Iš tarpeklio, tarsi norėdamas pasivyti juos, atsirito aidas ir kaip vėjas sudrebino pušų šakeles. Glorfindelis staiga atsisuko, įsiklausė ir šaukdamas puolė priekin.
— Šuoliuok! — suriko jis. — Šuoliuok! Priešas jau čia pat!
Baltasis žirgas šoko į priekį. Hobitai nulėkė šlaitu žemyn, Glorfindelis ir Platžengys — paskui juos. Jiems nubėgus tik puse kelio iki lygumos, užpakalyje pasigirdo kanopų dundesys, ir iš tarpeklio išlėkė Juodasis Raitelis; jis įtempė vadeles ir sustojo linguodamas balne. Paskui jį pasirodė dar kitas, po to dar vienas ir dar du.
— Jok pirmyn! Pirmyn! — riktelėjo Glorfindelis Frodui.
Hobitą apėmė keistas silpnumas, ir jis ne iš karto pakluso. Pristabdęs žirgą, Frodas atsisuko ir pažiūrėjo atgal. Raiteliai tebesėdėjo ant žirgų nejudėdami, kaip tamsios ir baisios statulos, o jiems už nugarų visi miškai ir lygumos skendėjo rūke. Staiga Frodas suprato, jog tai jie mintimis liepia jam laukti, ir jame vienu metu pabudo baimė ir neapykanta. Jis sugraibė kardo rankeną ir su purpuriniu žybsniu ištraukė ginklą.
— Jok! Jok! — vėl suriko Glorfindelis ir tada elfiškai tyru ir skardžiu balsu įsakė žirgui: — Noro lim, noro Hm, Asfaloth!
Žirgas iš karto šoko į priekį ir kaip viesulas nulėkė Keliu. Tuo pat metu nuo kalvos pasileido ir juodieji arkliai, pasigirdo baisus staugimas, kurį Frodas neseniai buvo girdėjęs Rytkiemio miškuose. Į staugimą kažkas atsakė, ir Frodo bei jo draugų siaubui, iš už medžių ir uolų kairėje išlėkė dar keturi Raiteliai. Du pasileido Frodo link, o kiti — prie Brastos, norėdami užkirsti bėgliui kelią. Lėkdami jie didėjo ir didėjo, o juodos figūros užgožė horizontą.
Frodas vėl atsigręžė. Draugų jau nebesimatė, bet Raiteliai truputį atsiliko: net jų pašėlę ristūnai negalėjo lygintis su baltuoju elfų žirgu. Bet hobitas pažvelgė į priekį, ir viltis išnyko. Jis nesuspės iki Brastos, neprasiverš pro tuos du, tykančius pasaloje: jie jau nebeturėjo nei gobtuvų, nei apsiaustu, bet buvo apsirengę baltai ir pilkai. Blyškiose rankose žibėjo kardai, iš po užsmauktų šalmų švytėjo šaltos akys ir vis netilo tas siaubingas staugimas.
Frodą vėl apėmė baimė. Jis jau nebegalvojo apie kardą, net nebegalėjo surikti. Hobitas užsimerkė ir prigludo prie žirgo sprando. Ausyse švilpė vėjas, o varpeliai, pakabinti ant kamanų, šaltai ir garsiai skambėjo. Jį vėl kaip ietis persmelkė mirtinas šaltis, bet elfų arklys kaip baltas ugnies žybsnis šoktelėjo ir pralėkė pro pat priešakinio Raitelio veidą.
Supliuškeno vanduo, ir prie arklio kojų suūžė putos. Frodą aptaškė purslai, paskui jis kažkur pradėjo kilti ir pagaliau atmerkė akis. Žirgas jau buvo perbėgęs per Brastą ir dabar kopė stačiu šlaitu.
Tačiau persekiotojai nepasidavė. Užlipęs į šlaito viršūnę, Frodo arklys sustojo, apsisuko ir piktai sužvengė. Ten žemiau, prie Brastos krašto stovėjo Devynetas Raitelių, ir Frodas, drebėdamas iš baimės, nedrįso net pažvelgti į jų veidus. Jis žinojo, kad Raiteliams visai nesunku pereiti per Brastą, o jam iki Rivendeilo nežinomais keliais reikėtų šuoliuoti ir šuoliuoti. Raiteliai jį vis tiek pavys, ir Frodas pajuto tylų įsakymą: nė iš vietos. Jį vėl apėmė neapykanta, bet priešintis jau nebuvo jėgų.
Staiga priekyje stovėjęs Raitelis spustelėjo žirgą pentinais ir tas atsistojo piestu prie pat vandens. Tiesiog neįtikėtinomis pastangomis Frodas išsitiesė balne ir pakėlė kardą.
— Grįžkite atgal! — suriko jis. — Atgal į Mordoro šalį ir nebepersekiokite manęs!
