— Tai įvyko prieš daugelį metų, — pasakojo Gloinas, — tada mus apėmė permainų troškimas, ir kai kurie nykštukai nutarė, jog Vienišajame Kalne yra per ankšta ir reikia ieškotis naujų, plačių vietų. Daug kas prisiminė Morają arba Kazad Dūmą, sukurtą mūsų tėvų rankomis, ir nusprendė, jog mums užteks galios ją susigrąžinti. — Gloinas atsiduso. — Ak, Moraja! Moraja! Šiaurinio pasaulio stebuklas! Per giliai mes įsirausėme į ją ir pažadinome bevardį Siaubą. Diurino nykštukams teko trauktis iš Morajos, bet jie turėjo slaptą viltį grįžti. Keitėsi kartos, ir į Kazad Dūmą dar joks nykštukas nebuvo įkėlęs kojos, išskyrus Trorą, kuris visiems laikams ten ir pasiliko. Ir štai Balinas nusprendė susigrąžinti Morają ir išėjo, nors Deinas ir nenorėjo jo išleisti. Jis išėjo, išsiviliojęs Orį, Oiną ir daugelį kitų. Tai įvyko prieš trisdešimt metų. Kurį laiką viskas atrodė neblogai, mes gavome žinių, jog į Morają jie pateko ir ten pradėjo didelius atstatymo darbus. Bet po to ryšys nutrūko, ir iš Morajos mes nebesulaukėme nė žodžio. O prieš metus pas Deiną atvyko žygūnas, ne, ne iš Morajos — iš Mordoro! Jis atsirado naktį ir iškvietė Deiną prie vartų, pranešęs, jog lordas Sauronas Didysis nori draugauti su nykštukais ir parduos jiems išlikusius Žiedus, jeigu jie papasakos ką nors apie hobitus.
— Sauronui yra žinoma, jog tu, Deinai, kadaise pažinojai vieną hobitą, — pasakė pasiuntinys.
Deiną tas labai sutrikdė ir jis ne iš karto atsakė. O pasiuntinys, kiek įmanoma pasaldinęs balsą, kalbėjo toliau:
— Tikiuosi, jūs mūsų draugystės vardan įvykdysite šį mažą prašymą, surasite tą niekingą vagį (jis būtent taip ir pasakė) ir sugebėsite iš jo atimti mažutį žiedelį, patį nereikšmingiausią iš žiedų. Sauronui jo visai nereikia, bet jis nori įsitikinti jūsų draugiškumu. Suraskite jį, ir visi trys išlikę Nykštukų Valdovų Žiedai atiteks jums, taip pat ir Morajos karalystė. Jeigu negalėsite patys įveikti to vagies, tai bent praneškite, kur jis gyvena, ir sulauksite puikaus apdovanojimo bei amžinos Lordo Saurono draugystės. Bet nebandykite jo apgauti!
Paskutinius žodžius pasiuntinys tiesiog šnypštė kaip gyvatė, ir visi kariai, stovėję prie bokšto, net sudrebėjo, bet Deinas atsakė:
— Aš negaliu sakyti nei taip, nei ne. Turiu apsvarstyti šitą žinią ir tik tada pranešiu savo valią.
— Svarstyk, svarstyk, tik ne per ilgai, — patarė pasiuntinys.
— Aš pats esu savo laiko šeimininkas, — neprarasdamas orumo atkirto Deinas.
— Kol kas dar tu, — burbtelėjo žygūnas ir dingo tamsoje.
Nelengva buvo mūsų valdovui po tos nakties. Net jeigu pasiuntinio balsas būtu buvęs medumi teptas, vis tiek mes žinojom, jog kiekviename Saurono pasiūlyme slypi apgaulė ir pavojus. Mes taip pat žinojome, jog atgijusios Mordoro jėgos negalima nepaisyti. Du kartus pasiuntinys atvyko ir išvyko, negavęs atsakymo. Jis paskyrė mums paskutinį terminą: iki šių metų pabaigos. Štai kodėl Deinas pasiuntė mane įspėti Bilbą, jog jo atkakliai ieško Priešas, ir sužinoti, kodėl Sauronas taip geidžia to "nereikšmingo" žiedo. Taip pat man liepta paprašyti Elrondo patarimo. Šešėlis auga ir artėja. Mordoro pasiuntiniai jau buvo pas Deilo karalių Brandą, o jis išsigando ir gali sutikti. Jau dabar prie jo rytinių sienų slaptai telkiama kariuomenė, o jeigu mes neduosime atsakymo, tai Priešo kariuomenė pajudės ir prieš Brandą, ir prieš Deiną.
— Tu protingai padarei, kad atvykai čia, — tarė Elrondas, — nes šiandien išgirsi tai, kas padės suprasti Priešo tikslus ir įsitikinti, jog jums nelieka nieko kito, kaip kovoti, kovoti, net ir tuomet, kai neturėsime vilties laimėti. Tačiau Deinas nebus vienas. Visas Viduržemis turi tik vieną Priešą. O Žiedas?! Ką gi mes darysime su tuo "nereikšmingu" žiedeliu, kurio taip nori Sauronas? Kaip tik dėl to aš jus ir sušaukiau čia. "Sušaukiau" ne tas žodis, juk jūs, tokių šalių gyventojai, vienu metu atsiradote Rivendeile tarsi atsitiktinai. Bet taip nėra. Jūs susirinkote tam, kad nulemtumėte Žiedo, o kartu ir Viduržemio, likimą. Todėl mes jums atskleisime Žiedo paslaptis, kurios iki šiol buvo žinomos tik labai nedaug kam. Tačiau Žiedo istoriją mes papasakosim nuo pat pradžios. Aš pradėsiu, o kiti ją užbaigs.
