Aš pavadinau Paskutiniosios Sąjungos pergalę bevaise? Gal taip ir nebuvo, bet tikslo ji nepasiekė: Sauronas neteko sosto, bet nebuvo sunaikintas. Žiedas pasimetė, bet išliko, o Juodoji Tvirtovė nors ir buvo sugriauta, bet jos pamato niekas nepalietė, kadangi jis visiškai priklauso nuo Žiedo, ir nesunaikinę Žiedo mes negalime sunaikinti Tamsos Bastiono. O tame kare žuvo daug žymių elfų ir žmonių. Žuvo Anarionas ir Izilduras, nebeliko ir Gilgelado su Elendilu. Ir niekada nebebus tokios santarvės tarp žmonių ir elfų, nes žmonių daugėja, o elfų mažėja ir šioms dviems tautoms darosi sunku suprasti vienai kitą. Nuo tos dienos prasidėjo Numenoro giminės žlugimas ir, metams bėgant, jų beliko vos keletas.
Tuoj po karo ir mūšio Džiugesio Pievose ėmė smukti ir Arnoras. Jų sostinė Anuminas prie Prieblandos ežero buvo sugriauta ir Valandilo įpėdiniai persikėlė į Fornostą (kurio gyventojai išmirė) Šiaurinėse Kalvose. Žmonės vadina ji Mirusiųjų Grioviu ir bijo ten įžengti. Priešai išsklaidė ir beveik sunaikino visus arnoriečius, o buvusių galingų tvirtovių vietoje dabar niūkso žole apaugę pylimai.
Pietinė Gondoro karalystė išsiplėtė kaip senasis Numenoras klestėjimo laikais. Aukštos žmonių pastatytos tvirtovės, pilni uostai laivų ir sparnuota Gondoro karalių karūna garsėjo visam Viduržemyje. Jų pagrindinis miestas buvo Osgiliatas, Žvaigždžių Citadelė, per kurio vidurį tekėjo Anduino upė. Rytuose, prie Šešėlio Kalnų, gondoriečiai pastatė Minas Itilį, Kylančio Mėnulio Tvirtovę, o vakaruose, Baltųjų Kalnų papėdėje — Minas Anorą, Besileidžiančios Saulės Tvirtove. Ten, Karalių Kieme, vešėjo Baltasis Medis, išaugęs iš Izilduro pargabentos sėkliukės, nuo medžio, augusio Senosiomis Dienomis Eresere.
Bet šaltas visagalio laiko kvėpavimas prigesino Gondorą: nutrūko Anariono sūnaus giminė ir nudžiūvo Baltasis Medis. O vėliau Mordoro sargyba prarado budrumą, ir į laisvę išsiveržusios Tamsiosios Jėgos grįžo į Gorgorotą. Iš ten, sustiprinę jėgas, piktieji padarai puolė Minas Itilį ir jį paėmę pavertė siaubo buveine ir pavadino Minas Morgulu, Kerų Tvirtove. Tada Minas Anoras įgijo naują vardą: Minas Tiritas, Sargybos Tvirtovė, ir šios dvi tvirtovės visą laiką kariauja. O tarp jų stovintis Osgiliatas dabar yra sunaikintas, ir po jo griuvėsius vaikšto šmėklos.
Vienus žmones keitė kiti, bet Minas Tiritas tebestovi: Priešas nesugebėjo prasiskverbti už Anduino, ir kelias nuo Argonato iki Jūros dar tebelaikomas saugiu. Čia ir baigiasi mano pasakojimas: taigi po Izilduro mirties Žiedas be pėdsakų dingo, ir Trys Elfų Žiedai gavo laisvę. Tačiau dabar jie vėl pavojuje, nes mes žinome, jog Žiedas jau surastas... bet apie tai jums papasakos kiti. Mano vaidmuo jau baigtas.
Jis nutilo, bet čia iš karto atsistojo galingas ir išdidus Boromiras.
— Jeigu leisite, ponas Elrondai, — tarė jis, — aš papildysiu jūsų pasakojimą apie Gondorą, nes daugeliui susirinkusiųjų turbūt bus naudinga sužinoti, nuo kokio pavojaus saugome Viduržemį. Patikėkite, pietiniai numenoriečiai dar nepasidavė, ir mes vieni giname Vakarus nuo Morgulo puolimo.Kas gi būtų, jei Priešas prasiveržtų už Anduino? O taip, ko gero, ir atsitiks. Bevardė Priešo galia vis didėja. Prakeiktas Likimo Kalnas, arba, kaip jūs vadinate, Orodruinas, vėl rūksta. Tamsos Uždanga jau gaubia mus, nes Mordoro pajėgos auga ir auga. Vos Priešui sugrįžus į savo tvirtove, mes praradome rytines Itilieno žemes, bet neleidome Priešui užimti vakarinio Anduino kranto. Tačiau šiais metais, birželio dienomis, Mordoras suorganizavo staigų antpuolį ir nubloškė mus nuo Upės. Jų neįmanoma buvo suskaičiuoti — mus puolė net žiaurieji haradrimiečiai ir isterlingai. Tačiau ne dėl to mes atsitraukėme — Priešui tarnavo dar kažkokios nežinomos jėgos. Kažkas sakė, jog matė juodus raitelius, tamsius šešėlius, skriejančius mėnulio šviesoj. Kur tie raiteliai pasirodydavo, beprotiška narsa apimdavo priešus, o mūsų arkliai, pamišė iš baimės, darydavosi nebevaldomi. Traukdamasis rytinio gondoriečių būrio likutis sunaikino paskutinį tiltą, stovėjusį Osgiliate, o mano būriui teko dengti persikėlimą per Anduiną. Iš viso didžiulio pulko plaukte išsigelbėjome tik mes keturiese — mano brolis, aš ir dar du. Mes įsitvirtinome vakariniame Upės krante ir toliau kovėmės, nors į pagalbą mums atėjo tik rohaniečiai, kiti kaimynai tik gyrė ir žavėjosi mumis.
