— O dabar mums reikia išklausyti tavo dainą dar kartą, — pasakė vienas elfas.
Bilbas atsistojo ir nusilenkė.
— Dėkui, Lindirai, bet tai gerokai vargina, — paprieštaravo jis.
— Nejaugi tave vargina? — nusijuokė elfai. — Juk mes žinome, kad tu niekada nepavargsti nuo savo eilių skaitymo. Be to, išklausę tik vieną kartą, mes negalime atsakyti į tavo klausimą.
— Ką? — sušuko Bilbas, — jūs negalite atskirti, kur kūriau aš, o kur Dunadanas?
— Mums iš tikrųjų nelengva atskirti dviejų mirtingųjų kūrinius, — tarė elfas.
— Nesąmonė, Lindirai, — prunkštelėjo Bilbas, — aš nemaniau, kad elfų tokia netikusi klausa, jog negalėtų suvokti skirtumo tarp žmogaus ir hobito kūrinių. Juk tai toks pat skirtumas kaip tarp pupų ir obuolių.
— Gal daržininkui tai būtų neatleistina, bet mes turime gausybę savo reikalų ir ieškoti skirtumų tarp mirtingųjų kūrinių nėra laiko.
— Nesiginčysiu, — tarė Bilbas. — Po visų tų dainų ir muzikos aš jaučiuosi mieguistas. Paliksiu jums šią mįslę neįmintą. Galit spėlioti.
Jis atsistojo ir priėjo prie Frodo.
— Na ką gi, — tyliai tarė Bilbas. — Daina pralenkė mano lūkesčius. Jie labai retai prašo pakartoti. O ką tu apie visa tai galvoji?
— O aš net nebandžiau spėlioti, — nusišypsojo Frodas.
— Ir nereikia, — pasakė Bilbas, — nes visa daina buvo mano. Aragornas tik pasiūlė smaragdą. Aš nežinau, kodėl, bet tai jam pasirodė svarbu. O visa kita jis paliko man, nes manė, jog jei jau ėmiausi Elrondo namuose kurti dainą apie Earendilą, tai yra tik mano reikalas. Su tuo aš, beje, visiškai sutinku.
— Ko gero, taip, — pritarė Frodas, — bet aš nesugebėjau tinkamai įvertinti tavo dainos. Ji tiesiog pratęsė mano sapnus, nes elfų dainos užbūrė ir užmigdė mane. Tik pačioje pabaigoje išgirdau tavo balsą ir atsipeikėjau.
— Taip, jei nori neužmigti elfams dainuojant, tai reikia čia nemažai pagyventi, — pritarė Bilbas. — Bet hobitai niekada neprilygs elfams apetitu muzikai ir poezijai. Elfai dainas vertina kaip gerą valgį ir dar labiau. Ką tu pasakytum, jei mes iš čia išsmuktumėm ir susirastumėm ramų kampelį pokalbiui? Jie dar ilgai čia dainuos.
— O elfai neįsižeis? — paklausė Frodas.
— Žinoma, ne. Į šitą salę gali ateiti ir išeiti kada nori, tik netrukdyk kitiems.
Jie pakilo, tyliai pasitraukė į šešėlį ir nuėjo durų link. Semą jie paliko, nes tas su šypsena lūpose saldžiai miegojo. Nepaisydamas džiaugsmo dėl artėjančio pašnekesio, Frodas vis dėlto liūdėjo, palikdamas Židinių salę. Hobitams jau žengiant per slenkstį, pasigirdo nauja daina.
Frodas stabtelėjo ir atsisuko. Elrondas tebesėdėjo krėsle, ir jo veidas švytėjo šviesa, panašia į saulės spindulius ant medžių viršūnių. Prie jo sėdėjo ledi Arvena. Frodo nuostabai, šalia stovėjo Aragornas. Jis buvo nusimetės apsiaustą, ir ant krūtinės matėsi žibanti žvaigždė. Jiedu kalbėjosi tarpusavyje, ir vos tik Frodas susiruošė eiti, Arvenos žvilgsnis įsmigo tiesiai į jį — tas žvilgsnis Frodui įsiminė visam laikui.
Jis stovėjo užkerėtas to žvilgsnio, kol dainos žodžiai kaip tyri brangakmeniai sidabriniu upeliu čiurleno salėje.
— Eime,— paragino Bilbas, — tai daina apie Elberetą, o po to jie uždainuos apie Palaimintąją Karalystę. Na, eime!
Jis nuvedė Frodą į savo paties nedidelį kambariuką. Iš jo matėsi Rivendeilo sodai ir siaura dauba, vedanti prie Bruineno. Hobitai sėdėjo prie lango, žvelgdami į skaisčias žvaigždes virš miškų, ir tyliai kalbėjosi. Jie nebesidalino naujienomis iš Grafystės, neužsiminė apie Rivendeilą supančius pavojus, bet kalbėjosi apie elfus, žvaigždes, medžius ir rudenį...
Staiga kažkas pasibeldė į duris.
— Atsiprašau, — pasakė Semas, įkišęs galvą, — aš tik norėjau paklausti, ar jums ko nors nereikia.
