— Žinoma. Tu protingai daug metų saugojai Žiedą, ir man atrodė būtina kuo nors pridengti tavo išnykimą.
— Ir sugadinti mano pokštą. Tu labai mėgsti kištis į svetimus reikalus, — nusijuokė Bilbas.
— Per daug nesidžiauk savo pokštu. Tu, Bilbai, sukėlei visus hobitus ir davei Grafystei peno kalboms apie tai devynioms ar net devyniasdešimt devynioms dienoms. Ar tu dar ko nors sieksi? — paklausė Gendalfas.
— Taip. Man reikalingos atostogos, labai ilgos atostogos, kaip aš tau jau sakiau. Galbūt amžinos atostogos: aš nesitikiu čia sugrįžti. Galų gale kam man grįžti — esu viską sutvarkęs. Aš senstu, Gendalfai. Iš išorės nematyti, bet iš vidaus... "Gerai išsilaikęs", — purkštelėjo Bilbas, — bet jaučiuosi išskydęs kaip sviestas, per plonai užteptas ant duonos. Tai blogai. Reikia tuoj pat pakeisti gyvenimą.
Gendalfas rimtai žiūrėjo į hobitą.
— Taip, iš tikrųjų blogai, — susimąstęs tarė jis,— po viso šito tavo planas turbūt yra geriausias.
— Žinoma, tai jau nuspręsta. Aš noriu vėl pamatyti kalnus, Gendalfai, kalnus, o tada kur nors rasti vietelę poilsiui. Pailsėti tyloje ir ramybėje, be visokių giminaičių ir įkyrių draugų. Tikiuosi rasti vietą, kur galėčiau baigti savo Knygą, nes esu jau sukūręs ir gražią pabaigą jai: "jis laimingai gyveno iki pat mirties".
Gendalfas šyptelėjo.
— Puiki pabaiga. Bet niekas tavo knygos neperskaitys.
— Kam reikės, tas perskaitys. Pavyzdžiui, Frodas jau perskaitė, nors ir be pabaigos. Tikiuosi, tu užmesi kartais akį ir į Frodą, gerai?
— Abi akis, nors ne tai svarbiausia.
— Jis, aišku, eitų kartu su manimi, jeigu paprašyčiau. Netgi pats siūlėsi, dar prieš Puotą. Tačiau prieš mirtį aš noriu kalnus ir laukines šalis pamatyti, o jis dar myli Grafystę — su miškais, laukais ir upeliais. Jis čia patogiai gyvens, nes aš viską palikau, išskyrus keletą niekniekių. Tikiuosi, Frodas bus laimingas, galėdamas pats šeimininkauti.
— Viską palikai? — paklausė Gendalfas, — ir Žiedą taip pat? Juk pats taip nusprendei, ar ne?
— Žinoma, viską, o... Žiedas... — sumikčiojo Bilbas.
— Kur Žiedas?
— Voke, jei nori žinoti, — nekantriai tarė hobitas, — ten, ant židinio. O ne! Štai, mano kišenėje! — Jis dvejojo. — Keistas dalykas, — sumurmėjo Bilbas, — kodėl gi jis negalėtų likti toje kišenėje?
Gendalfas vėl pažvelgė į Bilbą ir jo akyse kažkas blykstelėjo.
— Aš tavim dėtas Žiedą palikčiau, — tyliai pasakė burtininkas, — ar tu taip nenori?
— Pats nežinau. Dabar aš jau nebenoriu su juo skirtis. O koks tavo reikalas? — paklausė jis netikėtai pasikeitusiu balsu. Balsas tapo aštrus, įtarus ir susierzinęs. — Tu mane kamuoji su tuo Žiedu, bet nesirūpini kitais dalykais, kuriuos aš imu į kelionę.
— Ne, tačiau aš tavęs nekamuoju, — atsakė Gendalfas, — man reikia tiesos. Tai svarbu, Bilbai. Stebuklingi žiedai yra labai klastingi, o tavo Žiedas, neslėpsiu, man ypatingai įdomus. Aš turiu žinoti, kur jis bus, jeigu tu vėl iškeliausi. Manau, jog tu jį jau per ilgai turi ir, jei neklystu, tau, Bilbai, Žiedo nebereikės.
Bilbas paraudo ir metė piktą žvilgsnį į burtininką. Malonus hobito veidas tapo atšiaurus.
— Kodėl ne? — suriko jis. — Ir dar kartą, koks tavo reikalas? Su savo daiktais aš darau ką noriu. O Žiedas mano. Aš radau jį. Jis atriedėjo pas mane.
— Žinoma, žinoma, — tarė Gendalfas, — bet nereikia jaudintis.
— Jei aš jaudinuosi, tai tik tu kaltas! Aš sakau, jog Žiedas mano. Mano! Mano mielasis! Taip, mano mielasis!
Burtininko veidas nepasikeitė, ir tik jo tamsiu akių virpėjimas išdavė, jog jis sunerimo ir susirūpino.
— Žiedas jau buvo taip vadintas, — tyliai prakošė jis, — nors ir ne tu taip vadinai.
— Bet dabar aš taip vadinu. O kodėl ne? Net jeigu Golumas jį taip pat vadino, koks skirtumas? Žiedas ne jo, o mano! Mano! Ir aš jo niekam neatiduosiu!