Ir šią sunkią valandą, įveikęs daug pavojingų mylių, aš atkakau pas Elrondą. Atvykau ne dėl to, kad paprašyčiau karinės pagalbos, bet kad išmintingasis Elrondas man išaiškintų vieną pranašystę. Tai įvyko to baisiojo mūšio išvakarėse. Mudu su broliu užmigome ir sapnavome tą patį sapną: rytuose dangus aptemo ir pradėjo žaibuoti, o vakaruose žybtelėjo paskutinis žydro dangaus plotelis, ir aiškus bei skardus balsas toliuose tarė:
Mes nelabai supratome tuos žodžius ir pasitarėme su mūsų tėvu Denetoru, Minas Tirito valdovu. Iš jo sužinojome, jog Imladrisu vadinama šiaurinė elfų gyvenvietė, kurią valdo išminčius Elrondas. Gondorui grėsė pavojus, ir mano brolis įsikalė į galvą, jog jis turi surasti Imladrisą, bet kadangi kelias buvo nežinomas ir pavojingas, tai kelionėn patraukiau aš. Nenoriai išleido mane tėvas ir ilgai klaidžiojau užmirštais keliais, ieškodamas Elrondo namų, apie kuriuos visi girdėję, bet nedaug kas žinojo, kur jie yra.
— Ir čia, Elrondo namuose, tau atsiskleis visos paslaptys, — atsistodamas tarė Aragornas. Jis išsitraukė kardą ir padėjo jį ant stalo, stovinčio prie Elrondo: kardo ašmenys buvo sulūžę į dvi dalis. — Štai Lūžęs Kardas.
— Kas tu toks ir ką turi bendro su Minas Tiritu? — nustebęs paklausė Boromiras, žvelgdamas į išvargusį Bastūno veidą ir vėjų nublukintą apsiaustą.
— Jis Aragornas, Aratorno sūnus, — pasakė Elrondas, — ir yra tolimas, bet tikras Elendilo sūnaus, Minas Itilio valdovo Izilduro, ainis. Šiauriniai dunadanai vadino Aragorną savo vadu, nors ir jų pačių beliko vos keletas.
— Tai jis priklauso ne man, o tau, — apsidžiaugęs pašoko Frodas, pasiruošęs tuoj pat atiduoti Žiedą.
— Jis nepriklauso nei tau, nei man, — ramiai atsakė Aragornas, — bet dabar tu esi jo Saugotojas.
— Parodyk Žiedą, Frodai! — iškilmingai paliepė Gendalfas. — Pakelk jį, ir Boromiras supras savo mįslę.
Visi nutilo ir sužiuro į Frodą. Frodas išsigando, sutriko ir pajuto, jog visiškai nenori rodyti Žiedo, bet įveikė save ir drebančia ranka iškėlė jį į viršų. Žiedas žybčiojo ir blizgėjo.
— Štai Izilduro Prakeikimas, — tarė Elrondas. Boromiras įsmeigė akis į auksinį daikčiuką.
— Miškavaikis! — sumurmėjo jis. — Vadinasi, atėjo paskutinė Minas Tirito valanda! Bet kam mums tada Lūžęs Kardas?
— Tu nesupratai: buvo pasakyta ne paskutinė, bet lemtingoji valanda, — paaiškino Aragornas, — kadangi lemtingoji valanda iš tikrųjų išmušė ir atėjo laikas dideliems darbams. Elendilo sulaužytas kardas buvo išsaugotas, kai arnoriečiai prarado visus turtus. Senovėje buvo pasakyta, jog Elendilo Kardas bus perkaldintas, kai pasaulyje vėl atsiras Žiedas, Izilduro Prakeikimas. Taigi, ar tu nori, kad Elendilo ainis skubėtų į pagalbą gondoriečiams?
— Aš esu pasiųstas tik sužinoti pranašystės reikšme, o ne prašyti karinės pagalbos, — išdidžiai atsakė Boromiras, — bet tokiu laiku mes negalime atsisakyti Elendilo Kardo paramos, jeigu tai, kas senovėje dingo užmarštyje, gali būti grąžinta į žemę, — nepatikliai pridūrė jis.