Frodas su palengvėjimu įsidėjo Žiedą, ir Rivendeilo dainos bei muzika vėl atgijo. Bilbas laimingas šypsojosi ir juokėsi. Kiekviena Frodo pasakyta naujiena baisiausiai jį domino, ar tai būtų buvęs pasodintas medelis, ar mažo Hobitono hobituko išdaigos. Jie taip susidomėję svarstė įvykius visuose keturiuose Kiemuose, jog net nepastebėjo prisiartinusio žmogaus su tamsiai žaliu apsiaustu. Keletą minučių jis stovėjo ir šypsodamasis stebėjo įsikarščiavusius hobitus.
Pagaliau Bilbas pastebėjo ateivį.
— Ak, štai pagaliau ir tu, Dunadanai! — šūktelėjo jis.
— Platžengys! — nustebo Frodas. — Pasirodo, tu turi daug vardų.
— Na, Platžengio iki šiolei aš dar negirdėjau. Kas tave taip praminė? — pasidomėjo Bilbas.
— Bryliaus gyventojai, — juokdamasis atsakė Platžengys, — ir kaip tik ten aš prisistačiau hobitui, vardu Frodas.
— O kodėl Dunadanas? — savo ruožtu paklausė Frodas.
— Čia visi jį vadina Dunadanu, — atsiliepė Bilbas, — bet aš maniau, jog pakankamai išmokiau tave elfiškai, kad suprastum, ką reiškia dunadan: Žmogus iš Vakarų, Numenorietis. Tačiau dabar ne laikas mokytis! — Bilbas atsisuko į Platžengį. — Kurgi tu buvai, mano drauge? Kodėl nedalyvavai puotoje? Juk ten buvo pati ledi Arvena.
Platžengys rimtai pasižiūrėjo į Bilbą:
— Žinau, tačiau aš turėjau atsisakyti šito malonumo, nes netikėtai iš Dykosios Šalies grįžo Eladanas ir Elrohiras, kurie turėjo man svarbių naujienų.
— Tada, brangusis, — paprieštaravo Bilbas, — kai jau išgirdai savo naujienas, ar negalėtum paskirti laiko ir man? Tu turi man skubiai pagelbėti, nes Elrondas pasakė, jog mano dairią jis išklausys vakaro pabaigoje, o pati daina dar nebaigta. Gal eikime į kampą ir ją užbaikime?
Platžengys nusišypsojo.
— Gerai, — tarė jis, — eime, man reikia ją išklausyti.
Frodas pasiliko vienas, nes Semas užmigo. Jis pasijuto vienišas ir visų apleistas, nors aplinkui buvo susirinkę visi Rivendeilo gyventojai, kurie nekreipdami į jį dėmesio atidžiai klausėsi muzikos ir dainų. Neturėdamas ką veikti, Frodas irgi pradėjo klausytis.
Iš pradžių melodijos grožis ir į ją įpinti senoviniai elfiški žodžiai apžavėjo jį, nors Frodas iki Bilbo išvykimo gana neblogai buvo pramokęs elfiškai. Tačiau po to žodžiai įgijo prasmę, ir prieš hobitą atsivėrė niekada prieš tai nematytos vizijos. Skaisčiai apšviesta salė pavirto auksiniu rūku virš jūros, putojančios kažkur prie pasaulio krašto.
Atrodė — jis plaukia bekraštėmis aukso ir sidabro upėmis, regi nenusakomų spalvų gijas, šmėžuojančias ore.
Taip jam klaidžiojant po sapnų ir dainų karalystę čiurlenanti muzika staiga pavirto pažįstamu balsu. Frodas suprato, jog tai Bilbas deklamuoja savo dainos žodžius:
Averniene apsistojo
jūreivis mūs Earendilas
ir laivą statėsi iš medžių,
kur ošė Nimbretilo šilas.
Pasiuvo iš šilkų sidabro
šviesias bures — tiktai grožėkis!
Į vėliavas žibintai plieskė,
it gulbė kilo laivo priekis.
Šarvais karalių, geležiniais
Žiedais jis denį padabino
ir savo skydą puošė runom,
kurios nelaimėj žmogų gina.
Iš juodmedžio jo aštrios strėlės,
jo lankas — iš nagų drakono,
prie diržo jo pasidabruoto
makštis iš kieto chalcedono,
iš plieno jo šveitrusis kardas,
jo aukštas šalmas — deimantinis,
su išdidžiom erelio plunksnom,
smaragdas tviska ant krūtinės.