Balsas pačiam Frodui nuskambėjo plonai ir silpnai. Raiteliai stabtelėjo, bet Frodas neturėjo tos Bombadilo galios. Jo ausis pasiekė šaltas ir atšiaurus juokas.
— Tu grįžk! Grįžk! — choru pakvietė jie, — tavo vieta Mordore!
— Atgal! — sušnibždėjo hobitas.
— Žiedą! Žiedą! — kraupiais balsais suriko priešai, ir jų vadas pavarė arklį į vandenį, sekamas dar dviejų Raitelių.
— Elbereto ir nuostabiosios Lučienos vardu prisiekiu, — sunkiai ištarė Frodas, pakėlęs kardą, — jog nepaimsite jūs nei Žiedo, nei manęs.
Tada Raitelių vadas, kuris jau buvo Brastos viduryje, pasistojo kilpose, grėsmingai iškėlė ranką — ir Frodas nutilo. Liežuvis jam prilipo prie gerklės, širdis apmirė, o kardas perlūžo ir iškrito iš virpančios rankos. Elfų žirgas atsistojo piestu ir suprunkštė. Pirmojo Raitelio arklys jau dėjo koją ant kito upės kranto.
Tačiau staiga pasigirdo kurtinantis staugimas ir dundesys — tai srovė ritino begalę akmenų. Frodas lyg pro miglą pamatė kylančią upe, pasišiaušusių bangų kavaleriją — atrodė, kad tarp bangų joja balti raiteliai. Tris Raitelius, tebestovinčius Brastoje, įsisiautėjusi upė nuplovė iš karto. Kiti, likę ant kranto, išsigandę atšoko atgal.
Jau prarasdamas sąmonę, Frodas išgirdo riksmą ir už sutrikusių Raitelių nugarų pamatė švytinčią balto karžygio figūrą, o už jos bėgančias mažas figūrėles, nešančias deglus. Deglai atrodė raudoni šitam pilkam rūke, kuris gaubė visą pasaulį.
Juodieji arkliai apkvaito iš baimės ir šokę pirmyn nunešė Raitelius į tebesiautėjantį srautą. Jų paskutinius riksmus užgožė upės grumėjimas. Frodui staiga pasirodė, jog šitoje nesuvaldomoje galybėje kartu su priešais žus ir jis pats. Hobitas nuslydo nuo arklio, parkrito ant žemės ir neteko sąmonės. Daugiau jis nieko nematė ir negirdėjo.
Antroji knyga
I. Daug susitikimų
Frodas pabudo ir pajuto, jog guli lovoje. Iš pradžių jis pamanė, jog užsnūdo po ilgo nemalonaus sapno, kurį ir dabar dar truputį prisiminė. O gal jis sirgo? Tačiau lubos atrodė keistai: jos buvo plokščios, su dailiai išpjaustinėtom tamsiom sijom. Frodas ramiai gulėjo, žiūrėdamas į saulės spindulius ant sienos ir klausydamasis vandens čiurlenimo.
— Kur aš dabar esu ir kiek dabar valandų? — garsiai paklausė jis lubų.
— Elrondo namuose, o dabar yra dešimt valandų, — tarė balsas.
— Yra spalio dvidešimt ketvirtosios rytas, jeigu tu ir tą nori žinoti.
— Gendalfai! — sušuko Frodas atsisėsdamas. Iš tikrųjų prie atviro lango krėsle sėdėjo senasis burtininkas.
— Taip, tarė jis,— čia esu aš. Ir kas keisčiausia — jog tu esi čia po visų kvailysčių, kurių pridarei kelyje.
Frodas vėl atsigulė. Jis jautėsi per daug ramiai ir patogiai, kad prieštarautų, be to, žinojo, jog Gendalfo nenuginčysi. Frodas galutinai atsibudo ir pradėjo galvoti apie kelionę: pražūtingą kelio trumpinimą per Amžinąjį Mišką, "nelaimingą atsitikimą" "Šokančiame ponyje" ir tą beprotišką poelgį, kai užsimovė Žiedą prie Orų Viršūnės. Tyloje hobitas mąstė apie visus dalykus ir beviltiškai stengėsi prisiminti, kaipgi jis vis dėlto atvyko į Rivendeilą. Tylą trikdė Gendalfo pypkės papsėjimas, kai jis pūtė baltus dūmų rutuliukus pro langą.
— O kur Semas? — pagaliau paklausė Frodas. — Ar jie visi sveiki?
— Taip, jie visi sveiki ir saugūs, — atsiliepė Gendalfas. — Semas budėjo prie tavęs visą laiką, kol prieš pusvalandį aš jo neišsiunčiau pailsėti.
— Tai kas atsitiko prie Brastos? — ryžosi paklausti Frodas. — Viskas tada atrodė miglota ir neryšku, dabar nedaug ką prisimenu.