Frodas pajuto, kad Bilbas piktai pasimuistė savo kėdėje: jį įžeidė Boromiro abejonės. Staiga jis pašoko ir vienu ypu išpylė:
— Galbūt tai ne itin sklandžiai skamba, bet puikiai paaiškina tavo sapną, Boromirai! Na, jei tu negirdėjai Elrondo pasakojimo... atvykęs šimtus mylių, kad išgirstum, tai... — irzliai prunkštelėjęs, Bilbas atsisėdo.
— Aš pats tai sukūriau, — šnipštelėjo jis Frodui. — Tada, kai Aragornas pirmą kartą papasakojo apie save. Aš jau beveik norėčiau, kad mano nuotykiai pasibaigtų ir kartu su Aragornu galėčiau vėl iškeliauti kautis su blogiu.
Tai išgirdęs, Aragornas nusišypsojo ir pasisuko į Boromirą.
— Aš atleidžiu už tavo abejones, — tarė jis, — nes suprantu, jog esu nelabai panašus į Elendilo ir Izilduro statulas, stovinčias Denetoro salėse. Aš juk nesu Izilduras, tik jo įpėdinis. Mano gyvenimas buvo ilgas ir sunkus, o mylios, skiriančios Gondorą nuo Rivendeilo, tėra menka mano klajonių dalis. Aš esu matęs daugybę kalnų, upių ir lygumų, teko matyti ir keistas svetimų Runo ir Harado šalių žvaigždes.
Tačiau mano namai yra šiaurėje. Ten nuo Valandilo laikų gimdavo ir mirdavo jo įpėdiniai. Dažnai mūsų dangus užtemdavo, bet niekada nenutrūko grandinė, pagal kurią tėvai perduodavo sūnums Lūžusį Kardą. Ir štai ką dar aš tau pasakysiu, Boromirai! Mes, Bastūnai, esame vieniši žmonės, Dykosios Šalies medžiotojai, bet amžinai pastojame kelią Priešui, jeigu jis atsiranda šiaurėje.
Tu pasakei, jog jūs vieni saugote Vakarus nuo Priešo. Bet kai tik susitikote Juoduosius Raitelius, buvote nublokšti už Anduino. O juk yra ir kitų piktų padarų, kuriems tenka duoti atkirtį. Kiek tamsių gyvių išeina iš plikų kalvų ar iššliaužia iš gūdžių miškų, tačiau juos visus tinkamai pasitinka dunadanai. Ar galėtų paprasti žmonės keliauti, miegoti ar tiesiog ramiai gyventi, jeigu jų budriai nesaugotų dunadanai?
Bet padėkos mes susilaukiame rečiau už jus. Keliautojai kreivai žiūri į mus, vadindami paniekinamais vardais. "Ilgakinkiu" mane pavadino vienas tipelis, gyvenantis kaimynystėje su tokiais padarais, apie kuriuos vien išgirdus kūnas pagaugais nueina. Mums bus geriausia padėka, jei žinosime, jog dėl dunadanų daugelis žmonių gali gyventi ramiai.
Tačiau dabar pasaulis vėl keičiasi. Rastas Izilduro Prakeikimas, ir mūšio jau nebeišvengsi. Artėja ta valanda, kai Kardas bus perkaldintas, ir aš skubėsiu į Minas Tiritą.
— Tu sakai — rastas Izilduro Prakeikimas, — pasakė Boromiras, — o aš mačiau blizgantį žiedelį miškavaikio rankoje. Paaiškinkite man, kodėl jūs toks tikras, kad Izilduro Prakeikimas ir yra tas žiedelis. Kur jis buvo dingęs visus tuos metus ir kaip pateko pas dabartinį savininką?
— Tu tikrai tą sužinosi, — pažadėjo Elrondas.
— Bet tikiuosi, ne dabar, ponai, — pašoko Bilbas, — saulė artėja prie vidurdienio, ir aš senokai jaučiu potraukį pasistiprinti.
— Aš tavęs dar nieko neprašiau, — nusišypsojo Elrondas, — bet jeigu jau priminei, tai dabar prašom papasakoti savo istoriją. Jeigu tu iš jos nesukūrei poemos, tai išdėstyk viską proza. Ir nepamiršk — kuo trumpiau ir aiškiau kalbėsi, tuo greičiau galėsi pasistiprinti.
— Gerai, — sutiko Bilbas, — aš padarysiu, ko tu prašai. Tačiau papasakosiu teisingąją istoriją, ir jeigu kas nors iš svečių, — jis dėbtelėjo į Gloiną, — girdėjo ją kitokią, tai prašau pamiršti ir atleisti. Per paskutinius metus aš daug ką apgalvojau ir... tebūnie taip...Štai kaip viskas atsitiko...