Po mėnuliu ir po žvaigždynais
jisai keliauti pasišovė
nuo šiaurės kranto pro šalis tas,
kur vien tiktai mirtis valdovė.
Nuo Amžinojo Ledo krašto,
kur vien šaltų kalnų šešėliai,
lig pragaro karštų dykynių
jis nukeliavo, plaukė vėlei
bežvaigždžiais vandenim, kol sykį
pakliuvo į Bedugnę Naktį
ir grįžo, jau praradęs viltį
į krantą žydintį patekti.
Bures įniršę vėjai draskė,
aplink akla gelmė putojo,
kai nuo rytų lig vakarų jis
kelių parplauki namo ieškojo.
Tada pas jį atskrido Elving
ir nušvietė nakties niūrumą,
šviesa už deimantą ryškesnė
liepsnojo aplink jos karūną.
Silmarilu — liepsna gyvąja
jūreivį Elving vainikavo,
ir, savo baime nugalėjęs,
jis laivą atgalios vairavo.
Lyg iš tamsos ano pasaulio
užpuolė jį įšėlę bangos,
grėsmingas Tarmenelo vėjas,
kur nedažnai mirtingi laukia,
kai vėtros ūbauja baisingai,
per užmiršto pasaulio jūras
jo laivas perplaukė laimingai.
Įveikęs Amžinąją Naktį,
nors juodos bangos vis dar staugė,
krantu nerasdamos, jis plaukė,
kol ten, kur baigiasi pasaulis,
išgirdo muziką vakare,
kur bangos ritasi į smėlį,
krantan perlus ir auksą žeria.
Išvydo jis, kaip kyla kalnas
sutemoje be jokio vėjo
virš Valinoro, Eldamaro,
kuriuos iš jūros pastebėjo.
Ištrūkęs iš nakties žabangų,
jis atplaukė į baltą uostą,
į šviesu, žalią elfų kraštą,
kur oras veidą gaiviai glosto.
Po aukštu Ilmarino kalnu
liepsnelės įlankoj mirgėjo,
ir Tiriono bokštų šviesos
tvenkinyje atsispindėjo.
Earendilas ten ilsėjos,
senų sakmių daug sužinojo,
senų laikų dainų išmoko,
jam aukso arfą dovanojo,
jam davė elfų rūbą baltą,
po to su septyniais žibintais
į požemio slaptuosius rūmus
jį palydėjo labirintais.
Šviesa praėjusių gadynių
tarp akmenų švytėjo salės,
kur Kalno žemėj viešpatauja
per amžius Senasai Karalius.
Žmonių ir elfų, kalbomis ten
skambėjo žodžiai negirdėti,
ir vizijos anapusinės,
kur nepateks nieks gyvas, švietė.
Jam nauja laivą sumeistravo
iš elfų stiklo ir mitrilo,
tačiau irklų jau neobliavo,
ne plaukt sidabro stiebas kilo:
ten Silmarilas lyg žibintas
liepsna gyvąja suspindėjo,
jis Elberetės buvo siųstas,
ir ji pati ten atskubėjo,
sparnus jam davė nemirtingus,
jam skyrė nemirtingą lemtį —
po mėnuliu ir saule skrieti,
aukštoj padangėje gyventi.
Nuo Evereveno kalnyno ten,
kur šaltiniai sidabriniai,
lengvi šviesos sparnai pakėlė
virš Kalno jį dangaus žydrynėn.
Paliko jis pasaulio kraštą ir,
išsiilgęs gimto šilo,
tėvų namų šešėlių kloniuos,
tarytumei žvaigždė vis kilo
virš tos miglos, iš kur atėjės,
štai šalia saulės jau sušvito,
ir virš pilkos gimtinės upės
pasveikino jis naują rytą.
Ir virš Viduržemio jis skraidė,
girdėjo ne ant vieno kranto
ir moterų, ir elfų raudą,
kuri į amžių gelme skendo.
Bet buvo skirta jam likimo,
kol mėnuo ges, kol žvaigžde seną
tamsa paglemš, negrįžt į žemę,
kur tik mirtingieji gyvena.
Jis amžinai tylus heroldas,
ir poilsio jau neturės jis,
dalijantis pasauliui šviesą
Flemiferas iš Vesternesės.
Deklamavimas pasibaigė. Frodas atsimerkė ir pamatė Bilbą, sėdintį plačiame besišypsančių ir plojančių klausytojų rate.