— O kas atsitiko Balinui, Oriui ir Oinui? — paklausė Frodas.
— Nežinau, — apsiniaukęs atsakė nykštukas, — ir kaip tik dėl to atkeliavau į Rivendeilą. Tačiau šiąnakt pakalbėkime apie linksmesnius dalykus.
Gloinas pradėjo kalbėti apie savo nykštukus, pasakodamas apie didelius pasikeitimus Deile ir po Kalnu.
— Mes gerai dirbame, — kalbėjo jis, — bet negalime pasiekti mūsų tėvų lygio, nes užmiršome nemažai paslapčių. Kaldiname šarvus ir aštrius kardus, bet jie negali prilygti ginklams, padarytiems prieš drakono atėjimą. Tik kalnakasyboje ir statyboje mes pranokome senąsias dienas. Frodai, tu turėtum pamatyti mūsų kanalus ir kalnuose įrengtus tvenkinius. Turėtum pamatyti įvairiaspalvėmis plytomis grįstus mūsų kelius ar vingiuotas gatves su akmeniniais medžiais Vienišojo Kalno gelmėse, sargybinių bokštus, pastatytus ant to paties Kalno šlaitų! Tada tu įsitikintum, jog mes neleidome laiko veltui.
— Aš būtinai jus aplankysiu... jeigu pasiseks, — pažadėjo Frodas. — Įsivaizduoju, kaip nustebtų Bilbas, pamatęs visus tuos pasikeitimus senojo Smogo irštvoje.
Gloinas pasižiūrėjo į Frodą ir nusišypsojo:
— Tu turbūt labai mylėjai Bilbą, ar ne? — paklausė jis.
— Žinoma, — atsakė Frodas, — ir norėčiau pamatyt jį labiau už visus pasaulio rūmus.
Pagaliau puota priartėjo prie pabaigos. Elrondas su Arvena atsistojo ir nuėjo prie durų, o paskui juos patraukė ir visa kompanija. Išėję svečiai atsidūrė plačiame koridoriuje ir, juo truputį paėjėję, pamatė kitą salę. Joje nebuvo stalų, bet kiekvienoje pusėje, tarp drožinėtų kolonų, liepsnojo kaitrūs židiniai.
Frodas žingsniavo kartu su Gendalfu.
— Tai yra Židinių salė, — paaiškino burtininkas, — čia, jei neužmigsi, tu išgirsi galybe dainų ir pasakų. Paprastai šitoje salėje būna tylu ir tuščia, nes linksmuoliai elfai čia dainuoja tik per dideles šventes. O šiaip čia susirenka tie, kurie nori ramiai pamąstyti ir pasvajoti. Kiaurus metus čia neleidžiama užgesti ugniai — ji vis kurstoma ir kurstoma.
Kai įėjės Elrondas atsisėdo savo vieton, elfu bardai pradėjo dainuoti ir groti, pritardami arfomis. Į salę po truputį rinkosi svečiai, ir Frodas, džiaugsmingai dairydamasis, matė daug skirtingu veidų, kurie dabar vienodai šypsojo ir spindėjo židinių šviesoje. Staiga hobitas tolimajame salės kampe pastebėjo mažą tamsią figūrėlę, sėdinčią ant suoliuko, atremto į koloną. Prie jos ant žemės stovėjo puodelis vandens ir gabalėlis duonos. Frodas pagalvojo, jog mato ligonį jeigu tokių apskritai būna Rivendeile), negalėjusį ateiti į šventę. Sėdinčiojo galva buvo nuleista ant krūtinės, o veidą dengė tamsus gobtuvas.
Elrondas žengė į priekį ir atsistojo prie tyliosios figūros.
— Pabusk, mažasis pone,— su šypsena pasakė elfas. — Tada, pasisukęs į Frodą, mostelėjo hobitui. — Pagaliau išmušė valanda, kurios tu labai laukei, Frodai! — tarė Elrondas. — Tai tavo seniai nematytas draugas!
Tamsioji figūra pakėlė galvą ir nusmaukė gobtuvą nuo veido.
— Bilbai! — atpažinęs sušuko Frodas ir šoko į priekį.
— Sveikas, Frodai, mano berniuk! — tarė Bilbas. — Aš tikėjau, jog sugebėsi atsidurti Rivendeile, ir štai tu čia. Taip, taip, aš girdėjau, jog visa ta puota paskirta tavo garbei. Ar ji tau patiko?
— O kodėl tu ten nebuvai? — šūktelėjo Frodas, — ir kodėl aš tavęs anksčiau nemačiau?
— Todėl, kad tu miegojai. Aš tave lankiau kartu su Semu ir sėdėjau prie tavo lovos kiekvieną dieną. O dėl puotos, tai aš dabar jau nelabai tinku tokiems dalykams. Be to, turėjau ir kitokio darbo.
— Ką tu čia gali dirbti?
