— Taip, taip. Tu pats jau pradėjai blykšti, — atsakė Gendalfas.
— Ta žaizda buvo tave bepriveikianti. Dar pora valandų, ir jau niekas nebūtų galėjęs tau padėti. Tačiau tavyje dar atsirado jėgų, mano brangusis hobitai! Pilkapyje tu laikeisi puikiai, tik gaila, kad palūžai prie Orų Viršūnės.
— Aha, tu, atrodo, jau viską žinai, — nusistebėjo Frodas. — Bet juk aš niekam nepasakojau apie Pilkapį. Iš pradžių buvo baisu, bet paskui jau turėjome kitą pavojų. O kaip tu apie tai sužinojai?
— Tu kalbėjai pro miegus, Frodai, — švelniai paaiškino Gendalfas, — ir man buvo nesunku perskaityti tavo atmintį. Bet dabar nėra ko nerimauti. Tu ir tavo draugai pasirodėte šauniai, nors ir nelabai protingai. Dar niekada joks krovinys nebuvo gabentas tokių keliautojų per tokius pavojus.
— Be Platžengio mums tas nebūtų pavykę, — tarė Frodas. — Bet kur buvai tu? Aš tiesiog neįsivaizdavau, ką man daryti be tavęs.
— Aš buvau sutrukdytas, — atsakė burtininkas, — ir tai vos visko nepražudė. Tiesa, dabar jau nesu tuo tikras — gal mano gaišatis netgi išėjo į naudą.
— Kas gi tave sutrukdė?
— Viskas savo laiku. Elrondas uždraudė tau daug kalbėti ir jaudintis.
— Juk kalbėti ir klausytis yra lengviau, negu vargti galvojant, — paprieštaravo Frodas. — Man dabar iškilo daugybė klausimų, kurie reikalauja atsakymo. Paaiškink man, dėl ko tu sugaišai?
— Greitai tu išgirsi viską, ką tik norėsi, — išsisuko Gendalfas, — nes, kai tik sustiprėsi, čia bus sušauktas Pasitarimas. O dabar aš pasakysiu tik tai, jog buvau pakliuvęs į spąstus.
— Tu? — riktelėjo Frodas.
— Taip, aš, Gendalfas Pilkasis, — iškilmingai pranešė burtininkas.
— Pasaulyje daug galingų jėgų, tarp jų yra ir gerų, ir piktų. Prieš kai kurias netgi aš turiu atsitraukti. Su kai kuriomis dar nesu susidūręs, bet, ko gero, greitai teks, nes Morgulo Valdovas ir jo Juodieji Raiteliai jau pajudėjo į priekį. Karo mes jau neišvengsime.
— Tai tu jau žinojai apie Raitelius prieš mano susitikimą su jais?
— Žinoma, žinojau. Aš net tau apie juos esu kalbėjęs. Juodieji Raiteliai tai ne kas kitas kaip Žiedo Šmėklos, Devynetas Žiedų Valdovo tarnų. Tačiau aš nežinojau, jog jie vėl atsigavo, kitaip būčiau iš karto tave išvedęs iš Grafystės. Na, bet dabar Aragorno dėka bent kol kas tu esi saugus.
— Taip, — pritarė Frodas, — tik Platžengys mus išgelbėjo, nors iš pradžių aš jo bijojau, o Semas apskritai nepasitikėjo, bent iki susitikimo su Glorfindeliu.
Gendalfas nusišypsojo.
— Tikiuosi, dabar jis jau nebeabejoja, — tarė burtininkas.
— Aš tuo džiaugiuosi, — pasakė Frodas, — nes labai prisirišau prie Platžengio. Ne, "prisirišau" — netinkamas žodis. Aš turiu galvoje — jis tapo man brangus, nors yra keistas ir kartais net rūstus. Jis dažnai man būdavo panašus į tave. Net neįsivaizdavau, jog Didžioji Tauta gali būti tokia. Maniau, kad jie tokie malonūs ir kvaili kaip Sviestmušys ar pikti ir kvaili kaip Bilas Papartynas. Juk prieš Platžengį aš nepažinojau jokio žmogaus, išskyrus bryliečius.
— Tu ir dabar jų gerai nepažįsti, jei laikai senąjį Miežių kvailu, — paprieštaravo Gendalfas. — Tiesa, jis plepa daugiau negu galvoja ar prisimena, bet kai reikia, mato pro septynias sienas, kaip sakoma Bryliuje. O tokių kaip Aragornas, Aratorno sūnus, Viduržemyje liko vos keletas. Užjūrio Karalių giminė artinasi prie pabaigos, ir galbūt šitas Žiedo Karas bus paskutinis jų nuotykis.
— Tai tu nori pasakyti, jog Platžengys yra Senųjų Karalių palikuonis? — baisiausiai nustebo Frodas. — Juk jį laikiau paprastu Bastūnu.
— Paprastu Bastūnu?! — šūktelėjo Gendalfas. — Brangusis Frodai, juk tie Bastūnai yra paskutiniai Žmonių iš Vakarų, numenoriečių ainiai. Jie ir anksčiau yra man padėję, ir dabar, ko gero, prireiks jų pagalbos. Nors Žiedas ir pasiekė Rivendeilą, bet čia pasilikti jis negali.
— Taip, taip, — pritarė Frodas, — bet aš galvojau tik apie kelionę į Rivendeilą ir tikiuosi, jog toliau man keliauti neprireiks. Aš juk patyriau tremties ir nuotykių mėnesį, ir man jo pakanka per akis.
Hobitas nutilo ir užsimerkė. Paskui vėl prabilo.
— Aš čia pasiskaičiavau ir man atrodo, jog dabar spalio dvidešimt pirma, nes prie Brastos mes atsidūrėme dvidešimtą. O tu sakai, kad šiandien jau dvidešimt ketvirta.
— Tu jau per daug kalbi ir skaičiuoji, — nutraukė Gendalfas. — Kaip tavo šonas ir petys?
—— Nežinau, — atsakė Frodas, — lyg ir nieko. — Jis sujudėjo. — Ko gero, ranką jau galiu judinti ir... Be to, ji jau atšyla, — pridūrė hobitas, dešine ranka čiupinėdamas kairiąją.
— Puiku! — tarė Gendalfas, — tu greitai visiškai pasitaisysi — ne veltui visas tas dienas tave gydė pats Elrondas.
— Dienas? — nustebo Frodas.
— Taip, keturias naktis ir tris dienas. Dvidešimtosios naktį tave čia atgabeno elfai. Mes labai nerimavome, Semo nebuvo įmanoma nuo tavęs atplėšti. Elrondas — puikus gydytojas, bet Priešo ginklų sužeidimai yra mirtini. Kalbant tiesiai, aš turėjau labai mažai vilties, nes įtariau, jog žaizdoje liko ašmenų galiukas, ir jo mes negalėjome rasti iki pat praėjusios nakties. Ir tada Elrondas jį ištraukė — galiukas buvo labai giliai ir visai arti prie širdies.
Frodas sudrebėjo, prisiminės negailestingą durklą, išnykusį Platžengio rankose.
— Nesijaudink! — nuramino jį Gendalfas. — Elrondas jį ištraukė iš tavo peties ir sunaikino visiems laikams. O tu visiems įrodei, kad hobitai yra iš tikrųjų nepaprasta tauta. Aš pažinojau daug galingų karių iš žmonių giminės, kuriuos ta žaizda būtų įveikusi per savaitę, o tu priešinaisi net septyniolika dienų!
— Paaiškink, ką jie būtų man padarę? — paklausė Frodas. — Ką man norėjo padaryti Raiteliai?
— Jie bandė persmeigti tavo širdį Morgulo durklu, kuris pasilieka žaizdoje. Jeigu jiems tai būtu pasisekę, tu būtum tapęs tokiu pat kaip jie, tik silpnesniu ir tada pasidarytum Juodojo Lordo tarnu, o jis tave žiauriai kankintų už tai, jog bandei išsaugoti Žiedą sau. Nors vargu ar galima sugalvoti didesnę kankynę kaip matyti Žiedą ant svetimo piršto ir žinoti, jog tu jo neišsaugojai.
— Visa laimė, jog aš net nežinojau apie visus šituos baisumus, — tyliai išlemeno Frodas. — Aš ir taip mirtinai bijojau, o jei būčiau žinojęs daugiau, tai iš viso nebūčiau ryžęsis net pajudėti. Tai iš tikrųjų stebuklas, kad išsigelbėjau.
— Taip, likimas buvo tau palankus, — sutiko Gendalfas, — jau nekalbant apie tavo drąsą. Tačiau durklas tavo širdies nesužeidė — tik petį. Štai kodėl tu taip ilgai priešinaisi. Ir vis dėlto tu išsigelbėjai tik per plauką, juk jau buvai tapęs pusiau šmėkla: tu matei Raitelius, ir jie matė tave.
— Aš žinau, — tarė Frodas, — jie iš tiesų siaubingi. Bet kodėl mes matėme jų arklius?
— Todėl, kad tai buvo tikri arkliai, iš kūno ir kraujo. O ir apsiaustai taip pat tikri — jais Raiteliai maskuojasi nuo gyvųjų padarų.
— Tada kodėl juodi žirgai pakenčia tokius raitelius? Juk jiems priartėjus visi gyvuliai persigąsta: šunys inkščia, žąsys šnypščia, net elfiškasis Glorfindelio žirgas, ir tas baidėsi.
— Kadangi šitie žirgai išauginti Mordore ir tarnauja Juodajam Lordui. Juk ne visi jo tarnai yra šmėklos. Tai yra tie patys troliai ir orkai, vilkai ir vilkolakiai, be to, jam pavaldūs kai kurie žmonės: karaliai ir kariai. Priešo parankinių skaičius didėjo kas dieną!
— O Rivendeilas ir elfai? Ar bent čia saugu?
— Kol kas dar saugu. Elfai gali bijoti Juodojo Lordo, gali nuo jo bėgti, bet niekada jo neklausys ir netarnaus jam. Čia, Rivendeile, dar tebegyvena keletas didžiųjų Saurono priešų — Eldarų lordai ir elfų išminčiai. Jie nesibijo Žiedo Šmėklų, nes tie, kurie yra gyvenę Palaimintoje Karalystėje, gali dabar egzistuoti abiejuose pasauliuose: matomajame ir nematomajame.