Salėje buvo svečių, kurie visai nežinojo Bilbo istorijos, ir dabar išplėstomis akimis spoksojo į senąjį hobitą. Jis buvo laimingas, sulaukės tokio dėmesio, ir labai smulkiai papasakojo apie Golumą, nepraleisdamas nė vienos mįslės. Bilbas dar būtų kalbėjęs ir apie savo išnykimą iš Grafystės, ir apie kelią į Rivendeilą, bet Elrondas pakėlė ranką.
— Puiku, mano drauge, — tarė jis, — kol kas mums užtenka žinoti, jog Žiedas atiteko tavo įpėdiniui Frodui. Leiskime pasisakyti ir jam!
Tada, tiesa, ne taip noriai kaip Bilbas, Frodas atpasakojo visus įvykius, atsitikusius nuo tos dienos, kai jis tapo Žiedo savininku. Kiekvienas jo žingsnis nuo Hobitono iki Bruineno Brastos ir susitikimai su Juodaisiais Raiteliais svečių buvo aptarinėjami iki smulkmenų. Pagaliau Frodas vėl atsisėdo.
— Neblogai, — tarė jam Bilbas, — gal net būtų visai gerai, jeigu jie tavęs nebūtų taip dažnai pertraukinėję. Aš čia kai ką pasižymėjau, bet jei mes prie to grįšime, tai norėsiu užsirašyti ir smulkmenas. Juk iš šitos tavo kelionės galima padaryti keletą skyrių mano Knygai.
— Taip, iš tikrųjų ilga istorija, — sutiko Frodas, — tik kai kurios vietos man pačiam dar neaiškios, ypač Gendalfo reikalai.
Galdoras iš Uosto, sėdintis netoliese, išgirdo Frodo žodžius ir pasisukęs į Elrondą šūktelėjo:
— Miškavaikis sako teisybę. Man pasakojimas irgi atrodo nebaigtas. Kodėl Išminčiai taip įsitikinę, jog miškavaikio nešulys ir yra Didysis Žiedas? O ką apie tai galvoja Sarumanas? Jis labiausiai iš visų Išminčių nusimano apie žiedus, bet dabar čia jo nėra. Ką jis galėtų patarti dėl Žiedo?
— Visi tavo klausimai, Galdorai, yra susiję, — tarė Elrondas, — ir atsakys į juos Gendalfas. Jo pasakojimas užbaigs Žiedo istoriją, ir tada beliks tik nuspręsti.
— Galdoras paprasčiausiai nesujungė viso to, ką girdėjo, į vieną grandinę, — pradėjo Gendalfas. — Frodas turi Žiedą, ir jį persekioja Juodieji Raiteliai, o Gloinui už tą Žiedą Sauronas siūlo Morają. Vadinasi, miškavaikio žiedas yra labai svarbus Priešui. Dabar pamąstykim: devynis turi Devyni Raiteliai, nazgulai, Septyni pamesti ar sunaikinti (tai išgirdęs Gloinas krūptelėjo, bet susitvardė), apie Tris mes puikiai žinom. Tai kas gi tada lieka?
Iš tiesų, tarp Upės ir Kalno, tarp praradimo ir atradimo, žiojėja laiko praraja, kurią Išminčiai lėtai bandė aiškintis. Bet per daug lėtai. Priešas taip pat nedelsia ir šią vasarą (dar laimė, kad šią vasarą) sužinojo visą teisybę.
Kai kas gal prisimena, jog prieš daugelį metų aš slaptai patekau į Dol Guldurą, Raganiaus buveinę, slapta ją ištyrinėjau ir neapsirikau — tai iš tikrųjų buvo mūsų amžinas priešas Sauronas, vėlei įgijęs jėgą ir galią. Kai kas galbūt prisimena, jog kaip tik Sarumanas mus atkalbinėjo nuo atviros kovos, ir Išminčiai apsiribojo tik stebėjimu. Bet kai virš Gūdžiosios Girios susitelkė grėsmingi debesys, net Sarumanas palaimino kovą, ir Taryba, pasiuntusi savo karius, išvijo blogį iš Gūdžiosios Girios. Keistas atsitiktinumas, bet tai įvyko kaip tik tais metais, kai buvo atrastas Žiedas.
Tačiau, kaip ir numatė Elrondas, buvo jau per vėlu. Sauronas irgi mus stebėjo ir ruošėsi kovai. Iš pradžių jis lyg ir sutiko kautis, bet po to greitai atsitraukė į Juodąją Tvirtovę ir atvirai pasiskelbė valdovu. Tada, žinodami, jog Priešas įnirtingai ieško Žiedo, mes paskutinį kartą sušaukėm Tarybą, nes bijojom, kad Sauronas mūsų neaplenktų. Bet Sarumanas sugebėjo mus nuraminti ir įtikinti, jog Žiedas prapuolė visiems laikams.
"Priešas žino, jog mes atėmėme Žiedą, — aiškino Sarumanas, — ir veltui leidžia laiką jo ieškodamas. Nebijokite! Žiedas įkrito į Anduiną, ir Upė nuplukdė Žiedą į Jūrą. Nebijokite, o Išminčiai!"