Gendalfas atsistojo ir jo balsas tapo rūstus:
— Tu būsi kvailys, Bilbai, jeigu pasiliksi Žiedą, — tarė jis, — ir pateksi į baisią Žiedo valdžią. Palik jį, išsivaduok ir keliauk!
— Aš darysiu taip, kaip norėsiu, ir keliausiu, kada norėsiu! — užsispyręs kartojo Bilbas.
— Ramiau, ramiau, brangusis mano hobitai, — tarė Gendalfas. — Visą tavo gyvenimą mes buvome draugai, ir tu už daug ką man skolingas. Na, daryk kaip žadėjai: trauk Žiedą!
— Vadinasi, ir tu užsigeidei mano Žiedo, — sušuko Bilbas. Tai jau ne! Aš savo mielojo tau neatiduosiu! — Hobito ranka sugniaužė kardo rankeną.
Gendalfo akys užsidegė.
— Juk aš irgi galiu prarasti kantrybę, — perspėjo jis. — Atsargiau, nes pamatysi Gendalfą Pilkąjį supykusį.
Burtininkas žengė prie hobito, ir jo aukštas, grėsmingas šešėlis uždengė mažą kambarėlį.
Bilbas sunkiai kvėpuodamas ir sugniaužęs kišenę traukėsi atatupstas. Jie stovėjo vienas prieš kitą, kambaryje tvyrojo spengianti tyla, ir Gendalfas žvilgsniu kalė hobitą prie sienos. Bilbo rankos palengva atsigniaužė ir pradėjo virpėti.
— Aš nesuprantu, kas tau atsitiko, Gendalfai, — prakalbo Bilbas, — tu niekada toks nebuvai. Bet juk Žiedas mano. Aš radau jį ir jeigu ne jis, Golumas būtų mane užmušęs. Kad ir ką jis sakytų, aš ne vagis.
— Niekas tavęs vagimi nevadina, — atsakė Gendalfas, — o aš ne banditas. Aš noriu tau padėti, o ne apiplėšti.
Jis nusisuko, šešėlis dingo, ir burtininkas vėl pavirto senu, pilku, rūpesčių užgultu žmogumi. Bilbas persibraukė ranka per akis.
— Atleisk, — sumurmėjo jis, — bet aš taip keistai pasijutau. Atrodo, dabar jau praėjo. Kartais jaučiu, jog kažkieno žvilgsnis akylai seka, ir tada noriu užsidėti Žiedą, išnykti, ir visada jį čiupinėju, laikydamas kišenėje. Aš bandžiau Žiedą užrakinti, bet negalėjau nurimti tol, kol jis vėl neatsirado mano kišenėje. Pats nežinau, kas darosi...
— Tada tikėk manimi, — liepė Gendalfas, — išeik ir palik jį čia. Atiduok Žiedą Frodui, ir aš juo pasirūpinsiu.
Bilbas sustingo nesiryždamas. Paskui atsiduso.
— Gerai, — sunkiai ištarė jis. — Aš paliksiu Žiedą. — Hobitas gūžtelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo. Juk ir šitoje Puotoje buvo tas pats: kuo daugiau dalini dovanų, tuo lengviau. Tiek to, juk aš vis tiek išeisiu, nes jei likčiau, sugadinčiau pokštą.
— Taigi, kitaip ir pradėti nereikėjo, — sutiko Gendalfas.
— Gerai, — tarė Bilbas, — Žiedas ir visa kita atitenka Frodui. — Jis giliai įkvėpė. — O dabar iš tikrųjų metas keliauti, nes dar kas nors pamatys mane. Aš su visais atsisveikinau ir nenorėčiau to daryti dar kartą.
Hobitas pakėlė savo krepšį ir pasuko prie durų.
— Tu dar tebeturi Žiedą savo kišenėje, — priminė Gendalfas.
— Taip, tebeturiu, — karčiai riktelėjo Bilbas, — ir savo testamentą bei kitus dokumentus. Gal paimk juos ir įteik už mane, a? Taip bus geriausia.
— Ne, Žiedo man neduok, — paprieštaravo Gendalfas, — padėk jį ant židinio atbrailos. Ten bus pakankamai saugu, kol ateis Frodas. Aš jo palauksiu.
Bilbas ištraukė voką ir norėjo jį padėti prie laikrodžio, bet ranka sudrebėjo, ir vokas nukrito ant žemės. Hobitui dar nespėjus pasilenkti, burtininkas paėmė voką ir padėjo ant židinio. Pyktis vėl pasirodė Bilbo veide, bet staiga jį pakeitė šypsena.
— Pagaliau viskas, — nerūpestingai pasakė jis, — galima keliauti.
Jie išėjo į prieškambarį. Bilbas išsirinko savo mėgstamiausią lazdele ir švilptelėjo. Iš skirtingų kambarių pasirodė trys nykštukai.
— Viskas paruošta? — paklausė Bilbas, — viskas supakuota ir pažymėta?
— Viskas, — atsakė nykštukai.
— Puiku; tada keliaujam, — tarė hobitas, žengdamas prie durų. Naktis pasitaikė graži, ir tamsus dangus buvo nubertas žvaigždėmis. Bilbas pažiūrėjo aukštyn, pilna krūtine įkvėpdamas oro.