Gendalfas nutilo, žiūrėdamas į rytus, į Ūkanotųjų Kalnų viršūnes, kurių šaknys slėpė tiek blogio. Pagaliau atsidusęs jis kalbėjo toliau:
— Mano kaltė didžiulė, — tarė burtininkas, — mane užliūliavo Sarumano žodžiai, ir aš per vėlai supratau pavojų.
— Visi mes esame kalti, — įsiterpė Elrondas, — ir gal tik tavo dėka Tamsos Uždanga mūsų dar neapgaubė. Bet kalbėk toliau.
— Iš pat pradžių aš nujaučiau kažką negera, — pasakė Gendalfas, — ir labai norėjau sužinoti, kaip Žiedas atsirado pas Golumą ir kiek laiko ten išbuvo. Aš pradėjau laukti tikėdamasis, jog Golumas neištvers ir iššliauš iš tamsos ieškoti savo brangenybės. Jis taip ir padarė, bet nuo manęs paspruko ir dingo. Ir tada, deja! Aš apsiribojau vien laukimu bei stebėjimu, ir už tai niekada sau neatleisiu.
Laikas ėjo, kol sužadino man naujas abejones. Iš kur atsirado hobito žiedas? Ir kaip turim elgtis, jeigu mano nuojauta pasitvirtins? Juk per tuos begalinius karus su Juodąja Tvirtove mus dažnai parblokšdavo išdavystė. Prieš septyniolika metų aš pastebėjau, jog aplink Grafystę tankėja šnipų ratas, ir dar labiau sunerimau. Neištvėręs viską išsipasakojau savo ištikimam draugui Aragornui, Izilduro įpėdiniui.
— O aš, — pridūrė Aragornas, — supratau, kad mes (tegu ir per vėlai), turime sugauti Golumą. Visą laiką jausdamas dalį Izilduro kaltės ant savo pečių, aš drauge su Gendalfu pradėjau ilgus ir beviltiškus ieškojimus.
Po to Gendalfas papasakojo, kaip jie ištyrinėjo visą Dykąją Šalį ir netgi Mordoro pakraščius bei Šešėlio Kalnus:
— Visi apie Golumą buvo girdėję, visi jį matė, bet niekas nežinojo, kur jis yra. Pagaliau aš nusprendžiau, jog Golumo man nebereikia, ir Žiedas gali pasipasakoti pats apie save. Ir tada prisiminiau kažkada Taryboje nugirstus Sarumano žodžius:
"Devyni, Septyni ir Trys, — pasakė jis, — skiriasi savo brangakmeniais. Tačiau Visagalis Žiedas yra glotnus ir lygus, lyg būtų vienas iš žemesnių žiedų, bet jo šeimininkas iškaldino slaptą užrašą, ir Išminčius jį gali perskaityti".
Daugiau jis nieko nepasakė, ir aš ėmiau svarstyti. Kas galėjo žinoti apie užrašą? Žinoma, tik Žiedo Šeimininkas Sauronas. Nors ir labai išmintingas buvo Sarumanas, bet tokių dalykų net jis negalėjo išsiaiškinti, neturėdamas bent menkiausio šiaudelio užsikabinti. O kas paskutinis matė Žiedą iki jo dingimo? Izilduras!
Tai supratęs, aš nutraukiau beprasmiškus ieškojimus ir patraukiau į Gondorą. Ankstesniosiomis dienomis Išminčiai ten būdavo labai gerbiami, ypač Sarumanas, kuris dažnai naudodavosi Gondoro svetingumu. Dabar Lordas Denetoras mane priėmė mažiau širdingai ir nelabai noriai leido pasirausti jo saugomuose metraščiuose, knygose bei laiškuose.
— Jeigu tave, kaip sakoma, domina tik senoviniai Gondoro metraščiai, tai ką gi, skaityk, — niūriai leido jis. — Tačiau net ilgai čia buvęs Sarumanas nesurado nieko, kas nebūtų žinoma man, Gondoro Valdovui, Lordui Denetorui!
Taip kalbėjo Denetoras, tačiau vis dėlto aš radau keletą metraščių, kuriuos tik labai nedaugelis galėjo perskaityti, nes senovines kalbas teprisimena vien Išminčių Išminčiai. Taip, Boromirai, aš radau įrašus, padarytus paties Izilduro ranka, ir vienintelis juos supratau, gal dar nebent Sarumanas. Pasirodo, jog po karo Mordore Izilduras nedingo nežinia kur, kaip pasakoja legendos.
— Galbūt šiaurinės legendos, — įsiterpė Boromiras, — bet Gondore yra žinoma, jog iš pradžių Izilduras atkeliavo į Minas Anorą, pas savo žuvusio brolio sūnų Meneldilą. O vėliau, Minas Tirite, brolio atminimui jis pasodino paskutinę Baltojo Medžio sėklą.
