Aš dar daug ką, mano draugai, sužinojau iš Golumo, nors kalbėjo jis sunkiai ir nenoriai. Vis dėlto Golumas nusigavo į Mordorą ir ten buvo žiauriai iškvostas. Taigi Priešas dabar žino, jog Vienas Žiedas atsirado, ir ilgam įsikūrė Grafystėje, o po to dingo ir iš jos. Bet Sauronas greitai supras, jog Žiedas paslėptas čia, Rivendeile, nes jo tarnai persekiojo Frodą iki pat durų.
Visi susirinkusieji tyliai sėdėjo, kol pagaliau prabilo Boromiras.
— Tas Golumas, pasirodo, menkas padaras, bet didelis piktadarys! Kas gi jam atsitiko? Kaip jis buvo nuteistas?
— Tiktai pasodintas į Gūdžiosios Girios elfų kalėjimą, — atsakė Aragornas. — Jis nemažai iškentėjo ir amžinai bijo Saurono, prisimindamas siaubingus kankinimus. Aš džiaugiuosi, jog Golumą saugo budrieji miško elfai. Pyktis sustiprina jo jėgas, ir laisvėje Golumas gali būti nepaprastai pavojingas. Neabejoju, kad jis iš Mordoro buvo išsiųstas su kokia nors pikta užduotimi.
— Deja! Deja! — skausmingai sušuko elfas Legolasas. — Aš atnešiau prastų naujienų, kurių tikrąjį baisumą supratau tik dabar. Smygolas, dabar vadinamas Golumu, pabėgo!
— Pabėgo?! — riktelėjo Aragornas. — Taip, tai iš tiesų blogos naujienos. Ko gero, dėl to mums dar teks kentėti. Bet kaipgi apsižioplino Tranduilo elfai?
— Golumas paspruko ne per sargų žioplumą, — atsakė Legolasas, — bet dėl per didelio mūsų gerumo, kuris vėliau virto apsileidimu. Tačiau kalinys tikriausiai nepabėgo be kitų pagalbos, o tai reiškia, jog mūsų reikalai jau daug kam žinomi. Mes saugojome tą padarą dieną naktį, bet Gendalfo patarimu nelaikėme jo požeminiuose kalėjimuose nenorėdami sužadinti juodų minčių.
— Man jūs buvote kur kas mažiau palankesni, — piktai sušuko Gloinas, prisiminęs elfų karaliaus kalėjimus.
— Na, na, — nuramino jį Gendalfas. — Paprašyčiau nepertraukinėti, gerbiamasis Gloinai, nes jeigu elfai ir nykštukai prisimins senas skriaudas, tai Pasitarimas niekada nesibaigs.
Gloinas atsistojo ir nusilenkė, o Legolasas kalbėjo toliau:
— Kai pasitaikydavo geras oras, mes leisdavome Golumui pabūti miške, ir jis turėjo išsirinkęs mėgstamiausią medį, į kurį nuolat laipiojo. Sargai jam leisdavo užsiropšti iki pačios viršūnės, kad pajustų gaivų orą, o patys sėdėdavo apačioje. Bet vieną dieną Golumas pasakė žemėn nelipsiąs, o sargai net nebandė nutempti jo, žinodami jo sugebėjimą tvirtai laikytis už šakų. Taigi jie paprasčiausiai susėdo ir ėmė laukti, kol Golumas pats nulips: vis tiek jam nebuvo kur dingti.
Ir tą bežvaigžde vasaros naktį netikėtai mus užpuolė orkai. Nors priešų buvo daugiau, bet orkai, kalnų gyventojai, nebuvo pratę kautis miške, ir mes juos atbloškėm. Mūšiui pasibaigus pastebėjome, jog Golumas dingęs, o jo sargai nukauti arba paimti į nelaisvę. Supratome, jog šitas užpuolimas buvo specialiai surengtas Golumui išgelbėti, ir jis tai žinojo. Iš kur, mes nesiėmėme spėlioti, bet Golumas gudrus, o priešų šnipų visur pilna. Piktieji padarai po drakono mirties buvo išvyti iš Gūdžiosios Girios, bet dabar jie vėl sugrįžta.
Mums nepavyko vėl pagauti Golumo. Nors jo pėdsakus užtrempė bėgantys orkai, mes, neprarasdami vilties, sekėme jais iki pat Dol Gulduro. Ten pėdsakai dingo, ir mes nesiryžome lįsti į amžiną blogio prieglobstį.
— Ką gi, jis dingo, — tarė Gendalfas, ir mes nebeturime laiko ieškoti. Toks jo likimas, ir nei pats Golumas, nei įžvalgusis Sarumanas, ko gero, nežino, kas laukia šito vargšo padaro ateityje. O dabar aš atsakysiu į kitus Galdoro klausimus. Ką apie tai mano ir gali patarti Sarumanas? Šitą istoriją aš turiu papasakoti visą, kadangi tik Elrondas yra girdėjęs jos dalį, ir ji užbaigs pasakojimą apie Žiedą.
