— Cit! — sudraudė jį Gendalfas, sėdintis tamsiame prieangio kampe, — nurimk! Piktiems dalykams šitas slėnis yra neprieinamas, bet nereikia jų šaukti. Žiedų Valdovas yra ne Frodas, bet Mordoro Tamsos Bastiono šeimininkas, kurio jėga vėl gniaužia visą pasaulį. O mes sėdime tvirtovėje, aplink kurią jau irgi temsta.
— Gendalfas visą laiką mus guodžia tokiais maloniais dalykais, — suburbėjo Pipinas. — Aš suprantu, jog reikia saugotis, bet šitame slėnyje būti niūriam ar prislėgtam yra tiesiog neįmanoma. Ir aš taip norėčiau užtraukti dainą, jeigu tik prisiminčiau tinkamą.
— Aš irgi panašiai jaučiuosi, — nusijuokė Frodas, — nors dabar labiau norėčiau pasistiprinti!
— Tai yra pataisoma, — tarė Pipinas, — tuo labiau kad tu stebuklingai pasveikai prieš pat pietus.
— Cha! Pietus! Ten bus ne pietūs, o puota! — patikslino Meris.
— Kai tik Gendalfas paskelbė, jog tu sveiksti, prasidėjo pasiruošimai ir... — Bet dar jam nebaigus kalbėti sutilindžiavo daugybė varpelių, kviečiančių prie stalo.
Elrondo rūmų salėje susirinko daugiausia elfai, bet buvo ir keletas kitataučių svečių. Elrondas sėdėjo ilgo stalo gale, o iš šonų susėdo Glorfindelis ir Gendalfas.
Frodas su nuostaba žiūrėjo į juos ir negalėjo atsižiūrėti — juk Elrondą jis matė pirmą kartą, o Glorfindelis ir net Gendalfas šalia elfų valdovo įgijo savo tikrąjį pavidalą, stiprių ir nenugalimų karių pavidalą.
Gendalfas ūgiu buvo mažesnis už elfus, bet su ilgais žilais plaukais, sidabru žėrinčia barzda ir plačiais pečiais jis buvo panašus į senuosius legendinius karalius. Po tankiais antakiais glūdinčios burtininko akys žėravo kaip angliukai, bet kiekvienu momentu jos galėjo tvykstelti deginančia liepsna.
Glorfindelis — aukštas ir tiesus, auksiniais plaukais ir bebaimiu veidu atrodė jaunas, bet jo akyse spindėjo patirtis ir drąsa.
Iš Elrondo išvaizdos negalėjai nuspėti jo amžiaus. Atrodytų visai jaunas, jei ne veide atsispindinti begalinių įvykių — džiaugsmingų ir liūdnų — patirtis. Jo plaukai buvo juodi kaip vidurnakčio šešėliai, juos puošė sidabrinis vainikas. Pilkose Elrondo akyse atsispindėjo dangaus žvaigždžių šviesa. Garbingas kaip karalius ir stiprus kaip karys jis buvo tikras Rivendeilo valdovas, kurį gerbė ir elfai, ir žmonės.
Prieš Elrondą stovėjo krėslas su baldakimu, kuriame sėdėjo nuostabi moteris, labai panaši į Elrondą, tad Frodas spėjo juos esant vienos gimines. Ar ji buvo jauna? Ir taip, ir ne. Sidabrinis žilumas nebuvo palietęs jos juodų plaukų, baltos rankos ir skaistus veidas buvo nepriekaištingai dailus. Pilkose elfės akyse irgi švytėjo žvaigždžių šviesa, bet žvilgsnyje buvo matyti išmintis ir pažinimas, kaip tų, kurie jau yra nuėję nesuskaičiuojamų metų kelią. Jos galvą juosė sidabrinė diadema, nusagstyta žibančiais brangakmeniais, o pilkos, paprastos suknelės pakraščiu driekėsi sidabru išsiuvinėtų lapų girliandos.
Tai buvo Arvena, Elrondo duktė, kurią tėra matę vos keli mirtingieji, ir su ja, kaip dainavo menestreliai, į žemę grįžo Lučienos grožis. Elfai ją vadino Undomiele, nes jiems ji buvo Vakarinė Žvaigždė. Undomielė buvo neseniai grįžusi iš už kalnų, iš Lorieno, kur gyveno jos giminaičiai iš motinos pusės. O jos broliai Eladanas ir Elrohiras vis dar tebeklajojo kartu su Bastūnais iš šiaurės, nes buvo prisiekę atkeršyti savo motinos kankintojams — šiauriniams orkams.
Frodą tiesiog apstulbino Arvenos grožis, ir jis labai sutriko, kai suprato, jog jam teks sėdėti prie vieno stalo su šitais aukštais ir garbingais elfais. Nors sėdėdamas specialiame krėsle su keletu pagalvių jis buvo ne ką mažesnis už kitus, bet jautėsi labai mažytis ir nevertas tokios garbės. Tiesa, tas jausmas greitai praėjo, ir Frodas įniko valgyti. Iš pradžių malšindamas alkį, jis nesidairė net į savo kaimynus, bet pasistiprinęs pakėlė galvą ir pradėjo žvilgsniu ieškoti draugų. Semas veržte veržėsi, norėdamas prie stalo patarnauti savo ponui, bet šeimininkai jam šiaip taip įrodė, jog dabar jis toks pat garbės svečias kaip ir kiti. Frodas pamatė jį, sėdintį kartu su Pipinu ir Meriu prie kampinio stalo. Tačiau Platžengio niekur nesimatė.