— O gal tu norėjai pasakyti, jog tavo šeimininkui metas gulti? — atsiliepė Bilbas.
— Na taip, pone, aš girdėjau, jog rytoj anksti ryte Pasitarimas, o šeimininkas tik šiandien atsikėlė iš lovos.
— Visiškai teisingai, Semai, — nusijuokė Bilbas, — gali bėgti ir pranešti Gendalfui, jog Frodas jau lovoje. Labanakt, Frodai! Iš tikrųjų buvo puiku tave šiandien pamatyti. Niekas negali taip tikti smagiam pokalbiui kaip tikras hobitas iš Grafystės. Deja, ko gero, tau gali tekti užbaigti mūsų Knygą — per šitą laiką aš gerokai pasenau. Labanaktis! O aš dar pasivaikščiosiu, pamąstysiu ir sode pasižiūrėsiu į Elbereto žvaigždyną. Miegok ramiai!
II. Pasitarimas pas Elrondą
Kitą rytą Frodas pabudo anksti. Puikiai jausdamasis jis apsirengė ir išėjo pasivaikščioti į vieną iš atvirų galerijų virš garsiai čiurlenančio Bruineno. Blyški saulė po truputį kilo virš tolimų kalnų ir švietė, sklaidydama miglos voratinklį. Ant krūmų blizgėjo rasos lašiukai, o rudeninių medžių lapai žėrėjo lyg deglai. Šalia tylėdamas ėjo Semas, su malonumu traukdamas orą ir išplėstomis akimis žiūrėdamas į grėsmingus kalnus rytuose. Ant jų viršūnių kaip sidabras žibėjo sniegas. Už posūkio Frodas pamatė ant akmeninio suoliuko sėdinčius ir besikalbančius Gendalfą ir Bilbą.
— Labas rytas! — šūktelėjo Bilbas. — Pasiruošęs didžiajam Pasitarimui?
— Pasiruošęs bet kam, — džiugiai atsakė Frodas, — tačiau šiandien norėčiau nueiti ir ištyrinėti tą slėnį bei pušynėlį. Jis mostelėjo ranka į Rivendeilo šiaurę.
— Ištyrinėsi vėliau, — pasakė Gendalfas, — jeigu suspėsi. Bet šiandien reikia daug išgirsti ir daug nuspręsti.
Staiga, dar burtininkui bekalbant, suskambėjo tyras varpelio garsas.
— Tai kvietimas į Elrondo Pasitarimą, — paaiškino Gendalfas. — Eime! Ir tu, ir Bilbas esate ten labai reikalingi!
Frodas ir Bilbas nuskubėjo paskui Gendalfą atgal į namą, o užmirštas ir truputį įsižeidęs Semas nuslinko paskui.
Gendalfas nuvedė juos prie to paties prieangio, kur Frodas vakar susitiko su draugais. Dabar skaistaus rudens ryto šviesa buvo užliejusi visą slėnį, kažkur apačioje šurmuliavo upė, medžiuose čiulbėjo paukščiai ir visur vyravo ramybė. Frodui bėgimas prie Brastos ir gandai apie besiartinančią Tamsą atrodė kaip naktiniai košmarai, bet salėje, į kurią jie pateko, sėdinčiųjų veidai buvo rimti.
Pirmiausia Frodas pamatė Elrondą, paskui Glorfindelį ir Gloiną, o kampe pastebėjo kelioniniais drabužiais apsivilkusį Platžengį. Elrondas pakvietė Frodą sėstis prie savęs ir pristatė visiems kitiems.
— Štai čia, mano draugai, yra hobitas, vardu Frodas, Drogo sūnus. Jis atkeliavo iš toli ir į Rivendeilą prasiveržė tik kaudamasis.
Tada jis paminėjo vardus tų, su kuriais Frodas anksčiau nebuvo susitikęs. Prie Gloino sėdėjo jaunesnis nykštukas, jo sūnus Gimlis. Šalia Glorfindelio, buvo keletas Elrondo šeimynykščių, kuriems vadovavo Erestoras ir Galdoras, elfas iš Pilkojo Uosto, kurį atsiuntė Kerdanas Laivininkas. Taip pat salėje sėdėjo šiaurinės Gūdžiosios Girios elfų karaliaus Tranduilo sūnus Legolasas. Nuošaliau Frodas pamatė aukštą tamsiaplaukį ir pilkaakį vyrą, kurio baltą ir gražų veidą puošė išdidus žvilgsnis.
— Čia yra Boromiras, žmogus iš pietų, — pasakė Elrondas, pasisukęs į Gendalfą. — Jis atvyko tik šiandien rytą, ir aš pakviečiau jį į Pasitarimą, nes čia bus atsakyta į daugelį Boromiro klausimų.
Neverta pasakoti visko, kas buvo kalbama Pasitarime. Dalyviai kalbėjosi apie įvykius pietuose ir rytuose už kalnų. Apie tuos dalykus Frodas jau anksčiau buvo girdėjęs įvairių gandų, bet Gloino pasakojimas Frodą ypatingai sudomino. Pasirodė, kad ir Vienišojo Kalno nykštukai jau irgi jaučia nerimą.