— Kaip ką? Sėdžiu ir mąstau. Dabar aš turiu tam laiko, o čia yra tinkamiausia vieta. "Pabusk", cha! — šyptelėjo Bilbas, dėbtelėjęs į Elrondą. — Jo akys buvo visai neužmiegotos. — "Pabusk"! Aš nemiegojau, pone Elrondai! Ir jeigu norite žinoti, tai jūs tą savo puotą baigėte per anksti ir dabar man sutrukdėte — kaip tik įpusėjus dainai. Aš galvoju apie paskutiniąsias eilutes ir dabar, aišku, jų jau nebesukursiu. Čia tuoj pradės groti, ir tai pūste išpučia mano mintis iš galvos. Be to, mano draugas Dunadanas pažadėjo man padėti, o kur jis?
Elrondas nusijuokė.
— Mes jį surasime, — pažadėjo jis. — Tada judu pasislėpsite kokiame nors tykiame kampe ir baigsite savo dainą, o mes ją įvertinsim.
Elrondas pasirūpino, kad Dunadanas būtų surastas, nors niekas pastaruoju meru jo nebuvo matęs, ir šventėje jis nedalyvavo.
Tuo tarpu Frodas atsirado šalia Bilbo, o jiems prie kojų įsitaisė Semas. Nekreipdami dėmesio į salėje viešpataujantį džiugesį ir muziką, jie tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Bilbas neturėjo daug ko pasakoti apie save. Palikes Hobitoną, jis be tikslo klajojo Keliu, vis labiau artėdamas prie Rivendeilo.
— Aš patekau čionai be jokiu nuotykių, — pasakojo jis. — Ir truputį pailsėjęs išvykau su nykštukais į Deilą: tai turėjo būti paskutinė mano kelionė. Bet senasis Balinas kažkur iškeliavo, tada aš grįžau pas Elrondą ir čia įsikūriau. Juk reikėjo susirasti vietą, kur galėčiau pabaigti savo knygą! Be to, sukūriau keletą dainų, kurias progai pasitaikius dainuodavo elfai: žinoma, tik dėl to, kad pradžiugintų mane, nes tos dainos dar nebuvo tinkamos Rivendeilui. Aš dažnai sėdžiu šitoje salėje ir mąstau apie laiką, nors, tiesą sakant, Rivendeile laikas tiesiog sustoja.
— Aš žinau visas naujienas ir iš už Kalnų, ir iš Pietų, — tarė Bilbas, — bet beveik nieko nežinau apie
Grafystę. Žinoma, esu girdėjęs apie Žiedą — Gendalfas dažnai atsilankydavo. Tiesa, jis man nieko svarbaus nepranešė, nes pasidarė daug uždaresnis negu anksčiau. Kur kas daugiau sužinojau iš Dunadano. Kaip baisu, jog mano žiedelis atnešė tiek nelaimių. Net Gendalfas per vėlai išsiaiškino visą tiesą apie jį. Jei būčiau žinojęs, tai būčiau galėjęs nugabenti jį elfams prieš daugelį metų. Keletą kartų jau mąsčiau apie tai, jog reikia grįžti į Hobitoną ir jį pasiimti, bet aš senstu, ir jie manęs neleido: turiu galvoje Elrondą su Gendalfu. Jiems atrodė, jog Priešas visur manęs ieško ir suras, jei aptiks klaidžiojantį po Dykąją Šalį.
Kartą Gendalfas yra pasakęs: "Bilbai, Žiedas tau nebepriklauso — jis turi naują šeimininką, ir jei tu bandysi jį susigrąžinti, pridarysi daug bėdos sau ir kitiems". Tikrai keista, Gendalfui būdinga pastaba, bet jis pažadėjo tave prižiūrėti, tad aš nusiraminau. O dabar esu baisiai laimingas, matydamas tave sveiką ir saugų.
Jis nutilo ir abejodamas pažvelgė į Frodą.
— Tu turi jį čia? — sušnibždėjo Bilbas. — Žinai, po tiekos pritrenkiančių įvykių norėčiau dar kartą į jį užmesti akį.
— Taip, Žiedas čia, — nenoriai atsakė Frodas, — ir atrodo taip kaip visada.
— Labai gerai, bet vis dėlto norėčiau žvilgtelėti.
Frodas rengdamasis buvo pastebėjęs, kad jam bemiegant Žiedą ant kaklo laiko nauja, lengva ir stipri grandinėlė. Hobitas lėtai išsitraukė Žiedą. Bilbas ištiesė ranką, bet Frodas greitai atitraukė Žiedą. Savo nuostabai, jis pamatė, jog priešais ranką tiesia ne Bilbas, bet kažkoks mažas išsigimėlis, kurio akys godžiai dega, o kaulėtos rankos dreba siekdamos Žiedo.
Frodas pajuto norą trenkti apsišaukėliui.
Atrodė, jog muzika ir dainos aplinkui sustojo, ir visi nutilo. Bilbas pažvelgė į Frodo veidą ir persibraukė ranka per akis.
— Dabar suprantu. Įsidėk jį! Aš ir tik aš esu kaltas: dėl to, kad tau teko tokia našta, ir apskritai kaltas dėl visko. Negi šitie nuotykiai su Žiedu niekada nesibaigs? Ko gero, ne. Kažkas visą laiką turės tęsti šitą istoriją. Negi man dabar neliko prasmės bandyti užbaigti savo knygą? Nesijaudinkime dėl to, geriau papasakok man tikras naujienas, nes apie Grafystę aš noriu žinoti viską.