Frodo dešinėje sėdėjo prabangiai apsirengęs nykštukas. Jo ilga ir išpuoselėta barzda buvo tokio pat baltumo kaip ir sniego spalvos drabužiai. Jis buvo susijuosęs sidabriniu diržu, o kaklą pasidabinęs prašmatnia deimantine grandinėle. Pamatęs, kad Frodas į jį žiūri, nykštukas pasisuko į hobito pusę ir tarė:
— Būk pasveikintas, gerbiamas hobitai! — Tada jis atsistojo ir žemai nusilenkė. — Nykštukas Gloinas jūsų paslaugoms.
— Frodas Beginsas, jūsų ir jūsų giminės paslaugoms, — mandagiai atsakė Frodas, taip pat atsistodamas ir stengdamasis nematyti nukritusių pagalvių. — Sakykite, ar jūs esate tas pats Gloinas, vienas iš dvylikos garsiojo Torino Oukenšildo kompanionų?
— Visiškai teisingai — atsakė nykštukas, rinkdamas pagalves ir padėdamas Frodui vėl įsitaisyti krėsle. — Aš tavęs to neklausiu, nes jau žinau, jog esi mūsų visų draugo Bilbo giminaitis ir įpėdinis. Leisk tave pasveikinti su atvykimu į Rivendeilą.
— Labai dėkoju, — atsakė Frodas.
— Aš girdėjau, jog turėjai nemažai nuotykių, keliaudamas čionai, — tarė Gloinas. — Labai norėčiau sužinoti, kas paskatino keturis hobitus į tokią ilgą kelionę. Nieko panašaus nesu girdėjęs nuo Bilbo laikų. Tačiau gal aš per daug smalsauju? Tikriausiai Elrondas ir Gendalfas nenorėtų, jog tokios kalbos plačiai pasklistų?
— Jų išmintis man nekelia abejonių, — mandagiai pasakė Frodas. Jis pamanė, jog net Elrondo namuose nebūtina per daug kalbėti apie Žiedą, be to, norėjo nors truputį pamiršti savo rūpesčius. — Tačiau ir man, — pridūrė hobitas, — yra labai smalsu, kokie vėjai atpūtė gerbiamąjį nykštuką net nuo Vienišojo Kalno?
Gloinas žvilgtelėjo į jį.
— Na ką gi, tavo tiesa, palaukim Pasitarimo, kurį greitai sušauks Elrondas, ir ten visi išgirsime daug naujienų. O dabar — iš tiesų pakalbėkim apie ką nors kita.
Visą likusį vakarienės laiką jie praleido drauge kalbėdamiesi. Tiksliau, Frodas daugiau klausėsi, nes Grafystės praktiškai nepasiekdavo jokios svarbios žinios. Gloinas turėjo daug ko papasakoti apie šiaurinius Dykosios Šalies kraštus. Frodas sužinojo, jog kraštą tarp Ūkanotųjų Kalnų ir Gūdžiosios Girios dabar valdo Grimbeornas Senasis, Beorno sūnus, ir nei vilkas, nei orkas nedrįsta ten užklysti.
— Taigi, — pasakojo Gloinas, — jeigu ne Beornų giminės žmonės, kelias iš Deilo į Rivendeilą būtų neįmanomas. Jis yra narsus vyras ir patikimai saugo Aukštąjį Tarpeklį bei Karroko Brastą. Bet jų mokesčiai yra labai dideli, — pridūrė linguodamas galvą Gloinas, — ir jie kaip ir anksčiau nelabai mėgsta nykštukus. Tačiau šitais žmonėmis galima pasitikėti, o tai jau yra daug. Bet visam Viduržemyje nerasi mums draugiškesnių žmonių už Deilo žmones. Iš tiesų, Bardo giminės vyrai yra gera tauta. Juos dabar valdo Bardo Lankininko anūkas Brandas, Bardo sūnaus Breino sūnus. Jis stiprus karalius, ir Brando valdos driekiasi toli į rytus ir į pietus nuo Esgaroto.
— O kas dedasi tavo krašte? — pasidomėjo Frodas.
— Čia yra daug ko pasakoti: ir gero, ir blogo, — tarė Gloinas, — nors gerų įvykių vis dėlto daugiau: iki dabar mums visą laiką sekėsi, nors ir mes jaučiame tą juodą debesį, pakibusį virš Viduržemio. Jeigu nori, aš tau papasakosiu smulkiau, bet jeigu pavargsi, iš karto pertrauk mane. Juk yra sakoma, kai nykštukai pradeda kalbėti apie savo kalvę, tai dienos keičia dienas.
Ir Gloinas pradėjo smulkiai pasakoti apie visus Nykštukų karalystės darbus. Jis džiaugėsi, turėdamas tokį mandagu klausytoją, nes Frodas nerodė jokių nuobodulio ženklų, nors dažnai susipainiodavo toje prieš tai negirdėtų vardų ir pavardžių virtinėje. Žinoma, jam buvo įdomu išgirsti, jog Deinas vis dar valdo Pokalninę karalystę ir dabar yra senas (jam jau ėjo du šimtai penkiasdešimt pirmieji metai), visų gerbiamas ir nepaprastai turtingas. Iš dešimties kompanionų, kurie dalyvavo Penkių Armijų Mūšyje, septyni tebebuvo kartu su juo: Dvalinas, Gloinas, Doris, Noris, Bifuras, Bofuras ir Bomburas. Bomburas dabar tapo toks storas, kad nebegalėjo paeiti, ir jį turėjo nešioti neštuvuose šeši jauni nykštukai.