Kitame krante į kalvą vedė vingiuojantis takelis, ir blyškiame danguje stūksojo aukštų kalnų viršūnės.