— Taigi birželio pabaigoje aš vėl viešėjau Grafystėje, bet mano širdis kažkodėl nebuvo rami, todėl patraukiau prie pietinių šitos mažos, taikios šalies sienų, jausdamas, jog į čia artinasi kažkoks nežinomas pavojus. Grafystėje mane pasiekė naujienos apie karą ir Gondoro pralaimėjimą, o žinia apie Juoduosius Raitelius tiesiog sustingdė širdį. Tačiau nieko tikro nepapasakojo ir bėgliai iš pietų, kurie buvo baisiai persigandę, bet baimės priežastį stengėsi nutylėti. Tada aš pasukau į šiaurės rytus, į Žaliąjį Kelią ir netoli nuo Bryliaus sutikau ant akmens sėdintį keliautoją, kurio arklys ganėsi netoliese. Tai buvo Radagastas Rudasis, kurį laiką gyvenęs Rosgobelyje, prie Gūdžiosios Girios. Jis taip pat buvo vadinamas Išminčium, bet jau ilgą laiką jo nebuvau matęs.
— Gendalfai! — šūktelėjo jis, — aš kaip tik tavęs ir ieškau, bet visiškai nepažįstu šitų kraštų. Tik žinau, jog dabar tave galima surasti šalyje, vadinamoje keistu Grafystės vardu.
— Tavo informacija visai teisinga, — tariau aš, — bet jei sutiksi vietinių, taip nekalbėk. Tu esi prie pat Grafystės sienų. Ko gi iš manės nori, Radagastai? Juk tu niekada nemėgdavai ilgų kelionių, ar ne?
— Aš turiu neatidėliotiną užduotį, — paaiškino jis ir atsargiai apsidairęs sušnibždėjo: — Blogos naujienos: Devynetas nazgulų slapta persikėlė per Anduiną ir traukia į vakarus. Dabar jie atrodo kaip juodi raiteliai.
Ir tada aš supratau, kokį pavojų jautė mano širdis.
— Matyt, Priešas turi didelį tikslą, — pasakė Radagastas, — bet kodėl jo žvilgsnis nukreiptas į vakarus, aš nežinau.
— Ką tu turi galvoje? — paklausiau aš.
— Ogi tą, jog visur keliaujantys Raiteliai renka žinias apie šalį, vadinamą Grafyste.
— Ak, Grafyste! — ramiai tariau aš, bet mano širdis atšalo. Bet kuris Išminčius galėjo išsigąsti mūšio su Devynetu nazgulų, juk jų vadas, praeityje buvęs karalius, dabar vien savo pasirodymu skleidžia baimę ir siaubą.
— Kas tau tai pranešė? — paklausiau.
— Sarumanas Baltasis, — atsakė Radagastas ir pridėjo, jog pasiruošęs ateiti į pagalbą, tik reikia paskubėti, nes gali būti per vėlu.
Šita žinia suteikė man vilčių: Sarumanas Baltasis buvo galingiausias iš Išminčių. Žinoma, ir Radagastas yra garbingas Išminčius: jam paklūsta visi žvėrys ir paukščiai, bet Sarumanas ilgai studijavo Priešo kovos būdus ir dažnai tik jo patarti mes užbėgdavome nelaimei už akių. Tik jo padedami išginėme Priešą ir Dol Gulduro. Ir galbūt jis galėjo surasti būdą, kaip sulaikyti nazgulus.
— Aš nuvyksiu pas Sarumaną, — tariau.
— Tada tau reikia paskubėti, — pritarė Radagastas, — kadangi aš jau ilgai tavęs ieškau, o laikas vietoje nestovi, ir, Sarumano nuomone, nazgulai Grafystę pasieks jau ankstyvą rudenį. Na, skubėk, o manęs laukia ir kiti reikalai.
Ta pasakęs Radagastas atsivedė arklį, sėdo į balną ir jau norėjo joti.
— Palauk! — šūktelėjau aš, — mums reikės tavo ir ne tik tavo pagalbos. Pranešk apie tai visiems savo valdiniams: ir žvėrims, ir paukščiams.
— Aš padarysiu taip, kaip tu sakai! — tarė Radagastas ir nujojo taip greitai, lyg jį būtų vijęsis Devynetas nazgulų.
— Aš nenusekiau paskui jį, nes ir mano žirgas, ir aš pats buvome jau labai daug nujoję tą dieną, be to, man reikėjo susikaupti ir pamąstyti. Praleidau naktį Bryliuje ir nusprendžiau, jog nebėra laiko grįžti į Grafystę. Niekada dar nebuvau daręs tokios klaidos!
Šiaip ar taip, aš parašiau laiškelį Frodui ir, savo draugui smuklininkui liepęs jį išsiųsti, su aušra išjojau į Sarumano valdas. Jos driekėsi toli pietuose, Izengarde, ten, kur baigiasi Ūkanotieji Kalnai, netoli nuo Rohano tarpeklio. Boromiras galėtų mums papasakoti ir apie patį Rohaną, slėnį, kurį supa Ūkanotieji ir Ered Nimroso, tai yra Baltieji Kalnai. To slėnio šiaurėje stovi didžiulė uola, ant kurios pastatyta Sarumano pilis — akmeninė Orthanko tvirtovė. Šitą aukštą, paslaptingą bokštą pastatė ne Sarumanas, o Numenoro žmonės, ir į jį galima patekti tik per vienerius vartus, esančius Izengardo tarpeklyje.