Ramų ir rūstų Elrondo balsą girdėjo visi susirinkusieji. Jis pasakojo apie Sauroną ir Antrąją Epochą, kada buvo nukaldinti Visagaliai Žiedai. Kai kurie žinojo dalį tos istorijos, bet visos nežinojo niekas, todėl daugybė akių buvo nukreipta į Elrondą, pasakojantį apie elfų kalvius Eregione ir jų draugystę su Moraja, apie elfų norą kuo daugiau žinoti, apie baisią Saurono klastą. Jis apsimetė elfų draugu ir perpratęs jų paslaptis ant Ugninio Kalno nukalė vieną Žiedą, kuris turėjo valdyti visus kitus. Bet elfas Kelebrimboras sužinojo apie tai ir paslėpė Tris Žiedus. Tada prasidėjo žiaurus ir negailestingas karas, ir Morajos vartai užsitrenkė.
Elrondas trumpai papasakojo svečiams, kaip metų metais jie sekė Žiedo pėdsakais, bet kadangi tą istoriją pats Elrondas yra įrašęs į Išminties Knygą, tai nėra jokio reikalo ją čia kartoti. Šita istorija, pilna įvairių didžių ir baisių įvykių, užsitęsė, ir net saulei jau įkopus į dangų, Elrondas dar tebepasakojo.
Jis kalbėjo apie Numerono šlove ir žlugimą, apie Žmonių Karalių, nešamų vėjo sparnais, sugrįžimą į Viduržemį iš Jūros gelmių. Štai tada Elendilas Aukštasis ir galingasis jo sūnus Izilduras ir Anarionas tapo dideliais valdovais ir įkūrė dvi garsias karalystes: Arnorą — šiaurėje ir Gondorą — pietuose. Sauronas iš Mordoro pradėjo su Karaliais karą, ir tada Karaliai sudarė Paskutiniąją Elfų ir Žmonių Sąjungą, o Arnore susirinko Gilgelado bei Elendilo kariuomenės.
Čia Elrondas stabtelėjo ir atsidusęs kalbėjo toliau.
— Šita kariuomenė, jos galia ir vėliavos man priminė Senąsias Dienas, kai Beleriando kariuomenė, kurioje buvo daug žymių princų ir karių, sugriovė niūriąją Priešo būstinę — Tongorodrimą. Elfai tikėjosi, jog blogis pribaigtas, bet taip nebuvo.
— Tu prisimeni? — garsiai nusistebėjo Frodas. — Bet, bet... aš maniau, — sumirksėjo hobitas, kai Elrondas į jį pasižiūrėjo, — jog Gilgelado žlugimas buvo labai seniai.
— Tavo tiesa, — rimtai atsakė Elrondas, — bet aš prisimenu dar ir Senąsias Dienas. Juk mano tėvas buvo Gondoline gimęs Earendilas, o motina — Elvinga, Dioro duktė ir Lučienos anūkė. Aš mačiau visas tris Viduržemio epochas, mačiau daug pralaimėjimų ir bevaisių pergalių.
Aš buvau Gilgelado heroldas ir žygiavau kartu su jo kariuomene. Dalyvavau Dagorlado mūšyje prie Mordoro vartų. Jis baigėsi Priešo sutriuškinimu, nes jame petys į petį kovėsi Gilgeladas su savo ietimi Eglosu ir Elendilas su kalaviju Narsilu. Taip pat mačiau ir Orodruino šlaitus, kur žuvo Gilgeladas, krito Elendilas, sulaužęs savo kalaviją, mačiau ir tai, kaip Sauroną įveikė Izilduras, kuris ir pasiėmė Žiedą.
Čia staiga įsikišo svetimšalis Boromiras.
— Tai štai kas atsitiko Žiedui! — šūktelėjo jis. — Pietuose niekas nėra girdėjęs šitos istorijos. Tiesa, mes žinojome apie Žiedą, bet manėm, kad jis dingo Pirmosios Epochos griuvėsiuose. Vadinasi, jis atiteko Izildurui! Tai jau įdomu.
— Deja, taip, — kalbėjo Elrondas. — Izilduras jį paėmė, nors geriau būtų to nedaręs. Geriau jau Žiedas būtų įmestas į Orodruino žiotis ir dingęs amžinai. Po mūšio išlikę gyvi Kerdanas ir aš bandėme įspėti Izildurą, bet jis mūsų nepaklausė.
"Tai primins man žuvusį tėvą ir brolį", — pasakė jis ir pasiliko Žiedą. Tačiau greitai pats Izilduras per jį pražuvo, ir nuo tada Žiedas vadinamas Izilduro Prakeikimu. Beje, Izildurui dar pasisekė: jis paprasčiausiai žuvo, bet netapo Tamsos šmėkla. Apie tai žinojom tik mes, šiauriečiai, ir tai ne visi. Iš Džiugesio Pievų, kur krito Izilduras, sugrįžo tik trys, vienas iš jų buvo Ohtaras, Izilduro ginklanešys, kuris išsaugojo Elendilo kardo nuolaužas ir atidavė jas Valandilui, Izilduro įpėdiniui, nuo pat vaikystės gyvenusiam Rivendeile. Bet Narsilas vis dar neperkaldintas ir jo šviesa užgesusi.