— Bet tas laikas, kai Izilduras įrašė šituos žodžius, Gondore neminimas, — paprieštaravo Gendalfas, — o įrašas skamba taip: "Nuo dabar Didysis Žiedas tampa Šiaurinės Karalystės nuosavybe ir bus paveldimas iš kartos į kartą. Bet jo aprašymas pasiliks Gondore, nes ir čia gyvena Elendilo ainiai, idant niekada neišblėstų šlovingi įvykiai. "
Po šitų žodžių Izilduras smulkiai aprašo surastąjį Žiedą.
Kai pirmą kartą paliečiau, jis buvo karštas kaip išlydyta geležis, ir pamaniau, jog nudegimo skausmas niekada nepraeis. Tačiau rankai nieko neatsitiko, o Žiedas atšalo ir sumažėjo, nors neprarado nei savo grožio, nei formos. Užrašai ant jo išdilo, ir juos vos vos galima įžvelgti. Tos raidės yra Eregiono elfų, nes Mordore jie neturi raidžių tokiems subtiliems žodžiams; tačiau kalba nepažįstama. Ji panaši į priešo, nes skamba bjauriai ir negrabiai. Kokį blogį slepia užrašas, aš nežinau, bet raidėms vis dylant, aš jas nusikopijavau. Žiedui, ko gero, trūksta Saurono rankos karščio, nes Gilgeladui žuvus jis buvo juodas kaip anglis. Galbūt auksą pakaitinus užrašas vėl atsirastų, bet aš jau bijau sugadinti Žiedą, nes jaučiu, koks jis man darosi brangus ir kiek gondoriečių už jį užmokėjo gyvybe.
Paskaičius šituos žodžius, mano užduotis baigėsi. Mat Izilduras teisingai spėjo, jog užrašas padarytas ne Mordoro kalba, ir elfams buvo žinoma, ką jis reiškia. Sauronui matuojantis Žiedą ir kartojant užkeikimą, elfas Kelembrimboras prasiskverbė į jo mintis ir atskleidė Priešo užmačias.
Aš iš karto palikau Denetorą ir nuskubėjau į šiaure, bet Loriene sužinojau, jog Aragornas vis dėlto sugavo padarą, vadinamą Golumu, todėl pakeičiau savo maršrutą ir nusprendžiau susitikti Aragorną, nes įsivaizdavau, kiek pavojų jam vienam teko patirti. Bet apie juos papasakos pats Aragornas.
— Ką čia labai daug papasakosi, — tarė Aragornas. — Jeigu vaikštinėji prie Juodųjų Vartų ar prie Morgulo slėnio, tai pavojų neišvengsi, bet Golumo pėdsakus aš aptikau tada, kai nusivylęs jau buvau begrįžtąs namo! Pėdsakai buvo švieži ir vedė ne į Mordorą, bet iš jo. Neilgai jais ėjęs, pavijau Golumą Mirties Pelkėse. Per tas gaudynes jis visas išsitepliojo šlykščių žaliu dumblu, o pagautas siaubingai klykė ir įkando man į ranką. Jis iš tikrųjų manęs nepamilo ir jo dantų žymes nešiojausi kelias savaites. Tai buvo pats sunkiausias kelionės gabalas, nes variausi jį prieš save surišęs ir užkimšęs burną. Kada, pagaliau perėjęs per Gūdžiąją Girią, atidaviau Golumą Tranduilo elfams, tiesiog nebesilaikiau ant kojų. Tikiuosi, su tuo šlykščių ir dvokiančiu padaru man neteks daugiau susitikti. O Gendalfas visai nesibjaurėdamas su juo gana ilgai kalbėjosi!
— Taip, ilgai ir vargingai, — atsiliepė Gendalfas, — bet naudingai. Pirmiausia, Golumo papasakota istorija visiškai sutampa su mūsų girdėtu Bilbo pasakojimu, nors tai ir neturi didelės reikšmės, nes aš žinojau, jog Golumas Žiedą rado Didžiojoje Upėje prie Džiugesio Pievų. Be to, juk Golumas yra mirtingasis ir jau seniai turėjo miegoti amžinuoju miegu, bet, be abejonės, jo gyvenimą pratęsė Žiedas.
Ir jeigu tau to dar nepakanka, Galdorai, aš atlikau paskutinį bandymą. Izilduras manė, jog užrašą vėl bus galima atgaminti, pakaitinus auksinį žiedą ugnyje. Aš taip ir padariau ir štai ką perskaičiau:
Pasikeitęs burtininko balsas visus apstulbino. Jis tapo grėsmingas, valdingas ir atšiaurus kaip akmuo. Atrodė, jog pro saulę praskriejo šešėlis, ir salėje staiga sutemo.
— Niekada šitie žodžiai dar neskambėjo Imladrise, Gendalfai Pilkasis, — dusliai tarė Elrondas.
— Tikėkimės, jog niekada daugiau ir neskambės, — pasakė Gendalfas, — bet aš neprašau tavo atleidimo, Elrondai, nes turėjau pateikti įrodymus. Nė kiek neabejokite tuo, ką sako Išminčiai: šitas miškavaikio Žiedas ir yra Didysis Žiedas, nes dar iš Tamsiųjų Laikų buvo žinomas šitas, mano perskaitytas, užkeikimas: